Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.
Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.
Kam DI priskiria autorystę?
Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.
Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.
Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.
Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?
Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.
Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.
2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.
Kodėl DI išvados nepadeda taško?
Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.
Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.
„Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.
Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.
Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.
