Kanados mokslininkai Salisho jūroje, esančioje tarp Britų Kolumbijos ir JAV Vašingtono valstijos, aptiko dvi iki šiol mokslui nežinomas jūrinių vorų rūšis. Nauji organizmai užfiksuoti nardant su akvalangu negiliame vandenyje, iki 18 metrų gylyje, o radiniai aprašyti moksliniame leidinyje.
Tyrėjai pabrėžia, kad Salisho jūra, nors laikoma biologiškai turtinga, vis dar nėra iki galo ištirta. Iki šiol šiame regione buvo patikimai dokumentuota tik 17 seklumose gyvenančių jūrinių vorų rūšių, todėl nauji atradimai rodo, kad reali įvairovė gali būti gerokai didesnė.
Kaip atrodo naujos rūšys
Viena iš naujai aprašytų rūšių pavadinta Callipallene pilosuspedes. Ji išsiskiria ilgais, išlenktais dygliais ant apatinių galūnių ir plonesniu straubliuku, o pavadinimas siejamas su lotyniška užuomina į „plaukuotas kojas“.
Aprašuose taip pat minimos raudonos akys, trikampės formos burnos sritis ir nagai. Tyrėjai nurodo, kad ši rūšis turi ir ilgesnes kiaušinių nešiojimo galūnes, kurios gali būti naudojamos ne tik palikuonims nešioti, bet ir kūno priežiūrai.
Antroji rūšis pavadinta Tanystylum kiixin, o pavadinimas siejamas su bangų garsais, atsitrenkiančiais į krantą. Ji atpažįstama iš smėlio laikrodžio formos pilvelio, tamsių akių bei gumbelius primenančių nagų.
Kuo ypatingi jūriniai vorai?
Nors pavadinimas gali klaidinti, jūriniai vorai nėra tikrieji vorai, tačiau priklauso artimų nariuotakojų giminei. Jie taip pat laikomi giminaičiais kitoms grupėms, tarp jų skorpionams ir pasagakrabiams, o jų kūno sandara gerokai skiriasi nuo įprastų sausumos vorų.
Jūriniai vorai dažniausiai turi keturis kūno segmentus ir keturias poras ilgų kojų, tačiau kai kurių rūšių kojų porų gali būti daugiau. Sekliuose vandenyse gyvenančios rūšys neretai turi keturias akis, o jų burnos dalys gali atrodyti neproporcingai didelės lyginant su kūnu.
Mokslininkai aiškina, kad šie gyvūnai maitinasi siurbdami skysčius iš minkštakūnių bestuburių. Dar viena įdomi detalė yra jų biologija: virškinimo ir reprodukcinės sistemos šakos tęsiasi į kojas, o patinai ikrus nešioja ant atskiros kojų poros iki jauniklių išsiritimo.
Ką rodo šis atradimas
Tyrėjų vertinimu, naujos rūšys patvirtina, kad net lengviau pasiekiamos pakrančių seklumos gali slėpti neatrastą bioįvairovę. Tokie radiniai ypač svarbūs vertinant pakrančių ekosistemų būklę ir planuojant jų apsaugą, nes tikslus rūšių „žemėlapis“ leidžia geriau pastebėti pokyčius.
Mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama tendencija daugiau dėmesio skirti „nepastebimiems“ bestuburiams, kurie dažnai lieka šešėlyje, nors yra svarbūs mitybos grandinėms ir visos ekosistemos stabilumui. Salisho jūros pavyzdys primena, kad atradimams nebūtinai reikia ekspedicijų į didžiausias gelmes.