CP v2

Tag: Saulės audros

  • NASA paskelbė, kad MAVEN misija baigta: ryšys nutrūko, o zondas nekontroliuojamai ėmė suktis

    NASA oficialiai paskelbė, kad Marso orbitinis aparatas MAVEN baigė misiją po to, kai nepavyko atkurti ryšio su zondu. Agentūros teigimu, ryšys dingo, kai aparatas kurį laiką buvo už tiesioginio bendravimo su Žeme zonos ribų, o vėliau jis nebeatsiliepė į siunčiamas komandas.

    Vėlesnė telemetrijos analizė parodė, kad MAVEN persijungė į saugųjį režimą ir pradėjo nekontroliuojamai suktis. Toks sukimasis paprastai reiškia, kad saulės baterijos nebegali stabiliai nukreipti energijos rinkimui, o ryšio sistemos ir orientacijos kontrolė ima sparčiai prarasti galios rezervą.

    „Po pakartotinių bandymų atkurti ryšį ir įvertinus gautus duomenis, tapo aišku, kad aparatas nebegali tęsti įprastų operacijų“, – sakė NASA atstovas.

    MAVEN pavadinimas yra trumpinys nuo Mars Atmosphere and Volatile EvolutioN, o pagrindinis misijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl Marsas prarado didelę dalį savo atmosferos. Aparatas buvo paleistas 2013 metais ir 2014 metais pasiekė Marso orbitą, nors pirminis planas misiją vykdyti gerokai trumpiau.

    Per daugiau nei dešimtmetį MAVEN rinko duomenis apie viršutinius atmosferos sluoksnius, jonosferą ir sąveiką su Saulės vėju. Šie matavimai padėjo aiškiau susieti Marso klimato evoliuciją su kosminiais veiksniais, ypač su Saulės aktyvumo ciklais ir dalelių srautais, kurie ilgainiui gali „nupūsti“ atmosferą į kosmosą.

    NASA pabrėžia, kad MAVEN duomenys leido geriau suprasti, kaip kosminiai orai paveikia atmosferos praradimą, o poveikis sustiprėja per intensyvias Saulės audras. Toks fonas svarbus ne tik mokslui, bet ir praktiniam planavimui, nes atmosferos tankis ir dalelių aplinka daro įtaką tiek ryšiui, tiek įrangos patvarumui orbitoje.

    Be to, misija užfiksavo reiškinius, susijusius su Marso pašvaistėmis, kurios gali pasireikšti platesniu mastu nei Žemėje įprastos poliarinės pašvaistės. Taip pat stebėtas ryšys tarp planetos dulkių audrų ir atmosferoje esančio vandens garų pokyčių, kas padeda tikslinti hipotezes apie vandens netekimą ilgais laikotarpiais.

    Nors MAVEN nebeveikia, jo sukaupti archyvai liks svarbūs ilgalaikiams tyrimams ir modelių tikslinimui. Tokie duomenų rinkiniai dažnai naudojami dar ne vienerius metus, lyginant skirtingų misijų matavimus ir atnaujinant Marso atmosferos kaitos scenarijus.

    NASA ir toliau orientuojasi į Marso tyrimus, įskaitant technologijas, kurios ateityje galėtų padėti greičiau pasiekti Raudonąją planetą ir saugiau veikti jos aplinkoje. Agentūra akcentuoja, kad atmosferos ir radiacinės aplinkos supratimas išlieka vienu svarbiausių žingsnių planuojant būsimas, įskaitant ir pilotuojamas, misijas.

  • Europa ir Kinija leidžia SMILE: taip pirmąkart rentgenu „pamatys“, kas saugo Žemę nuo Saulės audrų

    Europa ir Kinija leidžia SMILE: taip pirmąkart rentgenu „pamatys“, kas saugo Žemę nuo Saulės audrų

    Antradienį į kosmosą turėtų pakilti bendras Europos kosmoso agentūros ir Kinijos mokslų akademijos aparatas SMILE, skirtas iš arti tirti, kaip Saulės vėjas veikia Žemės magnetinį skydą. Misija sieks geriau suprasti kosminių orų mechanizmus, kurie kartais sukelia sutrikimus palydovams ir ryšio sistemoms.

    Startas planuojamas iš Europos kosmodromo Kuru, Prancūzijos Gvianoje, raketa „Vega-C“. Paleidimas anksčiau buvo atidėtas dėl techninio nesklandumo, tačiau dabar misija grįžta į grafiką.

    Kas yra Saulės audros?

    Saulės vėjas yra nuolatinis įelektrintų dalelių srautas, sklindantis nuo Saulės. Kartais jis sustiprėja dėl vainikinės masės išmetimų, kai į kosmosą išsviedžiamas didžiulis plazmos debesis ir smūginė banga.

    Tokie pliūpsniai Žemę pasiekia maždaug per 1–2 dienas, o magnetosfera daugumą dalelių nukreipia į šalį. Vis dėlto stiprių geomagnetinių audrų metu dalis poveikio persiduoda technologijoms: gali didėti palydovų gedimų rizika, atsirasti ryšio trikdžių, o elektros tinklams tenka didesnės apkrovos.

    Ryškiausias matomas reiškinys yra pašvaistės, kurios sustiprėjus aktyvumui nusileidžia į žemesnes platumas. Istorijoje dažnai minimas 1859 metais įvykęs Karingtono įvykis, kai pašvaistės buvo stebėtos neįprastai toli į pietus, o telegrafo sistemos patyrė sutrikimų.

    Kuo išskirtinė SMILE misija?

    SMILE misijos tikslas yra pirmą kartą rentgeno spinduliais stebėti, kaip sąveikauja Saulės vėjas, magnetosfera ir viršutinė atmosfera. Aparatas fiksuos rentgeno signalus, kurie atsiranda, kai įelektrintos Saulės dalelės susiduria su neutraliais viršutinės atmosferos atomais.

    Skirtingai nuo daugelio ankstesnių tyrimų, kurie rėmėsi vietiniais matavimais, SMILE sieks pateikti platesnį magnetosferos vaizdą, tarsi meteorologinę nuotrauką iš kosmoso. Tai turėtų padėti tikslinti modelius ir gerinti prognozes, kada kosminiai orai gali tapti pavojingi infrastruktūrai.

    „Norime suprasti ryšį tarp Saulės ir Žemės bei pamatyti, kaip magnetinis skydas reaguoja į smūgius“, – sakė Europos kosmoso agentūros mokslininkas Philippe Escoubet.

    Kur skris ir ką matuos?

    Po iškėlimo aparatas bus nukreiptas į labai ištęstą orbitą, leidžiančią stebėti tiek magnetopauzę, kur Saulės vėjas „atsitrenkia“ į magnetosferą, tiek poliarinius regionus. Skirtinguose orbitos taškuose SMILE bus nuo maždaug 5 000 iki 121 000 kilometrų aukštyje, kad galėtų fiksuoti reiškinius skirtingais masteliais.

    Misijoje numatyti keturi pagrindiniai instrumentai: rentgeno vaizdintuvas, ultravioletinis vaizdintuvas, jonų analizatorius ir magnetometras. Duomenis planuojama pradėti rinkti netrukus po įvedimo į orbitą, o pirminė misijos trukmė siekia trejus metus, su galimybe ją pratęsti.