CP v2

Tag: Santuoka

  • Jolanta Kwaśniewska atskleidė, kaip ją vadina vyras: šis pravardžiavimas prajuokino studiją

    Buvusi Lenkijos pirmoji ponia Jolanta Kwaśniewska televizijos laidoje atskleidė netikėtą asmeninio gyvenimo detalę: pasak jos, vyras Aleksanderis Kwaśniewskis namuose ją vadina švelnia pravarde, sukėlusia juoką studijoje.

    Pora susituokė 1979 metais ir iki šiol laikoma viena geriausiai atpažįstamų Lenkijos viešojo gyvenimo porų. Nors jie dažnai matomi oficialiuose renginiuose, privačias smulkmenas paprastai pasilieka sau.

    Laidoje vedėjas paklausė, kaip vyras kreipiasi į žmoną namuose. Jolanta Kwaśniewska trumpai suabejojo, ar verta atskleisti šeimos vartojamus mažybinius žodžius, tačiau galiausiai pasidalijo vienu iš jų.

    Ji pasakė, kad Aleksanderis Kwaśniewskis ją vadina „Tuptuś“, o ši detalė iš karto prajuokino studijoje susirinkusius žmones. Pokalbis greitai peraugo į lengvą, humoru paremtą pasikeitimą replikomis.

    Humoras, kuris kuria artumą

    Laidos kūrėjai bandė išgirsti ir paties Aleksanderio Kwaśniewskio atsakymą apie namų pravardes. Vis dėlto buvęs prezidentas buvo gerokai santūresnis ir nebuvo linkęs viešai vardyti intymių šeimos smulkmenų.

    Jolantos Kwaśniewskos reakcija parodė, kad pora tokius klausimus priima su ironija ir šiluma. Viešumoje tai tapo dar vienu priminimu, jog net ilgametėse santuokose kasdieniai mažmožiai dažnai yra tie, kurie palaiko ryšį.

    Kodėl tokios detalės domina auditoriją?

    Žinomų žmonių pasakojimai apie santykių rutiną, humorą ir tarpusavio kalbą paprastai sulaukia dėmesio todėl, kad leidžia pamatyti mažiau oficialią, žmogiškąją pusę. Tokios istorijos tampa atpažįstamos daugeliui, nes švelnūs kreipiniai ir vidiniai juokai būdingi daugybei porų.

    Nors viešumoje tokie prisipažinimai dažnai nuskamba kaip pramoga, jie kartu parodo ir tai, kaip poros kuria savitą artumo kodą. Kwaśniewskių atvejis tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip paprastas žodis gali išjudinti visą studiją.

  • Jolanta Kwaśniewska prabilo apie santuoką prezidentūroje: taip atrodė gyvenimas su Aleksandru

    Buvusi Lenkijos pirmoji ponia Jolanta Kwaśniewska atvirai papasakojo, kaip atrodė jos santuoka su Aleksandru Kwaśniewskiu tuo metu, kai jis ėjo prezidento pareigas. Pasak jos, gyvenimas šalia aukščiausio rango politiko reiškė ne tik reprezentacines pareigas, bet ir nuolatinį tempą, įtampą bei ilgus periodus, kai partneris dėl darbo praktiškai nebūdavo namuose.

    J. Kwaśniewska pabrėžė, kad prezidentavimo metais šeimos kasdienybė dažnai virsdavo logistiniu iššūkiu, o sprendimus namuose tekdavo priimti savarankiškai. Ji atkreipė dėmesį, kad viešas gyvenimas kelia papildomą spaudimą ir santykiams, nes kiekvienas žingsnis tampa matomas ir vertinamas, o privatumą išsaugoti sunku.

    Kalbėdama apie metus, skirtus politikai, ji teigė nejaučianti, kad būtų ką nors praradusi ar paaukojusi be prasmės. Jos teigimu, tokiais laikotarpiais santuoką palaiko ne romantizuota kasdienybė, o aiškūs susitarimai, pasitikėjimas ir gebėjimas priimti kito žmogaus profesijos realybę.

    „Jeigu nori būti šalia žmogaus, kurio darbas reikalauja visiško atsidavimo, turi susitaikyti, kad dalį laiko gyvensi kitu ritmu, o kai kada ir vienas“, – sakė Jolanta Kwaśniewska.

    Ji taip pat prisiminė ankstyvuosius bendro gyvenimo metus Varšuvoje, kai santykiai, pasak jos, kūrėsi ne prabangos sąlygomis, o per rutiną, darbus ir paprastą kasdienį bendrumą. J. Kwaśniewska pasakojimas primena platesnę tendenciją, apie kurią kalba ir šeimos psichologai: didelę atsakomybę prisiimančios poros dažnai susiduria su emocinio atstumo rizika, todėl sąmoningas laikas kartu ir aiškus vaidmenų pasidalijimas tampa kritiškai svarbūs.

    Nors pirmosios ponios vaidmuo dažnai suvokiamas kaip reprezentacinis, realybėje jis apima ir nuolatinį pasirengimą viešiems pasirodymams, socialines iniciatyvas bei diplomatinį etiketo laikymąsi. Pasak J. Kwaśniewskos, būtent ši dviguba našta, derinama su šeimos gyvenimu, geriausiai atskleidžia, kokią kainą kartais tenka mokėti už politinę karjerą.

  • Epikūras apie santuoką: kodėl jo atsargus požiūris į vedybas ir šiandien verčia susimąstyti

    Diskusijos apie santuoką, šeimą ir asmeninę laisvę nėra vien šių laikų tema. Dar Antikoje filosofai ginčijosi, ar visą gyvenimą trunkantys įsipareigojimai žmogui suteikia daugiau vidinės ramybės, ar priešingai – atneša papildomų rūpesčių.

    Epikūrui priskiriama frazė, kad santuoka žmogui esą „retai naudinga“, o išmintingas žmogus „niekada nesituoks“. Vis dėlto šios minties pateikimas skiriasi priklausomai nuo vertimo ir interpretacijos, todėl kategoriškas teiginys ne visada laikomas tiksliausiu jo pažiūrų atspindžiu.

    Kaip suprasti Epikūro citatą?

    Epikūro filosofijos centre buvo siekis mažinti nereikalingus norus ir vengti to, kas kelia nerimą. Iš šios perspektyvos santuoka jam galėjo atrodyti kaip rizikos zona: emociniai konfliktai, socialiniai lūkesčiai, materialiniai įsipareigojimai ir pareigos, kurios gali drumsti vidinę pusiausvyrą.

    Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama, kad Epikūras labiau ragino saugotis ne pačios santuokos, o jos galimų pasekmių, ypač jei žmogus ją renkasi dėl statuso, spaudimo ar baimės būti vienas. Tokiu atveju santuoka tampa ne sąmoningu pasirinkimu, o papildomu nerimo šaltiniu.

    Kita interpretacija skamba lanksčiau: išmintingas žmogus santuokos paprastai vengia, bet išskirtinėmis aplinkybėmis ji gali būti priimtinas sprendimas. Ši nuostata leidžia suprasti, kad Epikūras galėjo vertinti ne taisyklę visiems, o principą: rinkis tai, kas konkrečiai tau kuria stabilesnį, ramesnį gyvenimą.

    Kodėl ši mintis aktuali dabar?

    Šiandien santuoka dažnai siejama ne tik su romantika, bet ir su praktiniais klausimais: finansais, karjera, vaikais, būsto įsipareigojimais, giminės lūkesčiais. Epikūriškas klausimas skamba šiuolaikiškai: ar šis sprendimas didina gyvenimo kokybę, ar prideda įtampų, kurių buvo galima išvengti?

    Epikūro požiūris taip pat primena, kad santykiai nėra vien statuso žyma. Jo akcentuotas paprastumas ir draugystė gali būti skaitomi kaip kvietimas neidealizuoti formos, o vertinti turinį: ar ryšys padeda jaustis saugiau, ramiau ir tvirčiau, ar kuria nuolatinį emocinį nestabilumą.

    Kas buvo Epikūras?

    Epikūras gyveno 341–270 metais prieš mūsų erą ir įkūrė epikūrizmo mokyklą. Jis mokė, kad geras gyvenimas siejamas su santūrumu, savipakankamumu, aiškiomis ribomis ir artimų žmonių ratu, o ne su nuolatiniu siekiu patikti kitiems ar kaupti turtus.

    Didelė dalis Epikūro originalių raštų neišliko, todėl jo pažiūros dažnai atkeliauja per vėlesnius autorius ir fragmentus. Dėl to kai kurios citatos gali būti sutrumpintos, perinterpretuotos ar pateikiamos be platesnio konteksto, kuris jo filosofijoje yra esminis.

    Vis dėlto bendra kryptis išlieka aiški: Epikūras ragino sprendimus matuoti ne tradicija ar spaudimu, o jų poveikiu kasdieniam gyvenimui. Santuoka, kaip ir bet kuris didelis įsipareigojimas, jo logikoje turi prasmę tik tada, kai realiai prisideda prie ramesnio, stabilesnio žmogaus būvio.