Kalifornijos Centrinio slėnio pakraščiuose nykstanti San Chuakino lapė, viena mažiausių Šiaurės Amerikoje, netikėtai rado vietą išlikti ten, kur iš pirmo žvilgsnio laukinei gamtai turėtų būti ankšta – dideliuose saulės energijos parkuose. Tyrėjai fiksavo atvejus, kai lapės įsikūrė aptvertose teritorijose ir, panašu, išnaudojo infrastruktūrą kaip apsaugą nuo plėšrūnų.
Ši rūšis gyvena tik centrinėje Kalifornijoje ir yra pripažinta nykstančia. Per pastaruosius dešimtmečius intensyvi žemdirbystė, kelių ir gyvenviečių plėtra bei pramoniniai projektai smarkiai suskaidė jos buveines, todėl lapių judėjimas tarp tinkamų plotų tapo vis sudėtingesnis.
Tyrimuose, vykdytuose dviejuose saulės energijos parkuose 2014–2017 metais, lapės buvo sužymėtos ir stebėtos, lyginant jų rodiklius su individais už tvoros, atvirose slėnio teritorijose. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar žmogaus sukurta aplinka tampa spąstais, ar gali veikti kaip alternatyvi buveinė.
Duomenys parodė, kad bent šiose vietose lapės ne tik išgyveno, bet ir demonstravo panašius rodiklius kaip ir gyvenančios natūralesnėse teritorijose. Stebėta, kad jų veisimosi sėkmė buvo panaši, o užimamos teritorijos dydis iš esmės nesiskyrė nuo kontrolinių plotų, taip pat išliko panašūs mitybos ir slėptuvių naudojimo įpročiai.
Lemiamu veiksniu tapo pati tvora, kuri buvo sukonstruota taip, kad mažas gyvūnas galėtų prasprūsti pro tarpelius, o didesni plėšrūnai, ypač kojotai, liktų išorėje. Toks „filtras“ lapes apsaugojo nuo vienos svarbiausių grėsmių, su kuria jos susiduria atvirose teritorijose.
Svarbus buvo ir maisto prieinamumas: saulės modulių konstrukcijos sudarė pavėsį, o tvarkoma augalija ir mažesnis trikdymas po statybų galėjo prisidėti prie graužikų gausos. Tokiose sąlygose lapėms lengviau rasti grobio, o temperatūrų svyravimai gali būti švelnesni.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžė, kad šios išvados nėra universalus argumentas bet kokiai plėtrai. Teigiamas efektas labiausiai tikėtinas tuomet, kai projektas nuo pradžių planuojamas su aiškiomis gamtosauginėmis priemonėmis, numatant gyvūnų judėjimo koridorius, saugias slėptuves ir ribojant veiksnius, kurie gali paversti teritoriją ekologiniais spąstais.
Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos infrastruktūra, nors ir užima plotus, gali būti derinama su biologinės įvairovės tikslais, jei sprendimai paremti duomenimis ir vietos ekologija. San Chuakino lapės istorija rodo, kad kartais net apsauginė tvora, skirta įrangai, gali netikėtai tapti barjeru grėsmei ir suteikti nykstančiai rūšiai papildomą šansą.
