CP v2

Tag: Saulės baterijos

  • Spalvotos saulės baterijos istoriniuose pastatuose: nauja plėvelė išlaiko iki 95 proc. galios

    Saulės energijos plėtra susiduria su praktišku barjeru ten, kur miestai saugo istorinį vaizdą: įprastos tamsios saulės baterijos dažnai laikomos vizualiai netinkamomis. Dėl to dalis pastatų, ypač paveldo teritorijose, lieka be galimybės gaminti elektrą vietoje.

    Architektams ir pastatų savininkams vis dažniau siūlomi sprendimai, leidžiantys saulės modulius paversti ne tik inžineriniu, bet ir dizaino elementu. Pastaruoju metu dėmesį patraukė technologija, kuri leidžia fotovoltinius paviršius priderinti prie stogo čerpių, plytų ar fasado tekstūrų.

    Skaitmenizuoti ir vadinamieji išmanieji pastatai naudoja vis daugiau elektros, nes remiasi jutiklių, automatizavimo, ryšio tinklų ir duomenų apdorojimo sprendimais. Energetikos sistemos apkrovą didina ir duomenų centrai, kurie aptarnauja šiuos procesus, todėl vietinė, ant pastato gaminama elektra tampa vis svarbesnė.

    Tačiau istorinėse zonose dažnai galioja griežtesni estetiniai reikalavimai, todėl tradiciniai moduliai gali būti ribojami arba vertinami nepalankiai. Šį atotrūkį bandoma mažinti sprendimais, kurie leidžia saulės baterijoms vizualiai susilieti su aplinka.

    Aprašoma plėvelė kuriama taip, kad imituotų įvairius paviršius, o jos vizualiniai raštai formuojami mikroskopinėmis 3D struktūromis. Sprendimas siejamas su biomimikrija, kai įkvėpimo semiamasi iš gamtoje sutinkamų šviesos sąveikos principų, pavyzdžiui, drugelių sparnų optinių efektų.

    Esminė idėja ta, kad danga išlieka pakankamai skaidri: saulės šviesa gali pasiekti po ja esančius fotovoltinius elementus, todėl elektros gamyba smarkiai nenukenčia. Skelbiama, kad toks sprendimas gali išlaikyti apie 95 proc. įprastos juodos saulės baterijos galios.

    Jei deklaruojamas efektyvumas pasitvirtina realiose sąlygose, tai atveria daugiau galimybių saulės energijai ten, kur iki šiol dominavo kompromisai tarp estetikos ir tvarumo. Praktikoje tai galėtų reikšti daugiau projektų senamiesčiuose, kultūros paveldo teritorijose ar pastatuose su griežtais architektūriniais reikalavimais.

    Vis dėlto galutinį sprendimo pritaikomumą dažniausiai lemia ne vien galia, bet ir ilgaamžiškumas, atsparumas aplinkos poveikiui, montavimo sudėtingumas bei kaina. Rinkai bręstant, tokios technologijos gali tapti nišiniu, bet strategiškai svarbiu įrankiu, padedančiu didinti vietinės saulės energetikos dalį.

    Artimiausiais metais didžiausias klausimas bus, ar spalvotos ir tekstūrinės dangos bus siūlomos pakankamu mastu ir ar jas priims paveldo reikalavimus taikančios institucijos. Jei taip, saulės baterijos gali tapti beveik nepastebima pastato apdailos dalimi, o ne išskirtiniu, akis traukiančiu priedu.

  • Maroko kalnuose rūką paverčia geriamu vandeniu: tinklai pakeitė moterų kasdienybę

    Maroko pietvakariuose, Ait Baamrano regione, pradėta naudoti rūko vandens surinkimo sistema, kuri geriamą vandenį į kaimus tiekia ne iš šulinių, o tiesiai iš kalnų rūko. Ant Butmezgidos kalno šlaitų įrengtos didelio ploto polimerinės tinklų konstrukcijos gaudo ore esančią drėgmę, kuri vėliau nukreipiama į rezervuarus ir vamzdynais pasiekia gyvenvietes.

    Šis sprendimas ypač svarbus vietos bendruomenėms, kur vandens paieška ilgus metus buvo kasdienis moterų ir mergaičių darbas. Anksčiau dalis šeimų kasdien skirdavo iki kelių valandų kelionei iki vandens šaltinių, o vanduo į namus būdavo parnešamas fizinę sveikatą alinantomis sąlygomis.

    Tinklai įrengiami aukštikalnėse, kur dažnai susidaro tirštas rūkas ir pučia vėjai, nešantys drėgną orą per kalnagūbrį. Drėgmės lašeliai, atsitrenkę į tinklo pluoštus, kondensuojasi, susijungia į didesnius lašus ir nuteka į surinkimo latakus, o iš ten į talpyklas.

    Skelbiama, kad tokio tipo tinklai, priklausomai nuo oro sąlygų, per parą gali surinkti reikšmingą vandens kiekį iš palyginti nedidelio ploto. Konkrečiai šiame projekte naudojama apie 600 kvadratinių metrų tinklų, o dalį sistemos energijos poreikio padengia saulės baterijos.

    Vandeniui pasiekus kaimų čiaupus, kasdienė rutina pasikeitė iš esmės: sumažėjo laiko ir fizinių pastangų, reikalingų apsirūpinti geriamu vandeniu. Tai turi tiesioginį poveikį ir vaikų ugdymui, nes mergaitėms nebereikia rytais skirti laiko vandens nešiojimui, todėl jos reguliariau lanko mokyklą.

    Vis dėlto vietos bendruomenėse pokyčiai turi ir socialinę pusę. Kai kur atkreipiamas dėmesys, kad moterų vaidmuo šeimoje, anksčiau siejęsis su būtinu vandens parnešimu, gali kisti, todėl kartu diegiamos švietimo iniciatyvos apie vandens tausojimą ir pagrindinius įgūdžius, reikalingus tvarkant naują infrastruktūrą.

    Rūko vandens surinkimas nėra universalus: jam būtinas pastovus rūkas, tinkamas reljefas ir aukštis, todėl tokios sistemos geriausiai veikia specifinėse vietovėse. Regionuose, kur rūko beveik nebūna, tenka remtis kitais sprendimais, pavyzdžiui, gilesnių vandeningų sluoksnių paieška, lietaus vandens kaupimu ar vandens gėlinimu pakrantėse.

    Tarptautinėse rekomendacijose dažnai minima, kad baziniams žmogaus poreikiams užtikrinti reikalingas aiškus minimalus vandens kiekis per dieną, tad net ir nedidelės, bet stabiliai veikiančios sistemos gali turėti didelę reikšmę mažoms bendruomenėms. Maroko kalnų projektas rodo, kad pritaikius technologiją vietos sąlygoms, rūkas gali tapti realiu geriamo vandens šaltiniu.