Tag: Šalnos

  • Kaip apsaugoti rožes nuo šalčių: 5 paprasti darbai lapkritį, kurių nenuvertina net sodininkai

    Kaip apsaugoti rožes nuo šalčių: 5 paprasti darbai lapkritį, kurių nenuvertina net sodininkai

    Rožės dažnai laikomos lepiomis, tačiau dauguma veislių žiemą gali ištverti sėkmingai, jei krūmai tinkamai paruošiami. Didžiausią žalą daro ne vien šaltis, o ir žvarbūs vėjai, staigūs atodrėkiai, besniegės savaitės bei saulė, kuri dieną šildo, o naktį temperatūra smarkiai krinta.

    Rudenį svarbiausia apsaugoti šaknis, šaknies kaklelį ir skiepijimo vietą, nes būtent jos yra jautriausios temperatūros svyravimams. Praktikoje patikimiausiai veikia paprastas žemių ar komposto kauburėlis prie krūmo pagrindo, o genėjimas rudenį turėtų būti minimalus.

    Kada dengti rožes?

    Rožių nereikėtų uždengti per anksti, kai orai dar šilti, nes augalas turi palaipsniui pereiti į ramybės būseną. Dažniausiai tam tinkamas laikas ateina po pirmųjų pastovesnių šalnų vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius pradeda šalti naktimis.

    Per ankstyvas storas dengimas gali paskatinti drėgmės kaupimąsi ir iššusti ūglius, ypač jei pasitaiko šiltų dienų. Dėl to geriau orientuotis ne į kalendorių, o į realias sąlygas kieme ir prognozes artimiausioms savaitėms.

    Kauburėlis prie krūmo pagrindo

    Pagrindinė užduotis prieš žiemą yra supilti 20–35 centimetrų kauburėlį iš žemių arba subrendusio komposto aplink krūmo pagrindą. Toks sluoksnis veikia kaip izoliacija ir saugo skiepijimo vietą, kurios pažeidimas gali smarkiai susilpninti rožę pavasarį.

    Jei gyvenate atviresnėje, vėjuotoje vietoje arba žiemos dažnai būna besniegės, papildomai gali praversti pralaidi danga, pavyzdžiui, eglišakės ar agrodanga. Svarbu krūmo neapvynioti sandariai, kad po danga nekauptųsi drėgmė ir augalas galėtų vėdintis.

    Skirtingoms rožėms reikia skirtingos apsaugos

    Vijoklines rožes, jei įmanoma, verta nuimti nuo atramų ir atsargiai prilenkti arčiau žemės, o ūglius pridengti pralaidžia apsauga. Standartinės, vadinamosios medelio formos rožės dažnai jautresnės skiepijimo vietoje, todėl jų apsaugai ypač svarbu uždengti kamieno ir vainiko sandūrą.

    Daugiausia rizikos patiria rožės vazonuose, nes jų šaknys turi mažiau natūralios izoliacijos nei augančios grunte. Vazoną verta apšiltinti arba perkelti į vėsią, nešildomą patalpą, pavyzdžiui, garažą, kur temperatūra išlieka žema, bet laikosi virš nulio.

    Rudeninis genėjimas turėtų apsiriboti akivaizdžiai pažeistų, sergančių ar nudžiūvusių ūglių pašalinimu. Stipresnį formavimą geriau palikti pavasariui, nes prieš žiemą svarbiau išsaugoti krūmo pagrindą, o ne trumpinti sveikus ūglius.

  • Įdėkite tai į kalkes ir lietus jų nenuplaus: vaismedžių kamienai saugūs per žiemą

    Įdėkite tai į kalkes ir lietus jų nenuplaus: vaismedžių kamienai saugūs per žiemą

    Vaismedžių kamienų balinimas kalkėmis rudenį daugeliui sodininkų yra vienas paprasčiausių būdų sumažinti žiemos padaromą žalą. Šviesi danga atspindi saulės spindulius ir mažina temperatūros svyravimus, kurie dažnai sukelia žievės įtrūkimus bei vadinamuosius saulės nudegimus.

    Didžiausia rizika kyla tada, kai dienomis kamienas įšyla, o naktį staigiai atšąla. Tokios sąlygos ypač pavojingos jauniems medeliams, kurių žievė plonesnė, tačiau balinimas praverčia ir vyresniems vaismedžiams, ypač atvirose, saulėtose vietose.

    Kada balinti, kad danga laikytųsi

    Balinimui verta rinktis sausą, be vėjo dieną, kai kamienai nėra drėgni. Svarbu, kad mišinys spėtų išdžiūti iki pirmų rimtesnių šalnų, nes ant įšalusios žievės danga prastai sukimba ir greičiau nusiplauna.

    Jei ruduo šiltas ir lietingas, balinimą geriau atidėti, o žiemą stebėti, ar danga nenusiplovė. Praktikoje dažnai prireikia atnaujinti sluoksnį žiemos pabaigoje, kai saulė tampa ryškesnė, o paros temperatūrų skirtumai didėja.

    Kaip paruošti kalkių mišinį

    Kamienams balinti dažniausiai naudojamos sodo kalkės, skirtos būtent šiam darbui. Mišinys ruošiamas pagal gamintojo nurodytas proporcijas, dažnai tai būna apie 2 kilogramus kalkių 10 litrų vandens, kad gautųsi vientisa, teptuku lengvai dengiama masė.

    Svarbu neeksperimentuoti su dideliais druskos ar vario junginių kiekiais, nes per koncentruotas tirpalas gali pažeisti žievę. Jei norisi papildomos apsaugos, saugiausia rinktis tam pritaikytus sodo produktus ir laikytis instrukcijų.

    Ką įmaišyti, kad nenusiplautų

    Viena dažniausių problemų yra ta, kad kalkes nuplauna lietus ar šlapdriba, ypač jei danga užtepta ant drėgno paviršiaus. Kad mišinys geriau sukibtų su žieve ir mažiau nubėgtų, į kalkių masę galima įmaišyti krakmolo kleisterio arba šiek tiek molio.

    Toks priedas veikia kaip natūralus rišiklis: danga tampa elastingesnė ir tolygiau pasiskirsto ant žievės. Vis dėlto sluoksnio nereikėtų daryti labai storo, daug svarbiau, kad jis būtų vienodas ir gerai padengtų jautriausią kamieno dalį.

    Dažniausiai balinama apatinė kamieno zona, o jauniems medeliams danga dengiama platesnėje kamieno dalyje, vengiant jautrių, žalių audinių. Prieš balinimą verta švelniai pašalinti atšokusią negyvą žievę, tačiau nepažeisti sveikų audinių ir neužmaskuoti žaizdų ar puvinio, nes vien kalkės problemos neišspręs.

  • Kada kasti šakninį salierą? Šis paprastas triukas padės išlaikyti jį kietą iki pavasario

    Kada kasti šakninį salierą? Šis paprastas triukas padės išlaikyti jį kietą iki pavasario

    Šakniniai salierai dažniausiai kasami spalį, tačiau jei ruduo šiltas, derliaus nuėmimą galima atidėti iki lapkričio. Vis dėlto artėjant stipresnėms šalnoms delsti nereikėtų, nes įšalanti dirva gali pažeisti gumbus, o vėliau sandėliuojant jie greičiau suminkštėja ir pradeda pūti.

    Daržininkai pastebi, kad antroje spalio pusėje, kai dienos trumpėja, o dirvoje daugiau drėgmės, augalas intensyviau kaupia maisto medžiagas šaknyse. Dėl to gumbai užauga stambesni ir būna aromatingesni, tačiau svarbiausia nepražiopsoti momento, kai naktimis ima laikytis minusinė temperatūra.

    Kaip iškasti nepažeidžiant gumbų

    Prieš kasdami įvertinkite saliero būklę: gumbas turi būti kietas, be įtrūkimų, tamsių dėmių ar puvinio židinių. Kasant patariama kastuvą ar šakę smeigti keliolika centimetrų nuo lapų kerelio, kad neįpjautumėte šaknies ir nesudarytumėte vartų infekcijoms.

    Net ir nedideli pažeidimai trumpina laikymo laiką, todėl derlių geriau kasti sausą dieną, kai dirva nėra permirkusi. Iškastus gumbus verta trumpai pradžiovinti pavėsyje, kad apdžiūtų paviršius, bet neperdžiūtų minkštimas.

    Lapų nupjovimas: smulkmena, kuri lemia rezultatą

    Iškasus svarbiausias žingsnis yra teisingai nupjauti lapus. Antžeminę dalį geriausia pašalinti kuo arčiau gumbo, tačiau jo neįpjaunant, nes palikti ilgesni lapkočių likučiai sandėliuojant gali paskatinti atželti lapus ir silpninti šaknį.

    Lapų išmesti nebūtina: juos galima panaudoti sriuboms, sultiniams ar džiovinimui ir šaldymui. Džiovinant dažniau paliekami tik lapai, nes stiebai sukietėja ir tampa mažiau tinkami kulinarijai.

    Patį gumbą rekomenduojama tik nukratyti nuo žemės ir pašalinti nereikalingas ataugas. Plauti vandeniu prieš sandėliavimą nepatariama, nes drėgmės perteklius ir pažeista odelelė dažniau baigiasi puviniu, o lupti prieš laikymą taip pat nereikėtų.

    Laikymo sąlygos, kad nepūtų

    Geriausiai šakniniai salierai laikosi vėsioje, tamsioje patalpoje, kur temperatūra laikosi apie 0–2 laipsnius, o drėgmė yra vidutinė. Per šilta aplinka skatina dygimą, o per sausas oras raukšlina luobelę ir gumbas praranda stangrumą.

    Praktinis būdas, padedantis išlaikyti kietumą iki pavasario, yra laikymas dėžėje su vos drėgnu smėliu. Gumbai sudedami taip, kad lengvai liestųsi, ir užpilami smėlio sluoksniu, kuris stabilizuoja drėgmę ir apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų.

    Sandėliuojant svarbu atrinkti tik sveikus, nepažeistus gumbus ir kas kelias savaites juos peržiūrėti, pašalinant suminkštėjusius. Salierų nereikėtų laikyti sandariuose plastikiniuose maišuose, o jei derliaus nedaug, alternatyva gali būti šaldytuvo daržovių stalčius.

  • Šis paprastas triukas kapinėse išgelbės chrizantemas: ištvers šalnas ir atrodys ilgiau

    Šis paprastas triukas kapinėse išgelbės chrizantemas: ištvers šalnas ir atrodys ilgiau

    Artėjant Vėlinėms chrizantemos tampa dažniausiu pasirinkimu kapų puošybai, tačiau būtent tada orai dažnai pateikia nemalonių staigmenų. Net viena šaltesnė naktis gali pažeisti žiedus ir pumpurus, o ryte augalas jau atrodo parudavęs ir pavargęs.

    Didžiausia rizika chrizantemoms kyla ne tik dėl šalčio, bet ir dėl vėjo bei staigių temperatūros svyravimų. Smulkiažiedės chrizantemos paprastai atsparesnės, tačiau ir jos vazone greitai atšąla, nes šaknys mažame žemės kiekyje reaguoja greičiau nei grunte.

    Norint, kad vazoninės chrizantemos kapinėse išsilaikytų ilgiau, pirmiausia verta parinkti kuo šviesesnę ir nuo vėjo apsaugotą vietą. Taip pat svarbu reguliariai patikrinti žemės drėgmę, nes perdžiūvęs arba permirkęs substratas augalą silpnina.

    Pagrindinis triukas – izoliuoti vazoną

    Vienas paprasčiausių būdų apsaugoti chrizantemas nuo šalčio yra atskirti vazoną nuo įšalusio akmens ar šalto pagrindo. Tam pakanka vazoną pastatyti ant putplasčio gabalo, kuris sukuria šiluminę izoliaciją ir sumažina šaknų peršalimo riziką.

    Putplastį verta iškirpti šiek tiek didesnį nei vazono dugnas, kad stabiliai laikytųsi ir nepaslinktų nuo vėjo. Šis sprendimas ypač naudingas, kai chrizantemos statomos ant akmens plokščių, bortelių ar kitų greitai atšąlančių paviršių.

    Ką daryti, jei prognozuojamos šalnos?

    Jei naktimis žadamos šalnos, augalą galima papildomai pridengti balta agroplėvele, kuri praleidžia šviesą ir orą, bet sumažina vėjo ir šalčio poveikį. Priklausomai nuo atšalimo, augalą galima apvynioti 2–3 sluoksniais, stengiantis nepažeisti trapiausių žiedų.

    Ne mažiau svarbi ir drėgmės kontrolė, nes per didelis vandens kiekis vazone atšalus orams skatina šaknų pažeidimus. Žemė turi būti tolygiai drėgna, o vanduo neturi kauptis vazono dugne.

    Priežiūrą galima sustiprinti plonu mulčo sluoksniu, pavyzdžiui, užbėrus smulkintos žievės ant žemės paviršiaus. Tai padeda lėčiau išgaruoti drėgmei ir sušvelnina staigius temperatūros pokyčius, todėl chrizantemos ilgiau išlieka dekoratyvios.

  • Šis triukas prieš nešant chrizantemą į kapines: laikysis gerokai ilgiau

    Šis triukas prieš nešant chrizantemą į kapines: laikysis gerokai ilgiau

    Artėjant Vėlinių laikotarpiui daugelis renkasi chrizantemas kapams, tačiau jų išvaizda dažnai suprastėja dar iki svarbiausių dienų. Augalo ilgaamžiškumą lemia ne vien oras, bet ir tai, kaip jis parenkamas, laikomas prieš išnešant į kapines bei kaip prižiūrimas jau pastatytas.

    Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į veislę ir žiedų tipą. Praktikoje smulkiažiedės chrizantemos dažnai laikomos atsparesnėmis, nes jų žiedynai lėčiau nukenčia nuo vėjo, drėgmės ir temperatūros svyravimų, o pats augalas paprastai būna kompaktiškesnis.

    Perkant svarbu įvertinti bendrą augalo būklę, o ne vien žiedų gausą. Tvirti, žali, nepažeisti stiebai ir sveiki lapai rodo, kad chrizantema gerai maitinasi ir atlaikys transportavimą, o augalai su daug dar neišsiskleidusių pumpurų dažnai džiugina ilgiau nei tie, kurie jau pilnai sužydėję.

    Triukas, kuris dažnai nulemia rezultatą, yra laikymas iki išnešimo į kapines. Chrizantemų nereikėtų laikyti šiltoje patalpoje, nes šiluma skatina greitesnį žydėjimo ciklą ir trumpina dekoratyvumą, todėl geriau rinktis vėsesnę, šviesią vietą, pavyzdžiui, balkoną, jei nėra šalnų, arba apšviestą garažą.

    Laistant svarbiausia išvengti kraštutinumų: žemė turi būti drėgna, bet neužmirkusi, nes perteklius didina šaknų puvinio riziką. Patogu vandenį pilti į padėkliuką ir palaukti, kol substratas įgers, o likučius būtina išpilti, kad šaknys nestovėtų vandenyje.

    Pastatytą ant kapo augalą verta reguliariai apžiūrėti, ypač jei prognozuojami temperatūros pokyčiai. Nors daug chrizantemų yra pakankamai atsparios, vazonuose esanti šaknų sistema šalčiui jautresnė, todėl esant šalnų rizikai gali prireikti laikinai pridengti vazoną arba perkelti jį arčiau užuovėjos.

    Ilgesnį dekoratyvumą padeda išlaikyti ir paprasta priežiūra: nuvytusius žiedynus bei džiūstančius lapus geriau šalinti iš karto. Tokios augalo dalys ne tik gadina vaizdą, bet ir silpnina chrizantemą, ypač kai dienos drėgnos, o naktimis atvėsta.

    Dalį vazonuose rudenį pirktų chrizantemų galima bandyti išsaugoti kitam sezonui, tačiau sėkmė priklauso nuo veislės ir augalo būklės. Po peržydėjimo stiebai paprastai smarkiai patrumpinami, vazonas laikomas apsaugotoje vietoje, o laistoma labai saikingai, kol pavasarį augalas pradeda leisti naujus ūglius ir baigiasi šalnų grėsmė.

  • Šią geležinę gėlę kapams ekspertė vadina geresne už chrizantemas: ištveria šalnas ir ilgai žydi

    Šią geležinę gėlę kapams ekspertė vadina geresne už chrizantemas: ištveria šalnas ir ilgai žydi

    Artėjant Vėlinėms daugelis tradiciškai renkasi chrizantemas, nes jos pakankamai gerai atlaiko vėsius orus ir tinka trumpoms, ryškioms kapų kompozicijoms. Vis dėlto pastaraisiais metais kapinėse vis dažniau matyti ir alternatyvos, kurios po pirmųjų šalnų nepraranda dekoratyvumo.

    Viena tokių alternatyvų yra rudeniniai astrai, dar vadinami marcinkomis. Sodininkystės specialistai pabrėžia, kad tai ilgaamžės, gausiai žydinčios daugiamečės gėlės, kurios tinkamai prižiūrimos gali džiuginti ne vieną sezoną, o ne tik kelias savaites.

    „Chrizantemos, kurias anksčiau pirkdavau, po pirmų šalnų dažnai prarasdavo grožį ir greitai baigdavo savo gyvenimą. Rudeniniai astrai kapams man pasiteisina geriau, nes išlieka dekoratyvūs ilgiau“, – sakė sodininkė Marta Potoczek.

    Rudeninių astrų privalumas – gausus pumpurų kiekis: pasirinkus augalą su daug neišsiskleidusių žiedų, kompozicija paprastai išlieka patraukli ilgiau. Tokie astrai dažnai derinami su šilokais, viržiais ar viržiaisais, nes šie augalai taip pat gerai atrodo vėsiuoju sezonu ir sukuria vientisą rudeninį vaizdą.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad astrai geriausiai auga saulėtoje vietoje, o dirva turi būti drėgmę išlaikanti, bet ne permirkusi. Jei gėlės laikomos vazone, svarbu užtikrinti vandens nutekėjimą: stovintis vanduo vėsiu metu didina šaknų pažeidimų riziką.

    Po žydėjimo astrai nebūtinai turi keliauti į atliekas: juos galima persodinti į gėlyną, kol žemė dar nėra įšalusi. Paliekant lauke vazone, rekomenduojama indą apsaugoti nuo šalčio ir pastatyti užuovėjoje, nes vazone šaknys peršąla greičiau nei grunte.

    Norint kitą sezoną išlaikyti kompaktišką kerą ir paskatinti šakojimąsi, vėlyvą pavasarį, dažniausiai gegužės pabaigoje, dalį ūglių galima patrumpinti maždaug trečdaliu. Toks genėjimas padeda suformuoti tankesnį augalą ir dažnai lemia gausesnį, nors smulkesnį žydėjimą.

    Kraštovaizdžio ir floristikos tendencijos taip pat keičiasi: be chrizantemų kapinėse vis dažniau pasirenkami viržiai, dekoratyviniai kopūstai, šilokai ar vėlyvos hortenzijų kompozicijos. Rudeniniai astrai šiame sąraše išsiskiria tuo, kad gali tapti ne vienkartine puošmena, o ilgalaikiu sprendimu, jei augalas vėliau persodinamas ir prižiūrimas kaip daugiametis.

  • Pamirškite chrizantemas Vėlinėms: ši geležinė kapūsta ištveria šalnas iki minus 10 laipsnių

    Pamirškite chrizantemas Vėlinėms: ši geležinė kapūsta ištveria šalnas iki minus 10 laipsnių

    Daugeliui Vėlinių kapų puošyba vis dar neatsiejama nuo chrizantemų, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau ieškoma atsparesnių ir ilgiau išliekančių alternatyvų. Viena ryškiausių tendencijų rudenį tampa dekoratyvinė kopūstė, dar vadinama dekoratyvine lapine kopūste, kuri puošia ir kapines, ir balkonus.

    Botanikos požiūriu tai yra Brassica oleracea veislės, išvestos dėl lapų formos ir spalvų, o ne dėl derliaus. Dekoratyvinė kopūstė formuoja tankias rozetes su banguotais ar karpytais lapų kraštais, o spalvų paletė rudenį gali svyruoti nuo baltos iki rožinės, violetinės ar sodriai raudonos.

    Kodėl šalnos jai netgi naudingos?

    Šis augalas vertinamas ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl ištvermingumo vėsiu sezonu. Praktikoje dekoratyvinė kopūstė dažnai išlaiko dekoratyvumą per pirmąsias šalnas ir gali atlaikyti maždaug iki minus 10 laipsnių temperatūrą, o kai kurios veislės, ypač esant sniego dangai, ištveria ir dar didesnį šaltį.

    Įdomu tai, kad vėsesni orai kopūstei dažnai padeda, o ne kenkia, nes būtent krentant temperatūrai lapai ima ryškiau nusidažyti. Dėl to rudenį, kai kiti sezoniniai augalai praranda išvaizdą, dekoratyvinė kopūstė dažnai atrodo vis įspūdingiau.

    Kaip prižiūrėti, kad laikytų ilgiau?

    Dekoratyvinei kopūstei geriausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, vandeniui laidi žemė. Auginant vazone svarbiausia išlaikyti tolygią drėgmę, nes ribotas žemių kiekis greičiau perdžiūsta, ypač pučiant vėjui.

    Laistyti reikėtų reguliariai, tačiau neperlaistyti, kad šaknys nepradėtų pūti, o vazono dugne verta įrengti drenažo sluoksnį. Jei prognozuojamos stipresnės šalnos, augalą galima papildomai pridengti, pavyzdžiui, šiaudais ar eglišakėmis, ypač jei jis pasodintas atviroje, vėjuotoje vietoje.

    Kur ji pritaikoma per Vėlines?

    Dekoratyvinė kopūstė vis dažniau pasirenkama kaip chrizantemų pakaitalas Vėlinėms, nes išsilaiko tvarkinga ilgiau ir atrodo neįprastai. Ji tinka tiek kaip vienas akcentinis augalas vazone, tiek kaip kompozicijų dalis derinant su viržiais ar kitais rudeniniais augalais.

    Tarp tvirtesnių ir populiarių pasirinkimų dažnai minima veislė „Nagoya F1“, išsiskirianti tankiais, storais lapais ir geru atsparumu vėjui bei šalčiui. Renkantis konkretų augalą verta atkreipti dėmesį į jo būklę, lapų stangrumą ir tai, ar vazonas nėra per sausas, nes pardavimo vietose augalai kartais greitai perdžiūsta.

  • Sodininkai laukia vieno signalo: tik tada kasa jurginus, kardelius ir begonijas – klaida kainuoja

    Sodininkai laukia vieno signalo: tik tada kasa jurginus, kardelius ir begonijas – klaida kainuoja

    Rudeniui įsibėgėjus daugelis vasarą žydėjusių gėlių tampa jautrios šalnoms, todėl svarbiausias darbas yra teisingai pasirinkti laiką, kada augalus palikti lysvėje, o kada perkelti į saugesnę vietą. Jurginai, kardeliai, kanos ir gumbinės begonijos dažniausiai neišgyvena žiemos, jei jų požeminės dalys peršąla ar permirksta.

    Praktikoje sodininkai orientuojasi ne tik į kalendorių, bet ir į orus: pirmosios šalnos vienais metais ateina anksti, kitais gali vėluoti iki lapkričio pradžios. Skubėjimas čia pavojingas, nes dalis augalų iki pat rudens pabaigos dar krauna žiedus, o per anksti iškasti gumbai blogiau bręsta ir prasčiau laikosi sandėliuojami.

    Kada kasti jurginus?

    Jurginų gumbai paprastai kasami po pirmesnės, aiškesnės šalnos, kai antžeminė dalis pajuoduoja. Toks vaizdas yra signalas, kad augalas baigia vegetaciją ir gumbus jau galima saugiai paruošti žiemojimui, neprarandant vėlyvo žydėjimo.

    Švelnesnio klimato vietose jurginus kai kas palieka žemėje, tačiau tai rizikinga: staigesnis šaltis ar permirkęs dirvožemis gali pražudyti gumbus. Jei vis dėlto paliekama lysvėje, žemę reikėtų storai užmulčiuoti, kad šaknų zona būtų apsaugota nuo šalčio ir temperatūrų svyravimo.

    Kardeliai, kanos ir begonijos: skirtingos taisyklės

    Kardelių atsparumas nevienodas: žemesnės veislės kartais ištveria daugiau, tačiau didžioji dalis įprastų aukštaūgių kardelių žiemą dirvoje peršąla. Dėl to jų gumbasvogūnius patikimiausia iškasti dar iki stipresnių šalčių ir vėl sodinti pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai nebelieka šalnų grėsmės.

    Kanos dažniausiai kasamos po šalnos, kai pajuoduoja lapai. Nuo šakniastiebių pakanka švelniai nubraukti žemes, jų netrinant, nes pažeidimai sandėliuojant tampa puvinio židiniais; esant poreikiui šakniastiebiai gali būti dalijami, kad pavasarį būtų daugiau kerų.

    Gumbinės begonijos elgiasi kitaip: jas įprasta kasti anksčiau, pasibaigus žydėjimui, bet dar iki pirmos šalnos. Patogiausia dirvą atsargiai supurenti šakėmis ir gumbą iškelti nepažeidžiant, vėliau atskiriant stiebą, kad sandėliuojant neliktų drėgmės kaupimosi vietų.

    Kaip laikyti gumbus per žiemą?

    Iškastos požeminės dalys turi likti sausos: drėgmė yra dažniausia pelėsio ir puvinio priežastis. Prieš padedant laikymui verta apžiūrėti, ar nėra minkštų, pajuodavusių vietų ar pelėsio, o įtartinas dalis pašalinti.

    Laikyti geriausia vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje, kur nėra šalčio ir užtikrinama oro cirkuliacija. Tam tinka dėžės su angomis, atviros popierinės talpos ar lentynos, o sandarios dėžės ir drėgmę sugeriantis kartonas dažniau sukelia problemas, todėl būklę per žiemą verta periodiškai patikrinti.

    Ne visi svogūniniai ir gumbiniai augalai tokie lepūs: pavyzdžiui, dauguma lelijų įprastai gali žiemoti dirvoje ir kitą sezoną atauga. Vis dėlto jautresniems augalams rudeninė priežiūra ir tinkamas laikymas lemia, ar pavasarį bus ką sodinti, o vasarą kuo džiaugtis žieduose skęstančiomis lysvėmis.

  • Rudenį balkonas nebetuščias: šis augalas atrodo kaip rožės, bet nebijo šalnų

    Rudenį balkonas nebetuščias: šis augalas atrodo kaip rožės, bet nebijo šalnų

    Rudenį, kai dauguma balkoninių gėlių baigia sezoną, vis dažniau atsigręžiama į atsparius augalus, kurie išlieka dekoratyvūs iki vėlyvo rudens. Vienas patikimiausių pasirinkimų yra šilokai ir jų giminaičiai rojnikai, dar vadinami akmenžolėmis, išsiskiriantys tankiomis lapų rozetėmis, primenančiomis rožės pumpurus.

    Rojnikai yra daugiametiai sukulentai, natūraliai augantys saulėtose, skurdžiose, akmenuotose vietovėse Europoje ir dalyje Azijos bei Šiaurės Afrikos. Būtent todėl jiems tinka atviros, karštos ir vėjuotos balkonų ar terasų vietos, kuriose lepūs augalai dažnai skursta.

    Didelė rojnikų vertė rudenį yra spalvų kaita: priklausomai nuo veislės, rozetės gali būti sodriai žalios, rausvos, raudonos, purpurinės ar net rusvai bordo. Ryškiausios spalvos dažniausiai išryškėja saulėje ir atvėsus orams, todėl rudeninis balkonas gali atrodyti gyvesnis net be tradicinių žiedų.

    Priežiūra minimali, tačiau būtent čia žmonės dažniausiai ir suklysta. Rojnikams kenkia per dažnas laistymas ir sunkus, ilgai drėgmę laikantis substratas, nes tuomet didėja puvinio rizika, ypač vėsesnėmis dienomis.

    Geriausia juos sodinti į laidų, smėlingą ar žvyru pagerintą substratą, vazono dugne įrengiant drenažą. Laistyti reikėtų retai, tik tada, kai žemė aiškiai išdžiūvusi, o rudenį, atvėsus orams, vandens poreikis dar labiau sumažėja.

    Dar vienas privalumas yra atsparumas: daug rojnikų veislių ištveria šalnas ir gali peržiemoti lauke, jei nėra užmirkimo. Balkone tai ypač aktualu, nes vazonuose temperatūra kinta sparčiau, todėl svarbiausia apsaugoti šaknis nuo per didelės drėgmės ir parinkti talpą su geru vandens nutekėjimu.

    Jei norisi išraiškingo akcento, dažnai rekomenduojamas voratinklinis rojnikas Sempervivum arachnoideum, kurio rozetes dengia balti plaukeliai, primenantys ploną voratinklį. Ši savybė ne tik dekoratyvi, bet ir praktiška, nes padeda augalui mažiau prarasti drėgmę ir lengviau ištverti sausrą.

    Rojnikai ypač gražiai atrodo žemose keraminėse lėkštėse, akmens imitacijos vazonuose ar medinėse dėžėse, kur galima kurti kelių veislių kompozicijas. Norint rudeninio kontrasto, jie dažnai derinami su viržiais ar dekoratyvinėmis žolėmis, tačiau svarbu, kad kaimyniniai augalai nereikalautų nuolatinės drėgmės.

    Specialistai primena, kad rojnikai geriausiai atrodo tada, kai jiems netrukdoma: nereikia dažnai tręšti, purkšti ar nuolat perstatinėti į pavėsį. Pakanka saulėtos vietos ir laidaus substrato, o rudenį balkonas gali išlikti tvarkingas ir žalias net tada, kai vasariniai žiedai jau seniai nuvytę.

  • Močiutės vasara: sinoptikai aiškina, kodėl tokių šilumos bangų rudenį gali būti ne viena

    Močiutės vasara – tai liaudiškas pavadinimas trumpam rudeniniam atokvėpiui, kai kelioms dienoms sugrįžta šiltesni, sausesni ir ramesni orai. Meteorologijoje tai nėra oficialus terminas, todėl sinoptikai dažniau kalba apie anticiklono laikotarpius ir su jais susijusią oro masių kaitą.

    Tokios šilumos „salos“ dažniausiai susiformuoja, kai regioną apima anticiklonas: slėgis kyla, debesuotumas mažėja, vėjas rimsta. Dėl giedresnio dangaus dienomis saulė dar gali pastebimai sušildyti orą, nors naktys tuo pačiu metu neretai būna vėsios, o prie žemės pasitaiko ir pirmųjų šalnų.

    Dažnas įsivaizduoja, kad močiutės vasara būna tik kartą per sezoną, tačiau praktiškai šiltų pertraukų rudenį gali pasitaikyti kelios. Priežastis paprasta: rudenį atmosferos cirkuliacija dažnai svyruoja tarp anticiklonų ir ciklonų, todėl po lietingesnio, vėsesnio laikotarpio kartais vėl trumpam grįžta sausesni ir šiltesni orai.

    Tokios pertraukos įmanomos tiek rugsėjį, tiek spalį, o kartais ir vėliau, jei kelioms paroms sustiprėja aukšto slėgio laukas. Vis dėlto kuo sezonas labiau artėja prie žiemos, tuo trumpesnės ir retesnės tampa šiltesnės fazės, nes dienos sparčiai trumpėja, o saulės spinduliuotė silpsta.

    Liaudyje dažnai sakoma, kad močiutės vasara ateina po pirmųjų šalnų, ir toks scenarijus išties dažnas. Po naktinio atvėsimo, kai prie žemės temperatūra trumpam nukrenta žemiau nulio, oro masių pasikeitimas ir anticiklono įsitvirtinimas gali atnešti kelias šviesias, ramesnes dienas.

    Šiuo metu daug kas painioja kelias sąvokas: trumpas atšilimas nebūtinai reiškia ilgalaikį šiltą periodą. Sinoptikai pabrėžia, kad rudenį normalu matyti staigesnius svyravimus, kai per kelias paras orai pereina nuo malonesnio švelnumo prie lietaus, vėjo ir vėsesnių masių.

    Jei aukšto slėgio laikotarpis užsitęsia, dienomis oras gali sušilti iki sezonui komfortiškų reikšmių, ypač saulėtose vietose ir užuovėjoje. Tačiau net ir tokiomis dienomis temperatūra vakare krenta greičiau, o rytais gali pasikartoti rūkas ar silpnos šalnos, ypač žemesnėse vietovėse.

    Vėliau, anticiklonui pasitraukus, dažniausiai sugrįžta aktyvesni orai: daugėja debesų, atsiranda kritulių, sustiprėja vėjas, o temperatūra pamažu artėja prie įprastesnių rudeninių rodiklių. Dėl to močiutės vasarą verta vertinti kaip trumpą, bet visai normalų rudens ciklo epizodą, o ne garantuotą „antrą vasarą“.

    „Mes dažniau kalbame ne apie močiutės vasarą, o apie anticiklono laikotarpį, kai orai būna ramesni, sausesni ir šiltesni“, – sakė sinoptikė.