Odesos srityje, Nacionalinio gamtos parko Tūzlų limanai druskingose pakrantėse nufotografuotas augalas, kuris per sezoną pastebimai keičia spalvą. Iš pirmo žvilgsnio jis primena ryškų kilimą, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad spalvų kaita yra ne dekoracija, o prisitaikymas išgyventi.
Biologijos mokslų daktaras ir parko tyrimų padalinio vadovas Ivanas Rusevas nurodė, kad tai europinis solirėžis (Salicornia europaea). Šis halofitas yra prisitaikęs augti druskinguose dirvožemiuose, kur daugumai augalų sąlygos būtų per atšiaurios.
„Jo spalvos kaita nuo sodriai žalios iki švelniai rožinės ir ryškiai raudonos nėra atsitiktinė. Tai sudėtingas išlikimo mechanizmas, padedantis atlaikyti druską, kaitrią saulę ir temperatūros svyravimus“, – sakė Ivanas Rusevas.
Mokslininkų aiškinimu, pagrindinis variklis yra apsauginiai pigmentai, kuriuos augalas ima gaminti patirdamas stresą. Kai vyrauja chlorofilas, solirėžis atrodo žalias, tačiau didėjant stresui ląstelėse kaupiasi raudoni pigmentai, kurie veikia kaip antioksidantai ir sumažina saulės spinduliuotės žalą.
Vienas svarbiausių veiksnių yra druskos koncentracija dirvožemyje, kuri limanų pakrantėse gali skirtis net kelių centimetrų atstumu. Ten, kur vanduo greičiau išgaruoja ir dirva labiau persūdrėja, augalai parausta anksčiau, o drėgnesnėse vietose ilgiau išlieka žalsvi ar rausvi.
Spalvų mozaiką sustiprina ir pavasarinė saulė: ryški šviesa kartu su naktiniais atvėsimais ar staigiais temperatūros šuoliais gali slopinti chlorofilo gamybą. Tokiu metu augalas pereina prie intensyvesnės pigmentų sintezės, nes tai padeda apsaugoti fotosintezės procesus.
Dar vienas paaiškinimas susijęs su solirėžio sandara: tai sukulentinis augalas, kaupiantis vandenį ląstelėse. Sugerdamas druskingą vandenį jis druskas „užrakina“ vidinėse ertmėse, o pasiekus kritinę ribą suveikia biocheminiai signalai, skatinantys raudonų pigmentų gamybą.
Ką tai pasako apie pakrantės ekosistemas?
Tokie druskingų pievų kilimai yra svarbus indikatorius, rodantis, kaip kinta pakrančių vandens režimas ir dirvožemio druskingumas. Skirtingos solirėžio spalvos dažnai reiškia nevienodas sąlygas net toje pačioje teritorijoje, todėl stebėjimai gali būti naudingi vertinant buveinių būklę.
Tūzlų limanų apylinkės laikomos viena vertingiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės gamtinių zonų. Čia susitinka lagūnų, druskingų pievų ir seklumų buveinės, kurios svarbios tiek augalams, tiek migruojantiems ir perintiems paukščiams.
Kada ryškiausia spalvų kaita?
Nors intensyviausias solirėžio paraudimas dažniausiai siejamas su vasaros pabaiga ir rudeniu, specialistai pabrėžia, kad spalvų pokyčius galima pastebėti jau pavasarį. Tam pakanka kelių dienų stipresnės saulės, sausesnio laikotarpio ir didesnės druskos koncentracijos paviršiniuose dirvos sluoksniuose.
Todėl net ankstyvuoju sezonu lankytojai gali pamatyti žalių, rožinių ir raudonų plotų kontrastus. Tokia „gyva“ spalvų kaita yra ne tik įspūdingas vaizdas, bet ir aiškus signalas, kaip augalai prisitaiko prie ekstremalių pakrančių sąlygų.