CP v2

Tag: Santaupos

  • „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    Šimtai eurų prarandamos perkamosios galios

    Europos gyventojai, laikantys santaupas mažai palūkanų duodančiuose indėliuose, kasmet tyliai praranda dalį perkamosios galios. „Revolut“ skelbiamas Europos turto mažėjimo indeksas rodo, kad vidutiniškai už kiekvienus 10 000 eurų banke dėl infliacijos poveikio prarandama apie 294 eurus.

    Tyrimas remiasi 20 007 suaugusiųjų apklausa 20 Europos Sąjungos valstybių ir oficialiais duomenimis apie indėlių palūkanas bei infliaciją. Skaičiuojama, kad šiose šalyse apie 6,3 trilijono eurų laikoma likvidžiuose, mažai uždirbančiuose indėliuose.

    Kai palūkanos atsilieka nuo infliacijos

    „Revolut“ duomenimis, 12-oje iš 20 analizuotų rinkų vidutinės vienų metų indėlių palūkanos nepasiveja infliacijos. Visos imties vidurkis siekia 2,76 proc. palūkanų, kai infliacija sudaro 2,94 proc., todėl reali grąža išlieka neigiama net ir fiksuojant pinigus indėliui.

    Tai reiškia, kad net konservatyviai taupantys gyventojai, formaliai gaudami palūkanas, realiai už tuos pačius pinigus gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Toks efektas ypač juntamas, kai dalis lėšų ilgą laiką laikoma einamosiose sąskaitose, kurios dažnai apskritai nemoka palūkanų.

    Ne tik infliacija: brangiausia kainuoja neveiklumas

    Indėlių nuvertėjimas nėra vienintelė problema: tyrime pabrėžiamas ir alternatyviųjų kaštų aspektas, kai pinigai neinvestuojami. „Revolut“ skaičiuoja, kad lyginant su „MSCI Europe“ biržoje prekiaujamo fondo vidutine 10 metų metine grąža, siekusia 9,06 proc., namų ūkiai per metus vidutiniškai negauna apie 638 eurų grąžos nuo kiekvienų 10 000 eurų, jei lieka tik grynųjų ar indėlių režime.

    Šį skirtumą pritaikius 6,3 trilijono eurų sumai, susidaro apie 422 milijardų eurų per metus potencialas, kuris, anot tyrimo, nepasiekia Europos įmonių kaip investicinis kapitalas. Vis dėlto toks palyginimas išlieka teorinis, nes investicijų grąža nėra garantuota, o rinkų svyravimai gali būti reikšmingi.

    Kodėl gyventojai nesikeičia ir nepradeda investuoti

    Tyrimas nurodo kelias pagrindines priežastis, kodėl žmonės lieka prie įprastų bankinių sprendimų. Du trečdaliai apklaustųjų teigia niekada nekeičę banko dėl geresnių palūkanų: dalis tiesiog pasitiki savo banku, daliai skirtumas atrodo per mažas, o kiti nežino, kur ieškoti palankesnių sąlygų.

    Be to, beveik pusė apklaustųjų netiksliai vertina savo grąžą įvertinus infliaciją, o dalis gyventojų apskritai nėra įsisąmoninę, kad infliacija mažina grynųjų vertę. Prie neveiklumo prisideda ir paslaugų susiskaidymas: daugiau nei pusė naudojasi keliomis finansinėmis programėlėmis, o nemaža dalis teigia, kad tai trukdo pradėti investuoti.

    „Priverstinis įtraukimas neišsprendžia tikrųjų neveiklumo priežasčių: suvokiamos rizikos ir žinių trūkumo“, – sakė „Revolut“ turto ir prekybos padalinio vadovas Rolandas Juteika.

    Jis teigė, kad mažesnės įėjimo sumos gali padėti įveikti psichologinį barjerą, tačiau svarbu vertinti ir interesų konfliktą: „Revolut“ pati siūlo investavimo produktus, todėl yra suinteresuota, kad daugiau gyventojų rinktųsi investavimą vietoje indėlių. Bendrovė taip pat skelbia, kad aktyvių mažmeninių investuotojų skaičius jos platformoje Europos Sąjungoje augo 56 proc. per metus.

    Ryškūs skirtumai tarp regionų

    Apžvalgoje išskiriami trys regioniniai paveikslai. Vidurio ir Rytų Europoje fiksuojami didžiausi skirtumai tarp infliacijos ir indėlių palūkanų, o tarp įvardytų pavyzdžių minimos Bulgarija, Slovakija ir Lietuva, kur atotrūkis siekia atitinkamai apie 2,3, 1,7 ir 1,3 procentinio punkto.

    Tuo pat metu būtent šiame regione, anot tyrimo, didesnė dalis žmonių yra linkę pradėti investuoti mažomis sumomis. Vakarų ir Pietų Europoje, priešingai, sukaupta daugiau neveiksnių santaupų, o didžiausios sumos siejamos su Vokietija ir Prancūzija.

    Europos Komisijos tikslas – nukreipti santaupas į investicijas

    Tyrimo išvados pasirodė tuo metu, kai Briuselis aktyviai kalba apie būtinybę mobilizuoti privačias santaupas Europos ekonomikos konkurencingumui. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra akcentavusi, kad Europos Sąjungoje netrūksta nei technologijų, nei santaupų, tačiau trūksta gebėjimo sparčiai auginti vietos įmones.

    „Europa turi santaupų, bet, deja, jos guli nenaudojamos“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Europos Komisija mini apie 10 trilijonų eurų namų ūkių santaupų bankų sąskaitose visoje Europos Sąjungoje, o „Revolut“ skaičiavimas apima 6,3 trilijono eurų likvidžių indėlių tik 20 tirtų valstybių. Skaičiai skiriasi dėl apimties ir metodikos, tačiau žinutė ta pati: dalis santaupų, valdžios vertinimu, galėtų būti efektyviau nukreipta į kapitalo rinkas.

    Europos Komisija šį tikslą sieja su Santaupų ir investicijų sąjungos kryptimi, kuri orientuota į paskatas ir finansų rinkų infrastruktūros stiprinimą, o ne į gyventojų indėlių perėmimą. Kartu diskusiją lydi kritika, kad didėjant bendram investicijų poreikiui gali stiprėti politinis spaudimas formuoti gyventojų finansinius sprendimus ir perkelti daugiau priežiūros į ES lygmenį.

  • Lenkijoje daugiau nei 70 proc. santaupų guli bankuose: kodėl tai stabdo investicijas ir augimą

    Daugiau nei 70 proc. Lenkijos gyventojų santaupų laikoma bankuose, todėl pinigai tik ribotai pasiekia kapitalo rinką ir įmonių investicijas. Tokią situaciją XVIII Europos ekonomikos kongrese Katovicuose aptarė bankų, reguliuotojų ir rinkos institucijų atstovai.

    Diskusijos esmė paprasta: indėliai užtikrina saugumą ir likvidumą, tačiau ekonomikos augimą labiausiai „maitina“ investicijos į verslo plėtrą, technologijas ir produktyvumą. Kai didžioji santaupų dalis nusėda trumpalaikiuose produktuose, vietinės biržos ir fondai sunkiau pritraukia vidaus kapitalą.

    Pasak diskusijoje dalyvavusių ekspertų, tai lemia ir antrinis efektas: kapitalo rinkoje trūkstant vietinių lėšų, įmonės labiau priklauso nuo skolinto finansavimo arba užsienio investuotojų. Tokia priklausomybė ypač išryškėja neapibrėžtumo laikotarpiais, kai rizikos apetitas mažėja, o finansavimo kaina kyla.

    Kas trukdo pereiti prie investavimo?

    Vienas dažniausiai įvardytų barjerų yra finansinio raštingumo ir įpročių klausimas. Bankų sektoriaus atstovai pabrėžė, kad visuomenė dažnai neatskiria santaupų, skirtų nenumatytiems atvejams, nuo ilgalaikio turto auginimo, kuriam paprastai reikia investavimo.

    „Mūsų visuomenės finansinių žinių lygis yra žemesnis už Europos Sąjungos vidurkį, o skirtumas tarp taupymo ir investavimo ne visada suprantamas“, – sakė ING Bank Śląski viceprezidentas Marcin Giżycki.

    Jis taip pat atkreipė dėmesį į bankų sektoriaus perteklinį likvidumą: indėlių yra daug, o kreditavimo paklausa iš įmonių pusės ne visada auga. Priežastys siejamos su teisinio reguliavimo neapibrėžtumu ir atsargesniais verslo sprendimais, kai sunkiau planuoti investicijas keliems metams į priekį.

    Diskusijoje dalyvavęs Lenkijos senato narys Adam Szejnfeld akcentavo ir istorinius veiksnius bei vartojimo kultūros stiprėjimą, mažinantį galimybes kaupti. Jo vertinimu, įpročius keisti gali padėti naujos priemonės, tačiau vien jų nepakaks, jei visuomenė nematys aiškios naudos ir paprastų taisyklių.

    Kodėl pensijai „vien taupyti“ neužtenka

    Varšuvos vertybinių popierių biržos vadovas Tomasz Bardziłowski kongrese pabrėžė, kad ilgalaikiam tikslui, pavyzdžiui, pensijai, vien taupymas dažnai neužtikrina norimo rezultato. Jo argumentas remiasi tuo, kad realią grąžą ilguoju laikotarpiu dažniau sukuria investicijos, o ne lėšų laikymas mažos rizikos sąskaitose.

    „Nėra prasmės vien taupyti pensijai, į ateitį reikia investuoti“, – sakė Tomasz Bardziłowski.

    Viešojo sektoriaus atstovai diskusijoje papildė, kad žmonėms svarbu aiškiai atsakyti į klausimą, kam konkrečiai kaupiama, nes tuomet lengviau išlaikyti discipliną. Buvo pabrėžta ir elgsenos ekonomikos logika: atsisakius šiandienos vartojimo, nauda juntama vėliau, todėl sprendimui reikia aiškaus „atlygio“ mechanizmo ir pasitikėjimo sistema.

    Naujos priemonės ir „kritinės masės“ problema

    Tarp aptartų sprendimų minėtas asmeninių investavimo sąskaitų modelis, kurio tikslas būtų paprasčiau nukreipti dalį indėlių į ilgalaikes investicijas. Vis dėlto dalyviai atkreipė dėmesį, kad vien gero produkto neužtenka: būtina aiški komunikacija, paprastas naudojimas, prognozuojamos taisyklės ir nuoseklus finansinis švietimas.

    Kita rizika – ribotas mastas. Jei didžiausios galimos įmokų sumos ar paskatos yra per mažos, kapitalo rinkoje nesusidaro pakankama vidaus lėšų „kritinė masė“, kuri realiai pakeistų finansavimo struktūrą ir padidintų vietos investuotojų vaidmenį.

    Ekspertai kongrese sutiko, kad trumpalaikės santaupos yra būtinos finansiniam saugumui, tačiau ilgojo laikotarpio ekonomikos variklis yra produktyvios investicijos. Todėl pagrindinė užduotis – sukurti sąlygas, kad bent dalis bankuose laikomų lėšų būtų nukreipta į ilgalaikius instrumentus, kartu mažinant riziką vartotojui ir didinant pasitikėjimą rinka.

  • Lenkijos namų ūkių santaupos tirpsta: kodėl milijardai bankuose ir grynaisiais praranda vertę

    Lenkijos namų ūkių santaupos tirpsta: kodėl milijardai bankuose ir grynaisiais praranda vertę

    Kodėl santaupos nuvertėja?

    Lenkijos namų ūkių finansinis turtas priartėjo prie 880 mlrd. eurų, tačiau didžioji dalis jo laikoma grynaisiais arba bankų sąskaitose. Tai reiškia, kad nemaža dalis santaupų ne tik neuždirba, bet ir praranda perkamąją galią, kai kainos kyla greičiau nei indėlių palūkanos.

    Lenkijos plėtros fondo analitikai atkreipia dėmesį, kad taupymo įpročiai metų metus beveik nesikeičia. Saugiausiomis laikomos formos dominuoja net tada, kai reali grąža tampa neigiama, o alternatyvoms prireikia daugiau žinių ir tolerancijos svyravimams.

    Beveik pusė turto guli sąskaitose

    Vertinant struktūrą, ryškiausią dalį sudaro lėšos einamosiose banko sąskaitose ir terminuotuose indėliuose, taip pat grynieji pinigai. Bendrai šios priemonės sudaro beveik pusę viso namų ūkių finansinio turto, todėl infliacijos poveikis čia jaučiamas labiausiai.

    Tuo metu investicijų dalis, susijusi su kapitalo rinka, išlieka santykinai maža. Investiciniai fondai sudaro kiek daugiau nei 6 proc., o biržoje listinguojamos akcijos apie 3 proc., tad daugumai gyventojų ši rinka vis dar atrodo per sudėtinga arba per rizikinga.

    Analitikai taip pat pastebi dar vieną paradoksą: dalis žmonių vengia nuosaikių investicijų, tačiau ryžtasi itin nepastovioms priemonėms, pavyzdžiui, kriptovaliutoms ar sudėtingiems išvestiniams produktams. Tai siejama su ribotu finansiniu raštingumu ir noru greitai pasiekti didesnę grąžą.

    Naujas instrumentas: Osobiste Konta Inwestycyjne

    Lenkijos Vyriausybė patvirtino įstatymo projektą dėl Osobiste Konta Inwestycyjne, arba asmeninių investicinių sąskaitų. Tai savanoriškas instrumentas, kuriuo siekiama paskatinti gyventojus dalį santaupų nukreipti į investavimą, o sprendimas, pagal projekto logiką, turėtų būti artimas Švedijos praktikai.

    Pagal projektą kiekvienas pilnametis gyventojas galės sudaryti bent vieną sutartį su finansų institucija dėl tokios sąskaitos. Numatyta, kad lengvatos apimtų investicijas į taupomąsias obligacijas ir indėlius iki maždaug 5 800 eurų, o investicijas į akcijas, investicinių fondų vienetus ar obligacijas, išskyrus struktūrizuotas ir taupomąsias, iki maždaug 23 000 eurų.

    Virš šių ribų projekte numatomas turto vertės mokestis, kurio dydis būtų siejamas su Lenkijos centrinio banko referencine norma. Pirmaisiais veikimo metais, tai yra 2027 metais, pagal projektą jis siektų 0,85 proc., o pati sistema turėtų startuoti nuo 2027 metų sausio 1 dienos.

    Kapitalo rinkos dalyviai akcentuoja, kad vien naujo produkto nepakaks, jei jis nebus aiškus ir patogus naudoti. Dalis gyventojų vis dar skeptiškai vertina valstybės inicijuotas schemas dėl istorinių patirčių, todėl didelę reikšmę turės skaidrios taisyklės ir ilgalaikis stabilumas.

    „Osobiste Konta Inwestycyjne gali būti teigiamas lūžis, tačiau tam reikia gero dizaino ir pritaikymo individualių investuotojų poreikiams“, – sakė Lenkijos individualių investuotojų asociacijos vadovas Jarosławas Dominiakas.

    Kas keisis ilguoju laikotarpiu?

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias postūmis investavimo plėtrai gali ateiti ne iš vienos reformos, o iš lėtai augančio gyventojų turtingumo ir kartų kaitos. Augant pajamoms, daugiau žmonių turi galimybę kaupti ne tik rezervą, bet ir ilgalaikį kapitalą.

    Kartu ilgainiui gali didėti ir paveldimo finansinio turto dalis, kai šeimose atsiranda daugiau investicinių portfelių, o ne vien nekilnojamojo turto. Tokia raida galėtų natūraliai auginti susidomėjimą birža, tačiau trumpuoju laikotarpiu didžioji dalis santaupų, tikėtina, ir toliau liks bankuose.