CP v2

Tag: Saulė

  • Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto Caltech mokslininkų tyrimas rodo, kad Saulės sistemos išorinių planetų orbitos ilgainiui gali tapti nestabilios gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Pasak darbo autorių, Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno „išlikimo terminas“ po Saulės virsmo baltąja nykštuke gali sutrumpėti iki maždaug 1 mlrd. metų.

    Ankstesni vertinimai teigė, kad milžinių orbitos galėtų išlikti stabilios beveik neįsivaizduojamai ilgai, net iki kvintilijono metų, t. y. daug kartų ilgiau nei dabartinis Visatos amžius. Toks optimistinis scenarijus rėmėsi prielaida, kad Saulė masę praranda tolygiai ir ramiai, todėl planetų orbitos tik pamažu „išsiplečia“.

    Kas keičia ankstesnį scenarijų

    Tyrime akcentuojama, kad Saulės masės netekimas vėlyvuoju evoliucijos laikotarpiu gali būti ne toks lygus, kaip dažnai modeliuota. Mokslininkai teigia, kad procesą gali lydėti atsitiktiniai, staigesni medžiagos išmetimai, kurie veiktų kaip chaotiški „spyriai“ ir kauptų orbitinius sutrikimus per ilgą laiką.

    Pagal šią logiką, net ir palyginti nedideli netolygumai, kartojami daug kartų, gali išbalansuoti išorinių planetų sąveikas tarpusavyje. Ilgainiui tai didintų riziką, kad viena ar kelios planetos būtų „išmestos“ į tolimesnes orbitas arba net visiškai išstumtos iš Saulės sistemos.

    Kada tai galėtų įvykti

    Mokslininkai primena, kad Saulės sistemai yra apie 4,57 mlrd. metų, o Saulei iki virtimo raudonąja milžine, pagal plačiai priimamus modelius, turėtų būti likę maždaug 5 mlrd. metų. Šiame etape Saulė plėsis, o vidinės planetos patirs dramatiškas pasekmes.

    Tyrime kartojamas dažnai minimas scenarijus, kad Merkurijus ir Venera būtų praryti, o Žemės likimas taip pat būtų labai nepalankus. Marsas laikomas labiau tikėtinu „išgyvenimo“ kandidatu vien todėl, kad yra toliau, tačiau ir jis patirtų didžiulius pokyčius dėl Saulės ryškio ir aplinkos transformacijų.

    Esminė naujojo darbo mintis yra apie vėlesnį laikotarpį, kai Saulė jau būtų tapusi baltąja nykštuke. Būtent tada, teigiama, dėl netolygaus masės praradimo pasekmių išorinėje sistemos dalyje per maždaug 1 mlrd. metų galėtų prasidėti grandininė orbitų destabilizacija.

    Kaip tai buvo apskaičiuota

    Tyrėjai naudojo didelio našumo superkompiuterius ir daugybę N kūnų skaitinių simuliacijų, kuriose modeliuojama kelių masyvių objektų tarpusavio gravitacinė sąveika. Virtualiame modelyje buvo įtraukti Saulė ir keturios milžinės planetos, o jų judėjimas skaičiuotas milijardų metų masteliu.

    Skirtumas nuo dalies ankstesnių darbų buvo tai, kad Saulės masės netekimas modeliuotas ne kaip tolygus mažėjimas, o kaip atsitiktinių epizodų seka. Buvo paleista daug skirtingų scenarijų, kad būtų įvertinta, kokiomis sąlygomis sistema dažniausiai pereina į chaotišką būseną.

    Darbas pavadintas Terminalinis Saulės sistemos nestabilumas, sukeltas stochastinio Saulės masės praradimo ir publikuotas žurnale The Astrophysical Journal Letters. Nors tai kalba apie labai tolimą ateitį, tyrimas svarbus tuo, kad parodo, kaip jautriai planetų sistemos stabilumas priklauso nuo žvaigždės evoliucijos detalių.

  • Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mokslininkai skelbia, kad Saulėje gali būti gerokai daugiau sidabro, nei manyta iki šiol – nauji skaičiavimai rodo apie 55 proc. didesnę šio elemento gausą. Taip priartėjama prie atsakymo į seną klausimą, kodėl kai kuriuose senoviniuose meteorituose sidabro aptinkama daugiau nei Saulės sudėtyje.

    Problema ilgą laiką atrodė paradoksali: meteoritai ir Saulė susiformavo iš tos pačios dujų bei dulkių sankaupos maždaug prieš 4,6 milijardo metų. Jei pradinė medžiaga buvo panaši, logiška tikėtis artimų cheminių „parašų“, tačiau sidabro skaičiai ilgai nesutapo.

    Komanda, kurios rezultatai publikuoti žurnale „Astronomy & Astrophysics“, sidabro kiekį įvertino iš naujo, analizuodama Saulės šviesos spektrą. Būtent pagal tai, kaip tam tikro ilgio bangas sugeria atomai Saulės atmosferoje, astronomai sprendžia, kokių elementų ir kiek jų yra žvaigždėje.

    Esminis pokytis – gerokai tikslesnis Saulės atmosferos modeliavimas, paremtas detalesniu, trimatį vaizdą atkuriančiu skaičiavimu ir didelės skaičiavimo galios resursais. Tokie modeliai leidžia tiksliau aprašyti, kaip sidabro atomai sukuria spektrines linijas ir kaip jos kinta priklausomai nuo temperatūros, slėgio bei judėjimo Saulės sluoksniuose.

    „Naudodami naują modelį galėjome tiksliau interpretuoti spektrines linijas, pagal kurias nustatoma sidabro gausa Saulėje“, – sakė Upsalos universiteto astrofizikė Sema Caliskan.

    Padidintas įvertis beveik sulygina Saulės sidabro kiekį su to paties amžiaus meteoritų duomenimis, kuriuos galima patikrinti tiesiogiai laboratorijose. Tai svarbu ne tik dėl vieno elemento: Saulės cheminė sudėtis astronomijoje veikia kaip atskaitos taškas, pagal kurį lyginamos kitos žvaigždės, planetų sistemų formavimosi aplinkos ir Paukščių Tako cheminė raida.

    Sidabras priklauso sunkesniems elementams, kurių kilmė siejama su sudėtingais branduolinės sintezės ir neutronų gaudymo procesais žvaigždžių evoliucijos pabaigoje. Todėl tiksliau žinant jo gausą, lengviau tikrinti, kaip per kosminį laiką buvo kuriami ir pasiskirstė sunkieji elementai, o kartu – geriau suprasti, kokiomis sąlygomis formavosi įvairaus amžiaus žvaigždės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad modelyje dar išlieka neapibrėžtumų: rezultatai jautriausi duomenims apie sidabro sąveiką su vandeniliu, kurio Saulėje daugiausia. Dėl to ateities stebėjimai ir tikslesni laboratoriniai bei teoriniai skaičiavimai turėtų dar labiau sumažinti paklaidą ir patikslinti sidabro „balansą“ Saulėje.

    „Naujos žinios apie Saulės sudėtį svarbios norint suprasti kitas žvaigždes, planetas ir kosminę medžiagą, nes Saulė yra vienas pagrindinių astronomijos atskaitos taškų“, – sakė S. Caliskan.

    Komanda planuoja taikyti patobulintą metodiką ir kitoms žvaigždėms, kad sidabras taptų papildomu „forensiniu“ rodikliu, padedančiu atsekti Paukščių Tako cheminės evoliucijos istoriją. Kuo tiksliau nustatomi elementų kiekiai, tuo patikimesnį vaizdą astronomai susidaro apie Saulės sistemą ir platesnį kosminį kontekstą.

  • Rekordinės Saulės nuotraukos atskleidė netikėtą reiškinį: paviršius knibžda sūkurių

    Rekordinės Saulės nuotraukos atskleidė netikėtą reiškinį: paviršius knibžda sūkurių

    Žvelgiant į regimą Saulės paviršių, ramybės ten mažai: karštos plazmos srautai nuolat kyla iš gelmių, vėsta ir grimzta, formuodami konvekcijos ląsteles, prilyginamas milžiniškiems regionams Žemėje. Dabar mokslininkai praneša, kad ši dinamika slepia dar vieną, iki šiol tiesiogiai neužfiksuotą sluoksnį.

    Aukščiausios skiriamosios gebos Saulės vaizdus pateikė Havajuose veikiantis Daniel K. Inouye saulės teleskopas, šiuo metu laikomas galingiausiu tokio tipo įrenginiu pasaulyje. Jis leido pamatyti smulkius sūkurius ties magnetinių struktūrų ribomis, kurie ankstesniems instrumentams buvo per maži ir per trumpalaikiai.

    Pirmą kartą užfiksuotas reiškinys

    Mokslininkų teigimu, užfiksuoti sūkuriai atitinka vadinamąsias Kelvin-Helmholtz nestabilumo struktūras. Tai spiralės ir bangų pavidalo dariniai, susiformuojantys ten, kur greitesnė terpė slysta pro lėtesnę, pavyzdžiui, vandenynų bangose ar tam tikruose debesų sluoksniuose.

    Saulėje tokios sąlygos susidaro, kai skirtingu greičiu tekanti plazma susitinka ties magnetinių elementų ribomis. Teorija šį mechanizmą numatė dešimtmečius, tačiau tiesioginių įrodymų Saulės paviršiuje iki šiol trūko.

    Netikėta: tai ne reti atvejai

    Didžiausias netikėtumas buvo ne pats aptikimas, o mastas. Analizuojant laiko sekas iš magnetiškai aktyvaus regiono paaiškėjo, kad tokie nestabilumai kyla ne pavienėse vietose, o kartojasi labai dažnai, beveik visur, kur tik pavyksta aiškiai matyti magnetinių struktūrų ribas.

    „Mus pribloškė, kiek daug smulkių detalių ir dinamiškos veiklos matyti didelės raiškos vaizduose“, – sakė saulės fizikas Davidas Kuridze.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien atpažinti panašų į sūkurį vaizdą nepakanka. Siekiant patvirtinti, jog matomas reiškinys yra būtent Kelvin-Helmholtz nestabilumas, buvo pasitelktos detalios skaitmeninės simuliacijos, kurios atkartojo tokias pačias deformacijas ir judėjimo scenarijus plazmoje.

    Kodėl tai svarbu Žemei

    Šie sūkuriai gali būti reikšmingi ne tik kaip įspūdingas vaizdas: jie gali padėti paaiškinti, kaip energija ir magnetiniai laukai maišosi bei persiskirsto Saulės atmosferoje. Tokie mažo masto procesai laikomi vienu iš raktų geriau suprasti didesnius reiškinius, įskaitant Saulės atmosferos įkaitimo mechanizmus ir įvykius, kurie lemia kosminius orus.

    Kosminiai orai daro įtaką technologijoms, nuo palydovinio ryšio ir navigacijos iki elektros tinklų stabilumo. Kuo tiksliau mokslininkai supras smulkius plazmos procesus prie magnetinių ribų, tuo tvirtesnį pagrindą turės prognozavimo modeliai, ypač augant priklausomybei nuo orbitinių sistemų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature, o pats atradimas laikomas svarbia detale didelėje Saulės fizikos dėlionėje. Kuo aiškesnis vaizdas gaunamas, tuo labiau matyti, kiek daug paslapčių dar slepia mūsų artimiausia žvaigždė.

  • Mokslininkai apskaičiavo, kada Žemės vidutinė temperatūra gali pasiekti 65 laipsnius ir išnyks augalai

    Žemė ne visada išliks tinkama gyvybei tokiai, kokią ją pažįstame šiandien. Naujas tarptautinės tyrėjų grupės darbas rodo, kad per labai ilgą laiką planetos klimatas gali pasikeisti taip, jog net ištvermingiausi sausumos augalai nebesugebės išgyventi.

    Mokslininkai, remdamiesi trimatėmis klimato simuliacijomis, modelavo kelių artimiausių milijardų metų scenarijus. Jų išvada – maždaug po 1,9 milijardo metų vidutinė pasaulinė temperatūra teoriškai galėtų priartėti prie 65 laipsnių ribos.

    Pagrindinis ilgalaikis veiksnys – natūrali Saulės evoliucija. Senstant žvaigždei jos spinduliuotė pamažu didėja, todėl Žemę pasiekia daugiau energijos ir ilgainiui stiprėja šiltnamio efektą palaikantys procesai.

    Tyrėjų vertinimu, po maždaug 1,87 milijardo metų Žemę pasiekianti Saulės energija gali būti beveik penktadaliu didesnė nei dabar. Tokie pokyčiai nevyksta staigiai, bet jų poveikis per geologinius laikotarpius gali būti lemiamas.

    Viename modeliuotame variante anglies dioksido kiekis atmosferoje išlieka santykinai stabilus, tačiau dėl didėjančio Saulės ryškumo globali temperatūra vis tiek kyla. Skaičiuojama, kad maždaug po 1,68 milijardo metų vidutinė temperatūra gali peržengti 50 laipsnių ribą, kuri daugeliui sausumos augalų būtų kritinė.

    Vėliau, artėjant prie 65 laipsnių vidurkio, šiluminis stresas taptų toks didelis, kad fotosintezė daugelyje ekosistemų galėtų nebevykti. Svarbu tai, kad kalbama apie vidutinę visos planetos temperatūrą, o ne pavienes karščio bangas konkrečiuose regionuose.

    Kitu scenarijumi išryškinamas ne vien karštis, bet ir cheminė pusiausvyra. Žemėje veikia ilgalaikis anglies ciklas: anglies dioksidas palaipsniui „išimamas“ iš atmosferos ir surišamas uolienose, todėl planeta lėčiau įkaista.

    Tačiau šis mechanizmas turi ir kitą pusę: jei anglies dioksido koncentracija nukristų per žemai, augalams galėtų nebeužtekti šios dujos fotosintezei. Skaičiavimuose minima, kad C4 tipo fotosintezę naudojantys augalai pasiektų kritinę ribą, kai koncentracija priartėtų prie 10 dalių milijonui, o tai galėtų nutikti maždaug po 1,35 milijardo metų.

    Tyrimas sieja augalijos nykimą su dar vienu lėtu, bet fundamentalų poveikį turinčiu procesu – vandenynų praradimu. Didėjant temperatūrai, daugiau vandens garų patenka į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur dėl Saulės spinduliuotės vandens molekulės gali skilti, o lengvasis vandenilis palaipsniui pasišalinti į kosmosą.

    Tai reikštų, kad per itin ilgą laiką Žemė galėtų prarasti reikšmingą dalį vandens atsargų. Autoriai pabrėžia: tai nėra artimiausių dešimtmečių klimato prognozė, o teorinis scenarijus, paremtas Saulės ir Žemės sistemos evoliucija milijardų metų skalėje.

    Darbo autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad gyvybė gali prisitaikyti ir ateities biosfera nebūtinai kartos šiandieninius apribojimus. Augalai teoriškai galėtų evoliucionuoti į atsparesnes formas, o gyvybė labiau koncentruotis vėsesnėse vietovėse, didesniame aukštyje ar vandens aplinkoje.

    Galiausiai tyrime aptariamos ir hipotetinės technologinės idėjos, labiau primenančios mokslinę fantastiką, pavyzdžiui, Saulės spinduliuotės mažinimas kosminiais „skydais“ ar net lėtas Žemės orbitos keitimas. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka paprasta: ilguoju laikotarpiu planetos sąlygas lems žvaigždės raida ir anglies ciklo pusiausvyra.

  • Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Nauja NASA zondo Parker Solar Probe duomenų analizė rodo, kad trumpi radijo pliūpsniai gali išduoti paslėptas magnetinio lauko struktūras arti Saulės. Tyrėjai teigia, kad dalis signalų siejasi su vadinamaisiais switchbackais, staigiais magnetinio lauko linijų krypties „užlinkimais“.

    Šios struktūros tiesiogiai nėra matomos kaip objektai, tačiau jų poveikį galima atsekti iš to, kaip juda į kosmosą išmetamų elektronų srautai. Mokslininkai tai lygina su nematoma trasa, kurios formą galima nuspėti stebint itin greitai ja judantį automobilį.

    Kas yra III tipo pliūpsniai?

    III tipo radijo pliūpsniai atsiranda, kai iš Saulės išsviesti elektronai lekia atviromis magnetinio lauko linijomis per Saulės vainiką ir heliosferą. Šie elektronai juda didele šviesos greičio dalimi ir sąveikaudami su plazma sukuria radijo emisiją, kurią fiksuoja prietaisai kosmose.

    Ypač svarbus signalų dažnio kitimas laike: elektronams tolstant nuo Saulės, jie keliauja per vis retesnę plazmą, todėl radijo pliūpsnio dažnis „slysta“ žemyn. Idealioje, tolygiai radialioje trajektorijoje toks kitimas būtų gana nuspėjamas, tačiau realiuose duomenyse matyti staigūs nukrypimai.

    Ką parodė Parker Solar Probe duomenys?

    Tyrime buvo analizuoti 24 tarpplanetiniai III tipo pliūpsniai, kuriuos Parker Solar Probe užfiksavo per vieną savaitę. Dažnio pokyčiai buvo perskaičiuoti į apytikres trajektorijos padėtis ir palyginti su modeliu, kad būtų galima įvertinti, ar stebimi nukrypimai viršija matavimo triukšmą.

    Autoriai nustatė, kad maždaug pusėje atvejų nuokrypiai buvo reikšmingi, o vidutinis poslinkis siekė 1,1 Saulės spindulio. Tai laikoma ženklu, kad elektronų kelias nebuvo „lygus“ ir galėjo kirsti zonas, kuriose magnetinis laukas staigiai keitė kryptį.

    Dalis nukrypimų gali būti paaiškinami plazmos tankio svyravimais, tačiau kai kuriais atvejais tam reikėtų neįprastai didelių tankio pokyčių. Todėl keliems ryškiausiems pliūpsniams labiau tikėtinas paaiškinimas yra magnetinio lauko nukrypimai, panašūs į switchbackus.

    Kodėl tai svarbu Žemei?

    Parker Solar Probe misija leidžia tirti sritį, kur formuojasi Saulės vėjas ir kur magnetinis laukas ypač dinamiškas. Geresnis supratimas, kaip išsidėsto ir kinta magnetinės struktūros arti Saulės, padeda tikslinti modelius, kurie naudojami kosminių orų prognozėms.

    Kosminiai orai svarbūs ne vien dėl pašvaisčių: stipresni Saulės aktyvumo epizodai gali daryti įtaką ryšiui, palydovų veiklai, navigacijai ir elektros tinklams. Radijo pliūpsniai šiuo atveju veikia kaip netiesioginis „pėdsakas“, leidžiantis spręsti apie procesus, kurių kitu būdu stebėti itin sudėtinga.

    Tyrėjų vertinimu, trumpi III tipo pliūpsniai gali tapti papildomu įrankiu ieškant nematomų magnetinių „užlinkimų“ ir turbulencijų. Kuo geriau bus suprasta, kaip elektronų srautai keliauja per Saulės aplinką, tuo tiksliau bus galima vertinti, kaip energija ir dalelės vėliau sklinda per visą heliosferą.

  • Kiek iš tiesų reikia saulės vitaminui D: dermatologai įspėja – riba stebėtinai trumpa

    Vitaminas D svarbus kaulams, raumenims ir imuninei sistemai, tačiau jo siekimas per įdegį dažnai baigiasi priešingu rezultatu. Dermatologai pabrėžia, kad daugeliui žmonių pakanka labai trumpo buvimo saulėje, o ilgos saulės vonios didina odos vėžio ir ankstyvo senėjimo riziką.

    Dažniausiai nurodoma, kad norint paskatinti vitamino D sintezę, pakanka būti saulėje apie 5–30 minučių kelis kartus per savaitę. Tikslus laikas priklauso nuo odos tipo, amžiaus, sezono, paros meto ir geografinės platumos, todėl universalios minutės visiems neegzistuoja.

    Trumpa saulė dažnai pakanka

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vitamino D gamybai nebūtina degintis valandomis. Dažnai užtenka, kad saulė pasiektų nedidelį odos plotą, pavyzdžiui, rankas ar kojas, tačiau svarbiausia neperžengti ribos, kai oda pradeda rausti.

    Tamsesnę odą turintiems žmonėms vitamino D sintezei gali prireikti kiek daugiau laiko, nes didesnis melanino kiekis natūraliai labiau saugo nuo ultravioletinių spindulių. Vis dėlto tai nereiškia, kad ilgai būti paplūdimyje yra saugu ar prasminga sveikatos požiūriu.

    Kada saulė tampa pavojinga?

    Odos pažeidimas prasideda ne tik tada, kai akivaizdžiai nudegama. Net lengvas paraudimas ar įdegis reiškia, kad oda jau patyrė ultravioletinių spindulių poveikį, o ilgalaikė žala kaupiasi ir gali pasireikšti po daugelio metų.

    Rizika išlieka ir apsiniaukusiomis dienomis, nes ultravioletiniai spinduliai prasiskverbia pro debesis. Praktinis orientyras yra UV indeksas: kai jis pasiekia 3 ar daugiau, odai rekomenduojama apsauga, ypač vidurdienio valandomis.

    „Nėra visiškai saugaus ultravioletinių spindulių poveikio lygio, todėl vitamino D poreikį dažnai saugiau užtikrinti mityba ar papildais“, – pabrėžia dermatologai.

    Kaip saugotis ir neprarasti vitamino D

    Plataus spektro apsauginis kremas nuo saulės su SPF 30 ar didesniu yra viena pagrindinių priemonių, ypač kai lauke būnama ilgiau. Kremą reikia atnaujinti maždaug kas dvi valandas ir kaskart po maudynių ar gausaus prakaitavimo.

    Efektyvi apsauga nėra vien kremas: padeda šešėlis, galvos apdangalai, akiniai nuo saulės ir drabužiai, dengiantys odą. Tokia strategija leidžia sumažinti nudegimų ir ilgalaikės žalos riziką, kartu išlaikant protingą balansą tarp buvimo lauke ir sveikatos.

    Jei kyla abejonių dėl vitamino D kiekio, patikimiausias kelias yra kraujo tyrimas ir individuali gydytojo rekomendacija. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems tamsesnę odą, taip pat tiems, kurie daug laiko praleidžia patalpose.

  • Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.

    Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.

    Kas išgirdo Saulės „širdį“

    Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.

    Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.

    Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus

    Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.

    Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.

    Ką tai gali reikšti Žemei

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.

    Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.

    „Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.

    „Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.

  • Saulė paleido rekordą: radijo pliūpsnis tęsėsi 19 dienų, mokslininkai aiškinasi, ką tai reiškia

    Saulė paleido rekordą: radijo pliūpsnis tęsėsi 19 dienų, mokslininkai aiškinasi, ką tai reiškia

    Saulė dar kartą priminė, kad kosminiai orai gali nustebinti net patyrusius tyrėjus: 2025 metų rugpjūtį užfiksuotas IV tipo radijo pliūpsnis truko net 19 dienų. Tai beveik keturis kartus ilgiau nei ankstesni panašaus reiškinio rekordai, kurie siekė maždaug 5 dienas.

    Nors pačios radijo bangos žmonėms nėra pavojingos, tokie pliūpsniai dažnai rodo aktyvias magnetines sritis, galinčias sukelti dalelių audras. Būtent jos kelia riziką palydovams, ryšių sistemoms, navigacijai ir kai kurioms kosminėms misijoms.

    Kaip pavyko pamatyti visą reiškinį

    Šio įvykio nepavyko stebėti vienu aparatu, nes Saulė sukasi, o reiškinį sukėlusi sritis tai pasislepia, tai vėl atsiduria skirtingų prietaisų matymo lauke. Todėl mokslininkai sujungė kelių misijų duomenis: NASA STEREO, Parker Solar Probe ir Wind, taip pat bendros ESA ir NASA misijos Solar Orbiter.

    Kiekvienas aparatas pliūpsnį „pagavo“ tik dalį laiko, bet sujungus stebėjimus pavyko atkurti beveik nenutrūkstamą 19 dienų trukmės vaizdą. Tyrėjai tai prilygina estafetei, kai skirtingi zondai tarsi perduoda vieni kitiems stebėjimo „lazdelę“.

    Kokia buvo tikroji priežastis

    Analizuodama STEREO duomenis komanda pritaikė naują metodiką ir nustatė, kad radijo emisija kilo iš didelės magnetinės struktūros Saulės vainike, vadinamos šalmo srove. Tai V formą primenantis darinys, dažnai matomas per visiškus Saulės užtemimus.

    Pagal tyrėjų išvadas, ši struktūra buvo sustiprinta kelių iš tos pačios srities beveik iš eilės įvykusių vainikinės masės išmetimų. Tokie išmetimai, iš esmės „pamaitinę“ magnetinį spąstą, galėjo ilgai išlaikyti įkalintus elektronus ir palaikyti neįprastai ilgą radijo pliūpsnį.

    Kodėl tai svarbu Žemei

    IV tipo radijo pliūpsniai siejami su magnetiškai aktyviomis sritimis, kurios kartais būna susijusios ir su reiškiniais, galinčiais paveikti Žemės aplinką. Jei stipresnės dalelių audros pasiektų Žemę, jos gali trikdyti palydovų elektroniką, didinti radiacinę apkrovą astronautams ir sukelti ryšio sutrikimų aukštose platumose.

    Todėl geresnis supratimas, kodėl vieni radijo pliūpsniai trunka valandas ar kelias dienas, o kiti užsitęsia savaitėmis, tampa praktiniu kosminių orų prognozavimo klausimu. Kuo tiksliau identifikuojami tokie magnetiniai „rezervuarai“, tuo daugiau laiko galima turėti pasirengimui ir rizikų mažinimui.

    Mokslinis darbas, kuriame aprašytas šis rekordas, publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“. Tyrėjai pabrėžia, kad kelių misijų duomenų sintezė tampa vis svarbesnė, nes vienas prietaisas retai gali aprėpti ilgai trunkančius ir dinamiškus Saulės procesus.

  • Ar vasarą tikrai nereikia vitamino D? Gydytojai įvardijo, kam papildai vis dar būtini

    Dalis žmonių vasarą nutraukia vitamino D papildus manydami, kad saulės visiškai pakanka. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad atsakymas priklauso ne nuo kalendoriaus, o nuo individualių rizikos veiksnių ir gyvenimo būdo.

    Vitaminas D organizme gaminasi odoje veikiant saulės ultravioletiniams B spinduliams, tačiau gamyba nėra vienoda visiems. Reikšmę turi odos pigmentacija, laikas lauke, apranga, apsauginių kremų naudojimas, amžius ir kūno sudėjimas.

    Kodėl saulės gali nepakakti?

    Žmonėms, kurių odoje daugiau melanino, paprastai reikia gerokai daugiau saulės, kad pasigamintų tiek pat vitamino D, kiek šviesiaodžiams. Melaninas veikia kaip natūrali apsauga nuo saulės, todėl gamyba odoje vyksta lėčiau.

    Šviesiaodžiams kartais gali pakakti trumpo buvimo saulėje, pavyzdžiui, 10–15 minučių, kai atidengtas veidas ir rankos. Tačiau tai nėra universali taisyklė, nes reali situacija priklauso ir nuo paros meto, debesuotumo bei to, ar žmogus didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose.

    Svarbus veiksnys yra ir riebalinis audinys: vitaminas D yra riebaluose tirpus, todėl gali „užsilaikyti“ riebaliniame audinyje, o jo biologinis prieinamumas organizmui sumažėja. Dėl to antsvorio ar nutukimo turintiems žmonėms vitamino D stoka gali išlikti net ir vasarą.

    Kada papildai gali būti reikalingi?

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad papildomas vitamino D vartojimas šiltuoju metų laiku dažniau gali būti svarstomas, jei žmogus mažai būna saulėje, dirba patalpose, dėvi uždarus drabužius arba kruopščiai saugosi saulės. Riziką didina ir vyresnis amžius, nes su amžiumi odoje mažėja vitamino D sintezės efektyvumas.

    Taip pat reikšmę turi sveikatos būklė ir vartojami vaistai. Kai kurie lėtiniai inkstų ar kepenų sutrikimai gali apsunkinti vitamino D virtimą į aktyvias formas, o dalis vaistų, pavyzdžiui, gliukokortikoidai ar kai kurie priešgrybeliniai preparatai, gali keisti jo apykaitą.

    Nuovargis, raumenų silpnumas ar kaulų skausmai kartais minimi kaip galimi vitamino D stokos požymiai, tačiau jie nėra specifiniai. Tiksliam įvertinimui dažniausiai rekomenduojamas kraujo tyrimas, o sprendimą dėl dozės turėtų padėti priimti gydytojas.

    Kiek vartoti ir kuo saugotis?

    Dažniausiai suaugusiesiems minimos 600–800 tarptautinių vienetų paros normos, tačiau poreikis gali skirtis. Svarbu neviršyti saugios viršutinės ribos be medicininės priežiūros, nes per didelės dozės gali didinti nepageidaujamų reiškinių riziką.

    Perteklinis vitamino D kiekis gali paskatinti per didelę kalcio koncentraciją kraujyje, o tai siejama su tokiais simptomais kaip galvos skausmas, pykinimas ar raumenų trūkčiojimai. Dėl to specialistai pataria vengti savarankiškai didinti dozes ir, jei kyla abejonių, pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Vasarą vitaminas D daugeliui iš tiesų gali būti lengviau pasiekiamas natūraliai, tačiau vien saulės „garantijos“ nėra. Saugiausias kelias yra vertinti individualią riziką, gyvenimo būdą ir remtis tyrimų rezultatais.

  • Saulės neužtenka? Gydytojai paaiškino, kam net vasarą gali prireikti vitamino D

    Vasara daugeliui siejasi su saule ir geresne savijauta, tačiau tai dar nereiškia, kad vitamino D atsargos automatiškai tampa pakankamos. Gydytojai pabrėžia, kad poreikis vartoti papildus šiltuoju metų laiku priklauso nuo individualių rizikos veiksnių, o ne vien nuo metų laiko.

    Esminiai faktoriai yra laikas, praleidžiamas lauke, odos pigmentacija, pradinis vitamino D kiekis kraujyje ir bendras sveikatos fonas. Net gyvenant saulėtą sezoną, dalis žmonių dėl gyvenimo būdo ar organizmo ypatumų gali išlikti rizikos grupėje.

    Kodėl saulė ne visiems vienoda

    Odos pigmentas melatoninas veikia kaip natūrali apsauga nuo ultravioletinių spindulių, todėl tamsesnės odos žmonėms dažnai reikia gerokai daugiau saulės, kad organizmas pagamintų panašų vitamino D kiekį kaip šviesesnės odos žmonėms. Praktikoje tai reiškia, kad vienodi įpročiai skirtingiems žmonėms gali duoti visiškai skirtingą rezultatą.

    Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad daug laiko praleidžiame patalpose, o lauke neretai būname ryte ar vakare, kai saulės intensyvumas mažesnis. Be to, apsauginiai kremai ir drabužiai, nors ir svarbūs odos vėžio prevencijai, taip pat sumažina vitamino D sintezę odoje.

    Reikšmės turi ir kūno sudėtis: vitaminas D yra riebaluose tirpus, todėl didesnis riebalinio audinio kiekis gali mažinti jo biologinį prieinamumą. Dėl to net ir pakankamai būnant saulėje, kraujo tyrimai kartais rodo per mažą vitamino D koncentraciją.

    Kada papildų gali prireikti ir vasarą?

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kai kurios būklės ir vartojami vaistai keičia vitamino D apykaitą. Pavyzdžiui, sergant tam tikromis kepenų ar inkstų ligomis, organizmui gali būti sunkiau aktyvinti vitaminą D, todėl vien saulės gali nepakakti.

    Papildų poreikis gali išlikti ir vartojant kai kuriuos vaistus, tarp jų gliukokortikoidus ar dalį priešgrybelinių preparatų. Tokiais atvejais sprendimą dėl vartojimo ir dozės saugiausia priimti kartu su gydytoju, įvertinus bendrą riziką ir tyrimų rezultatus.

    Įspėjamieji signalai gali būti užsitęsęs nuovargis, raumenų silpnumas ar kaulų skausmai, tačiau vien simptomų neužtenka patikimai diagnozei. Tiksliausias kelias yra kraujo tyrimas ir individualus gydymo planas, ypač jei yra lėtinių ligų ar kitų rizikos veiksnių.

    Perdozavimas realus: ką svarbu žinoti

    Nors vitaminas D svarbus kalcio įsisavinimui ir kaulų sveikatai, jis nėra nekaltas, jei vartojamas neatsakingai. Kadangi tai riebaluose tirpus vitaminas, jis gali kauptis organizme, o pernelyg didelės dozės didina nepageidaujamų reiškinių riziką.

    Medicinoje dažniausiai minima 4 000 tarptautinių vienetų per parą riba kaip viršutinė toleruotina norma suaugusiesiems, tačiau tai nėra universali rekomendacija visiems. Perteklius gali sukelti hiperkalcemiją, kai kraujyje padidėja kalcio kiekis, o tuomet pasireiškia tokie simptomai kaip galvos skausmas, raumenų trūkčiojimai, silpnumas ar virškinimo sutrikimai.

    Kokie produktai padeda surinkti vitaminą D

    Maistu vitamino D gauti sudėtingiau, todėl praktikoje ypač svarbūs produktai, kuriuose jo yra daugiau. Geriausi šaltiniai yra riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša, skumbrė, tunas ar sardinės, taip pat žuvų taukai.

    Iš gyvūninės kilmės produktų vitamino D yra kiaušinių tryniuose ir kepenyse, o pieno produktuose jo paprastai būna nedaug. Taip pat rinkoje galima rasti vitamino D papildomai praturtintų produktų, pavyzdžiui, pieno, augalinių gėrimų ar pusryčių dribsnių.