Suomijos nacionalinėje galerijoje, Ateneum meno muziejuje Helsinkyje, pristatyta paroda Arcana Borealis – Northern Women and Esotericism, kviečianti pažvelgti į ryšį tarp dvasios ir materijos. Ekspozicija nagrinėja pomirtinio gyvenimo, dvasinio pasaulio ir nematomų jėgų temas, kurios nuo 19 amžiaus lydėjo dalį Šiaurės Europos kūrėjų.
Parodos pavadinimas remiasi lotyniškais žodžiais arcana ir borealis, reiškiančiais paslėptas žinias ir šiaurę. Kuratoriai pabrėžia, kad būtent ši dviejų idėjų sandūra tapo raktu į moterų menininkių bandymus meną sieti su dvasinėmis praktikomis bei alternatyviomis žinojimo sistemomis.
Ekspozicijoje sutelkta daugiau nei 200 kūrinių, kuriuos sukūrė apie 50 menininkių iš Šiaurės šalių ir Sápmi regiono. Lankytojai išvys tiek gerai žinomų, tiek ilgą laiką nuo meno istorijos paraščių nustumtų kūrėjų darbus, tarp jų Hilmos af Klint, Tyros Kleen ir Tove Jansson kūrybą.
Kaip keičiasi meno istorijos pasakojimas
Ateneum vyriausioji kuratorė ir viena parodos bendraautorių Marja Lahelma atkreipia dėmesį, kad moderniojo meno ir ezoterikos ryšiai muziejuose dažniau buvo pasakojami per garsių vyrų kūrėjų prizmę. Ši paroda sąmoningai perkelia dėmesį į moteris ir į bendruomeniškumą, o ne į vieno genijaus mitą.
„Ilgą laiką meno istorijoje dominavo pasakojimai apie vyrus menininkus ir individualaus genijaus idėją. Mes sutelkiame dėmesį į moteris ir pabrėžiame bendrystę bei darbą kartu“, – sakė Marja Lahelma.
Šis požiūris dera su platesnėmis muziejų ir akademinių tyrimų tendencijomis: pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau dėmesio skiriama anksčiau menkai matytoms kūrėjoms, taip pat praktikoms, kurios tradicinėje kanono logikoje buvo laikomos periferinėmis. Ezoterika, spiritualizmas ar okultinės idėjos čia pristatomos ne kaip sensacija, o kaip istoriškai reikšminga kultūrinė terpė.
Spiritualumas, amatai ir medžiagų įvairovė
Paroda akcentuoja, kad žvelgiant per moterų kūrybos ir ezoterikos perspektyvą ima trintis ribos tarp vaizduojamojo meno ir dvasinių praktikų, tarp autorystės ir kolektyvinio kūrimo. Turku universiteto tyrėja ir parodos bendraautorė Nina Kokkinen pabrėžia, jog ši perspektyva padeda permąstyti, kas laikoma menu ir kaip kuriamos prasmės.
„Arcana Borealis rodo, kaip per menininkių ir ezoterikos prizmę ima nykti ribos tarp meno ir spiritualumo, vaizduojamojo meno ir amatų, objekto ir proceso, individualios autorystės ir kolektyvinio kūrimo“, – sakė Nina Kokkinen.
Ekspozicijoje pristatoma itin plati medžiagų amplitudė: nuo tekstilės ir keramikos iki metalo raižinių, taip pat sakralinio meno tradicijose įprastų formų, pavyzdžiui, vitražų ir mozaikų. Kuratoriai išskiria ir amatų liniją, susijusią su moteriška tradicijų perdava, kai žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą.
Svarbi parodos dalis skirta Sámi duodji amatų tradicijai, kurioje persipina santykis su gamta, dvasinės nuostatos ir vadinamosios nebylios žinios, išmokstamos per praktiką. Tokiu būdu paroda plečia moderniojo meno lauką, į jį įtraukdama tai, kas ilgai buvo laikyta ne pagrindine, o taikomąja ar buitine kūryba.
Kodėl paroda siejama su Helovinu
Parodos rengėjai neslepia, kad ekspozicijos nuotaika natūraliai dera su vėlyvo rudens laikotarpiu, kai daugelyje šalių prisimenamos mirties ir atminties temos. Lahelma atkreipia dėmesį, jog suomių tradicijoje šis metas siejamas su Kekri, o ezoterikai būdingas šviesos ir tamsos motyvų balansas leidžia apie mirtį kalbėti ne tiesmukai, o per simbolius.
„Tai puiki paroda Helovinui arba Kekri, kaip sakome suomiškai. Ezoterika yra apie šviesą ir tamsą, o paslėptų žinių kartais lengviau ieškoti tamsos, o ne šviesos temose“, – sakė Marja Lahelma.
Pasak kuratorių, dalis parodoje pristatomų menininkių savo kūrybą siejo su idėja, kad jas veda ne vien racionalus planas, bet ir tam tikra ne žmogiška jėga, pavyzdžiui, angelai, dvasiniai vedliai ar gamtos šaltinis. Tokie liudijimai parodo, kaip dvasinės praktikos veikė ne tik turinį, bet ir patį kūrybos procesą.
Paroda Arcana Borealis – Northern Women and Esotericism Ateneum meno muziejuje veiks iki 2027 metų vasario 28 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps pretekstu plačiau diskutuoti apie Šiaurės regiono meno istoriją ir tai, kiek joje dar yra neatskleistų, įprastą pasakojimą keičiančių sluoksnių.