Kas pasikeitė istorijoje
Naujas mokslinis tyrimas siūlo kitokią Simonettos Vespucci, laikomos Sandro Botticelli mūza, mirties versiją. Mokslininkų teigimu, ji galėjo mirti ne nuo tuo metu plačiai paplitusios tuberkuliozės, o nuo naviko komplikacijų.
Istoriniai šaltiniai mini, kad Simonetta mirė 1476 metais, būdama 23 metų. Tuberkuliozės versija ilgą laiką buvo laikoma labiausiai tikėtina, tačiau nauja analizė ją kvestionuoja kaip per daug supaprastintą paaiškinimą.
Kaip tyrėjai pritaikė DI
Tyrimą parengusi tarptautinė mokslininkų grupė pasitelkė veido atpažinimo principu veikiančius algoritmus, pritaikytus tapybos kūriniams. Analizuoti keli Simonettą vaizduojantys portretai ir Botticelli darbai, tarp jų ir su ja siejami ikonografiniai motyvai.
Autorių teigimu, paveiksluose per kelerius metus matyti laipsniškos veido ir minkštųjų audinių proporcijų permainos. Jos, kartu su rašytiniais to laikotarpio liudijimais, leido suformuluoti hipotezę apie hipofizės adenomą, galėjusią paveikti hormonų pusiausvyrą.
„Įžvelgėme požymių, kad navikas galėjo išskirti augimo hormoną ir prolaktiną, o jų perteklius ilgainiui keičia veido kontūrus“, – sakė endokrinologas Paolo Pozzilli.
Kokie požymiai nurodomi
Tyrime akcentuojama, kad hipofizės navikai kai kuriais atvejais sukelia lėtai progresuojančius išvaizdos pokyčius, o vėliau gali baigtis staigia komplikacija. Viena iš jų yra hipofizės apopleksija, kai navikas kraujuoja arba staigiai ištinsta, sukeldamas greitą būklės blogėjimą.
Mokslininkai taip pat aptaria istoriniuose tekstuose minėtus simptomus, tokius kaip galvos skausmai, vėmimas, karščiavimas ar sąmonės sutrikimai. Jų vertinimu, toks simptomų derinys gali labiau atitikti staigios endokrininės komplikacijos scenarijų nei lėtesnę, sekinančią tuberkuliozės eigą.
Dar vienas argumentas remiasi keliomis užuominomis apie staigius sveikatos pablogėjimus prieš pat mirtį, įskaitant aprašytą kolapsą per šokį. Tyrėjai kelia prielaidą, kad stresinis įvykis ar trauma galėjo tapti veiksniu, paskatinusiu kraujavimą navike.
Patys autoriai pabrėžia, kad po daugiau nei 500 metų medicininės diagnozės tiksliai patvirtinti neįmanoma. Vis dėlto jie mano, kad DI ir medicinos žinios, derinamos su meno istorijos analize, gali padėti tikslinti senas biografijas ir aiškinti, kodėl tam tikri pasakojimai tapo dominuojantys.