Daugiau nei 70 proc. Lenkijos gyventojų santaupų laikoma bankuose, todėl pinigai tik ribotai pasiekia kapitalo rinką ir įmonių investicijas. Tokią situaciją XVIII Europos ekonomikos kongrese Katovicuose aptarė bankų, reguliuotojų ir rinkos institucijų atstovai.
Diskusijos esmė paprasta: indėliai užtikrina saugumą ir likvidumą, tačiau ekonomikos augimą labiausiai „maitina“ investicijos į verslo plėtrą, technologijas ir produktyvumą. Kai didžioji santaupų dalis nusėda trumpalaikiuose produktuose, vietinės biržos ir fondai sunkiau pritraukia vidaus kapitalą.
Pasak diskusijoje dalyvavusių ekspertų, tai lemia ir antrinis efektas: kapitalo rinkoje trūkstant vietinių lėšų, įmonės labiau priklauso nuo skolinto finansavimo arba užsienio investuotojų. Tokia priklausomybė ypač išryškėja neapibrėžtumo laikotarpiais, kai rizikos apetitas mažėja, o finansavimo kaina kyla.
Kas trukdo pereiti prie investavimo?
Vienas dažniausiai įvardytų barjerų yra finansinio raštingumo ir įpročių klausimas. Bankų sektoriaus atstovai pabrėžė, kad visuomenė dažnai neatskiria santaupų, skirtų nenumatytiems atvejams, nuo ilgalaikio turto auginimo, kuriam paprastai reikia investavimo.
„Mūsų visuomenės finansinių žinių lygis yra žemesnis už Europos Sąjungos vidurkį, o skirtumas tarp taupymo ir investavimo ne visada suprantamas“, – sakė ING Bank Śląski viceprezidentas Marcin Giżycki.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į bankų sektoriaus perteklinį likvidumą: indėlių yra daug, o kreditavimo paklausa iš įmonių pusės ne visada auga. Priežastys siejamos su teisinio reguliavimo neapibrėžtumu ir atsargesniais verslo sprendimais, kai sunkiau planuoti investicijas keliems metams į priekį.
Diskusijoje dalyvavęs Lenkijos senato narys Adam Szejnfeld akcentavo ir istorinius veiksnius bei vartojimo kultūros stiprėjimą, mažinantį galimybes kaupti. Jo vertinimu, įpročius keisti gali padėti naujos priemonės, tačiau vien jų nepakaks, jei visuomenė nematys aiškios naudos ir paprastų taisyklių.
Kodėl pensijai „vien taupyti“ neužtenka
Varšuvos vertybinių popierių biržos vadovas Tomasz Bardziłowski kongrese pabrėžė, kad ilgalaikiam tikslui, pavyzdžiui, pensijai, vien taupymas dažnai neužtikrina norimo rezultato. Jo argumentas remiasi tuo, kad realią grąžą ilguoju laikotarpiu dažniau sukuria investicijos, o ne lėšų laikymas mažos rizikos sąskaitose.
„Nėra prasmės vien taupyti pensijai, į ateitį reikia investuoti“, – sakė Tomasz Bardziłowski.
Viešojo sektoriaus atstovai diskusijoje papildė, kad žmonėms svarbu aiškiai atsakyti į klausimą, kam konkrečiai kaupiama, nes tuomet lengviau išlaikyti discipliną. Buvo pabrėžta ir elgsenos ekonomikos logika: atsisakius šiandienos vartojimo, nauda juntama vėliau, todėl sprendimui reikia aiškaus „atlygio“ mechanizmo ir pasitikėjimo sistema.
Naujos priemonės ir „kritinės masės“ problema
Tarp aptartų sprendimų minėtas asmeninių investavimo sąskaitų modelis, kurio tikslas būtų paprasčiau nukreipti dalį indėlių į ilgalaikes investicijas. Vis dėlto dalyviai atkreipė dėmesį, kad vien gero produkto neužtenka: būtina aiški komunikacija, paprastas naudojimas, prognozuojamos taisyklės ir nuoseklus finansinis švietimas.
Kita rizika – ribotas mastas. Jei didžiausios galimos įmokų sumos ar paskatos yra per mažos, kapitalo rinkoje nesusidaro pakankama vidaus lėšų „kritinė masė“, kuri realiai pakeistų finansavimo struktūrą ir padidintų vietos investuotojų vaidmenį.
Ekspertai kongrese sutiko, kad trumpalaikės santaupos yra būtinos finansiniam saugumui, tačiau ilgojo laikotarpio ekonomikos variklis yra produktyvios investicijos. Todėl pagrindinė užduotis – sukurti sąlygas, kad bent dalis bankuose laikomų lėšų būtų nukreipta į ilgalaikius instrumentus, kartu mažinant riziką vartotojui ir didinant pasitikėjimą rinka.
