Tag: Saulės energija

  • Tyrimas: dalis saulės modulių po 30 metų dar išlaiko apie 80 proc. pradinės galios

    Kai kurios saulės baterijos gali tarnauti gerokai ilgiau, nei įprastai žadama garantijose – net po 30 metų jos vis dar gali gaminti didžiąją dalį pradinės galios. Naujausi tyrimai rodo, kad dalis modulių ir po trijų dešimtmečių išlaiko apie 80 proc. nominalaus našumo.

    Tokias išvadas pateikia Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos mokslininkų analizė: jie vertino šešias fotovoltines sistemas, įrengtas 1987–1993 metais skirtingomis Šveicarijos sąlygomis – nuo slėnių iki kalnų ir aukštikalnių stočių. Praėjus daugiau nei 30 metų, šios sistemos ir toliau patikimai gamino elektrą.

    Vidutiniškai tirtose Šveicarijos sistemose našumas kasmet mažėjo apie 0,24 proc. Laboratoriniai bandymai parodė, kad dauguma atskirų modulių po 30–35 metų vis dar tiekė daugiau nei 80 proc. pradinės vardinės galios – tai yra ilgiau nei dažniausiai taikomos 25–30 metų gamintojų garantijos.

    Vis dėlto kiti didelės apimties duomenys leidžia suprasti, kad ilgaamžiškumas nėra vienodas visur: skirtingas klimatas, įrengimo ypatybės ir medžiagos gali lemti labai nevienodą „senėjimo“ tempą.

    Šveicarijos pavyzdys: lėtas našumo kritimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuo atveju užfiksuotas metinis našumo mažėjimas buvo mažesnis, nei neretai nurodoma ankstesnėje literatūroje. Kitaip tariant, dalis senų modulių pasirodė esantys ilgaamžiškesni, nei tikėtasi vertinant pagal vidutines prognozes.

    Panašūs rezultatai buvo gauti ir Prancūzijoje, kur atsinaujinančios energetikos organizacija testavo vieną seniausių šalies stoginių sistemų, įrengtą 1992 metais. Po 31 metų jos moduliai taip pat veikė beveik 80 proc. pradinio pajėgumo lygiu.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad net senesnės technologijos fotovoltiniai sprendimai gali išlikti funkcionalūs labai ilgai. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį: keli ypač sėkmingi atvejai dar nereiškia, kad taip bus su visomis sistemomis.

    Didžiausias „realybės testas“ Vokietijoje: 1,25 mln. sistemų

    Dar platesnį vaizdą pateikia Vokietijoje atlikta analizė, paskelbta 2026 metais: joje įvertinti 1,25 mln. fotovoltinių sistemų gamybos įrašai. Iš viso tai apėmė 34 gigavatus įdiegtos galios ir iki 16 metų veikimo laikotarpį.

    Šioje imtyje vidutinis elektros gamybos mažėjimas siekė apie 0,59 proc. per metus. Tai daugiau nei Šveicarijos atveju, tačiau vis tiek mažiau, nei dažnai buvo įsivaizduojama vertinant saulės modulių senėjimą.

    Įdomu tai, kad Vokietijos duomenyse našumo kritimas, regis, su amžiumi lėtėjo: dešimtais veikimo metais sistemų gamyba mažėjo 7–13 proc. lėčiau nei pradžioje. Tačiau didesnės sistemos (virš 30 kilovatų piko galios) vidutiniškai degradavo maždaug trečdaliu greičiau nei mažesnės, o rezultatams įtakos turėjo ir ekstremalios temperatūros bei oro tarša kietosiomis dalelėmis.

    Dykumos sąlygos: kai senėjimas spartesnis

    Kita 2026 metais paskelbta studija Alžyre nagrinėjo 64 monokristalinius modulius, pagamintus dar 1980-ųjų pradžioje. Jie apie 20 metų veikė karštame ir sausame pietvakarių Alžyro klimate, vėliau buvo perkelti į pakrantės tyrimų bazę.

    Po maždaug trijų dešimtmečių lauko sąlygų šie moduliai vidutiniškai buvo išlaikę apie 53 proc. pradinės vardinės galios, o geriausiai išsilaikę – beveik 69 proc. Įvertintas metinis degradacijos intervalas svyravo nuo 1 iki 2 proc.

    Tyrėjai fiksavo ir akivaizdžius pažeidimus: spalvos pakitimus, įtrūkusias celės dalis, atšokusias jungčių dėžutes. Nors moduliai išlaikė sausos izoliacijos varžos bandymą, tik 63 proc. jų įveikė šlapio nuotėkio testą – tai iškėlė klausimų dėl elektrinės saugos, kai konstrukciją veikia drėgmė.

    Dar vienas 2026 metų tyrimas, atliktas Čilės Atakamos dykumoje, vertino 1 216 modulių būklę po 10 metų ekspozicijos ir degradaciją įvertino apie 1,32 proc. per metus. Pagal bazines prielaidas, projekcinis laikas iki 80 proc. ribos šiomis sąlygomis buvo gerokai trumpesnis, nors skaičiavimai jautriai priklausė nuo prielaidų apie pradinę modulių galią.

    Kodėl vieni moduliai tarnauja ilgiau už kitus

    Šveicarijos analizėje ryškiai išsiskyrė vietos poveikis: žemumose, kur paviršiai vasarą gali įkaisti iki 80 laipsnių, našumas krito sparčiau. Nuolatiniai įkaitimo ir atvėsimo ciklai didina medžiagų įtampas, o tai gali skatinti koroziją ir bloginti laidumą.

    Tuo metu kalnuose moduliai, nors susiduria su didesne ultravioletine spinduliuote ir ryškiais temperatūrų svyravimais, neretai išlaikė našumą geriau nei žemumose. Tyrėjai tokius skirtumus sieja ir su mikroklimato ypatybėmis, ir su pačių modulių konstrukcija.

    Dar svarbesniu veiksniu įvardijamas vadinamasis „medžiagų komplektas“ – tai, iš ko pagamintas modulis: kapsuliantai, klijai, nugarinės dangos, laminatai. Tvirtos medžiagos ir konstrukciniai sprendimai gali reikšti ilgesnį tarnavimo laiką, tačiau senesniuose modeliuose, gamintuose iki plačiai pradėjus naudoti UV stabilizatorius, dažniau pasitaikė pageltimas ar sluoksnių atsisluoksniavimas.

    Bendra žinutė investuotojams ir vartotojams gana aiški: saulės elektrinės gali būti ilgalaikė investicija, tačiau rezultatą lemia ne vien technologija, o ir klimatas, sistemos dydis, įrengimo kokybė bei modulių konstrukcija. Tai taip pat priminimas, kad vertinant ilgaamžiškumą svarbu atsižvelgti į realias eksploatacijos sąlygas, o ne tik į garantinius pažadus.

  • Turkija su Kinija pasirašė preliminarų 15 mlrd. dolerių susitarimą dėl saulės ir vėjo projektų

    Turkija su Kinija pasirašė preliminarų 15 mlrd. dolerių susitarimą dėl saulės ir vėjo projektų

    Turkija pasirašė preliminarų susitarimą su Kinija, kuriuo siekiama pritraukti apie 15 mlrd. JAV dolerių investicijų į saulės ir vėjo energetikos projektus.

    Apie tai lapkričio 12 dieną paskelbė šalies energetikos ministras, o susitarimas buvo pasirašytas COP31 JT klimato viršūnių susitikime Antalijoje, praneša „Euronews“.

    Planuojama saulės ir vėjo jėgainių parkų bendra galia – 7 gigavatai. Taip pat numatyti energijos kaupimo sprendimai ir elektros tinklo modernizavimas.

    Vis dėlto kol kas nepateikta nei projektų įgyvendinimo laiko grafiko, nei aiškių detalių, kaip konkrečiai būtų finansuojami planuojami darbai.

    Kokie darbai numatyti susitarime

    Turkijos energetikos ministro Alparsano Bayraktaro teigimu, bendradarbiavimas apimtų ne tik investicijas, bet ir technologijų dalijimąsi. Tai turėtų padėti Turkijoje plėtoti vėjo turbinų įrangos gamybą.

    Susitarimas pasirašytas po Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano ir Kinijos viceprezidento Han Zhengo derybų, vykusių lapkričio 11 dieną tame pačiame klimato viršūnių susitikime.

    Kinijos viceprezidentas, remiantis Kinijos valstybinės naujienų agentūros „Xinhua“ informacija, teigė, kad Pekinas yra pasirengęs skatinti daugiau Kinijos įmonių investuoti Turkijoje, o atsinaujinančią energetiką įvardijo kaip vieną svarbiausių sričių.

    Turkijos tikslas – spartus galios augimas iki 2040 metų

    Turkijos energetikos ministerijos duomenimis, rugsėjo pabaigoje šalis turėjo apie 43,8 gigavato saulės ir vėjo elektrinių galios. Tai sudarė kiek daugiau nei trečdalį visos šalies elektros gamybos pajėgumų.

    Pagal naują nacionalinę energetikos strategiją Turkija siekia iki 2040 metų saulės ir vėjo pajėgumus padidinti iki 175 gigavatų. Plane numatoma ir platesnė energetikos transformacija – didesnė dalis energijos vartojimo turėtų persikelti nuo naftos bei dujų prie elektros.

    Ministras A. Bayraktaras klimato susitikime lapkričio 10 dieną yra sakęs, kad iki 2040 metų Turkijos energetikos pertvarkai gali reikėti apie 300 mlrd. JAV dolerių investicijų. Pasak jo, tam būtinos tarptautinės partnerystės ir investuotojams nuspėjamos sąlygos.

  • Trumpas nesustabdys JAV perėjimo prie švarios energijos – bet tarifai gali ją pabranginti

    JAV perėjimo prie švarios energijos Donaldas Trumpas, anot apžvalgos, sustabdyti nebegali – technologijų kainos pasaulyje krenta ir tai veikia tarsi „reketas“, kuris judėjimo atgal nebeleidžia. Tačiau jo politika gali lemti kitą dalyką: amerikiečiai už šį perėjimą gali mokėti daugiau.

    Tokį argumentą pateikia „Live Science“ publikuota nuomonės skiltis, kurioje pabrėžiama, kad tarifai gali didinti saulės modulių ir baterijų kainą, nors pati kryptis – dėl pigimo ir rinkos logikos – išlieka ta pati. Kitaip tariant, klausimas esą ne „ar“, o „kaip greitai“ keisis energetikos sistema.

    Tekste primenama, kad nuo 2015 metų didžioji dalis naujai JAV pastatytos elektros gamybos galios buvo „švari“. Šių metų prognozė taip pat iškalbinga: 93 proc. naujos elektros gamybos galios tikimasi iš saulės, vėjo ir baterijų.

    Vis dėlto dabartinis JAV energetikos „paveldas“ dar ilgai temdys statistiką: apie 57 proc. elektros šalyje vis dar pagaminama deginant iškastinį kurą, o 43 proc. – iš švarių šaltinių. Tai reiškia, kad net sparčiai augant naujiems projektams, seną sistemą pakeisti užtrunka.

    Anglis brangi, bet senoji sistema dar laikosi

    Apžvalgoje teigiama, kad pirmas akivaizdžiausias taikinys – anglis, kuri jau dabar, vertinant sąnaudas, sunkiai konkuruoja su naujais saulės, vėjo ir energijos kaupimo sprendimais. Nurodoma, kad anglis sudaro apie šeštadalį JAV elektros gamybos.

    Tekste cituojamas vertinimas, kad 99 proc. JAV anglies elektrinių esą brangiau išlaikyti veikiančias, nei pakeisti naujais saulės, vėjo ir kaupimo projektais. Pateikiamas ir konkretus pavyzdys iš Mičigano, kur, anot publikacijos, sprendimas ilgiau išlaikyti seną anglies elektrinę vartotojams kainavo 600 000 JAV dolerių per dieną.

    Pažymima, kad 2026 metų rugsėjo 11 dieną federalinis teismas atmetė nurodymą dėl šios elektrinės veiklos pratęsimo. Kartu primenama, kad pati anglies pramonė JAV nuo 2010 metų yra smukusi 43 proc.

    Dujų elektrinės ir auganti paklausa: kas stabdo pokytį?

    Didelę likusių emisijų dalį, kaip rašoma, generuoja dujų elektrinės. Apžvalgoje teigiama, kad saulės, vėjo ir baterijų projektai tampa vis konkurencingesni, o saulės elektrinės su baterijomis kai kuriais atvejais gali būti pigesnės nei naujos dujų elektrinės – net ir be subsidijų.

    Kita vertus, skeptikai kelia dvi problemas: augančią elektros paklausą dėl duomenų centrų, dirbtinio intelekto ir elektrifikacijos, taip pat galimą „stabdį“ dėl Trumpo administracijos priešiškumo – pasibaigiančių mokesčių lengvatų ir tarifų saulės moduliams bei baterijoms.

    Tekste akcentuojama, kad dujų elektrinių projektų, siejamų su duomenų centrų elektros poreikiais, planai yra išaugę, tačiau daugiau nei trys ketvirtadaliai šių projektų esą dar ankstyvoje stadijoje. Taip pat nurodoma, kad dujų turbinų tiekimo eilės gali nusidriekti iki 2030-ųjų, o saulės ir baterijų projektai gali būti įgyvendinami greičiau – per mažiau nei dvejus metus.

    Kaip perėjimą spartinti be federalinės valdžios?

    Apžvalgoje teigiama, kad valstijų ir miestų lygmenyje yra priemonių, kurios galėtų pagreitinti pokytį net ir be Vašingtono sprendimų. Viena krypčių – mažinti biurokratines kliūtis „įkišamai“ (į rozetę jungiamai) saulės energetikai.

    Pateikiamas Vokietijos pavyzdys: daugiau nei milijonas namų ūkių įsirengė vadinamąją „balkono saulę“ – mažus modulius, kuriuos galima prijungti prie elektros lizdo, apeinant dalį leidimų ar tiekėjų procedūrų. Taip pat minimi JAV pavyzdžiai: Juta tokį sprendimą įteisino pernai, o Kalifornijos įstatymų leidėjai jį patvirtino neseniai.

    Tekste taip pat siūloma „sugerti“ švarios energijos perteklių dienos metu – kai saulės gamyba didžiausia – naudojant elektrinius prietaisus lanksčiau. Pavyzdžiui, vandens šildytuvas gali veikti kaip savotiška „baterija“: įkaitinti vandenį dieną, o naudoti vakare.

    Autorei tokios priemonės rodo bendrą išvadą: švaraus tinklo scenarijus yra realus, o pagrindinis klausimas – kiek greitai bus pakeista senoji infrastruktūra. Ir tai, pasak teksto, didele dalimi priklausys nuo sprendimų „apačioje“ – valstijų, savivaldybių ir pačių vartotojų.

  • 13-metis sukūrė pasyvų saulės sekiklį už 25 dolerius: galia išaugo apie 20 proc.

    13-metis moksleivis iš JAV, pavargęs nuo kasdienės pareigos rankomis reguliuoti saulės energija maitinamas dekoracijas, sugalvojo sprendimą – pigų, pasyvų saulės sekiklį, kuriam nereikia elektros.

    Kaip pasakojama CBS Boston, Jasonas Changas sukūrė prototipą, kainavusį mažiau nei 25 dolerius, o bandymuose lauke jis, palyginti su nejudančiu saulės moduliu, leido pasiekti maždaug 20 proc. didesnę įtampą.

    Idėja kilo iš labai praktiškos bėdos: šeima turėjo saulės baterijomis maitinamas kalėdines dekoracijas, kurias reikėdavo pakreipti taip, kad jos visą dieną būtų nukreiptos į saulę. Šaltu oru tai tapo varginančia rutina.

    Per maždaug metus namų kiemo eksperimentas virto projektu, atnešusiu nacionalinį įvertinimą – moksleivis gavo „National STEM Champion“ titulą ir kvietimą pristatyti darbą Vašingtone.

    Kodėl fiksuoti moduliai praranda dalį energijos

    Dauguma buitinių ar nuo tinklo nepriklausomų saulės modulių montuojami fiksuotu kampu – pasirenkama palankiausia kryptis, ir tuo viskas dažniausiai baigiasi. Tačiau saulė dieną juda nuo rytų į vakarus, todėl idealiai statmenai į modulį šviesa krinta tik palyginti trumpą laiką.

    Ryte ir vėlyvą popietę spinduliai modulį pasiekia statesniu kampu, todėl dalis potencialios energijos taip ir lieka neišnaudota. Dideliuose saulės parkuose ši problema sprendžiama motorizuotais sekikliais, bet jie brangūs, turi judančių dalių ir patys naudoja dalį pagaminamos elektros.

    Veikimo principas: vanduo, gravitacija ir „sūpynės“

    J. Chango sprendimas – be variklių ir jutiklių. Jis saulės modulį pritvirtino prie subalansuoto rėmo, panašaus į sūpynes, o judesį užtikrina kruopščiai sureguliuota vandens lašėjimo sistema.

    Dienos pradžioje vartotojas ištraukia kamštį iš viršutinio vandens rezervuaro. Vanduo po truputį laša į vienoje pusėje pakabintą indą, šis pildosi, didėja svoris ir rėmas pamažu pasvyra, taip keisdamas modulio kryptį ir sekdamas saulės „arką“ danguje.

    „Viskas, ką reikia padaryti, – ištraukti kamštį, ir vanduo pradeda tekėti“, – aiškino J. Changas. „Laikui bėgant jis pamažu pripildo kibirą, o modulis po truputį juda pagal saulę.“

    Pasak moksleivio, sudėtingiausia dalis buvo tikslus skysčio srauto valdymas: jei lašėjimas per greitas ar per lėtas, modulis judėtų netolygiai. Dėl to suderinimui prireikė daug bandymų ir klaidų.

    Kur tai galėtų praversti ir kokia kliūtis laukia žiemą

    Bandyme, kai šalia buvo pastatytas įprastas stacionarus modulis, judantis prototipas per bandymo laiką sugeneravo apie 20 proc. didesnę įtampą. Nors tai dar tik prototipas, idėjos esmė – labai geras kainos ir rezultato santykis, ypač kai nereikia jokios papildomos elektros.

    J. Chango teigimu, tokia sistema teoriškai galėtų būti naudinga ten, kur kiekvienas papildomas energijos procentas svarbus – pavyzdžiui, vietovėse, kurios labiau remiasi pavieniais saulės moduliais apšvietimui ar įrenginiams įkrauti. Vis dėlto jis pabrėžia ir ribojimą: mechanizmas naudoja vandenį, todėl šaltis ir užšalimas sustabdo veikimą.

    Moksleivis jau dirba ties nauja versija, kuri galėtų veikti ir esant minusinei temperatūrai, o projektą netrukus pristatys Nacionaliniame STEM festivalyje Vašingtone.

    „Tikiuosi, kad mano projektas gali padėti žmonėms visame pasaulyje gauti daugiau elektros“, – sakė J. Changas, pridurdamas, kad dėl mažos kainos tokį sprendimą būtų galima pagaminti įvairiose vietose.

  • Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulės energija įkraunamos kapų žvakės vis dažniau keičia tradicines parafino žvakes, nes gali veikti ilgai ir nereikalauja nuolatinės priežiūros. Tokios žvakės laikomos praktišku sprendimu, kai norisi, kad šviesa ant kapo įsižiebtų kas vakarą.

    Įprasta parafino žvakė dažniausiai dega kelias dienas, o vėjas ir lietus ją gali užgesinti dar greičiau. Saulės žvakės pranašumas tas, kad dieną ji pasikrauna, o sutemus automatiškai įsijungia ir kartoja šį ciklą mėnesiais, jei nesugenda baterija ar elektronika.

    Kaip žvakė pasikrauna ir šviečia

    Saulės žvakė veikia paros ciklu: dieną fotovoltinis elementas paverčia saulės šviesą elektra ir įkrauna akumuliatorių. Sutemus akumuliatorius tampa energijos šaltiniu ir maitina LED diodą, todėl žvakė šviečia naktį.

    Dienos metu dauguma modelių specialiai nešviečia, nes valdiklis teikia pirmenybę akumuliatoriaus įkrovimui. Paprastai įrenginyje būna saulės panelis, akumuliatorius, LED diodas ir valdymo grandinė su sutemų jutikliu bei apsauga nuo per didelio iškrovimo.

    Kiek laiko šviečia ir kas tam trukdo

    Dažniausiai saulės žvakė šviečia apie 6–12 valandų, tačiau reali trukmė priklauso nuo akumuliatoriaus talpos ir to, kiek energijos pavyko sukaupti per dieną. Didesnis panelis paprastai geriau susitvarko ir apniukusiomis dienomis, bet žiemą ar ilgai lyjant šviesos laikas trumpėja.

    Labai svarbi ir vieta kapinėse: jei žvakė didžiąją dienos dalį stovi šešėlyje, panelis gauna per mažai šviesos. Problemas sukelia ir uždengtas ar nešvarus panelis, pavyzdžiui, lapai, sniegas ar purvas, kurie reikšmingai sumažina įkrovimą.

    Kodėl neįsižiebia sutemus

    Jei sutemus žvakė neįsijungia, viena dažniausių priežasčių yra sutemų jutiklio arba valdymo plokštės gedimas. Paprastas patikrinimas dažnai būna panelio uždengimas ranka: jei elektronika veikia, LED turėtų įsižiebti.

    Kita tipinė problema yra nusidėvėjęs akumuliatorius, kuris po kelių sezonų gali prarasti talpą ir nebesukaupti pakankamai energijos nakčiai. Tokiu atveju žvakė gali trumpai sušvisti ir greitai užgesti arba visai neįsijungti, ypač po apsiniaukusių dienų.

  • Saulės lampionai kapinėms užkariauja Lietuvą: užsidega patys, bet rudenį laukia netikėtumų

    Saulės lampionai kapinėms užkariauja Lietuvą: užsidega patys, bet rudenį laukia netikėtumų

    Saulės energija maitinami kapinių lampionai vis dažniau pasirenkami kaip alternatyva įprastiems žvakidėms su parafino ar aliejaus įdėklais. Tokie šviestuvai dieną įkrauna akumuliatorių, o sutemus gali automatiškai įsijungti ir kelias valandas skleisti švelnią LED šviesą.

    Įprastai lampiono viduje būna saulės panelė, įkraunamas akumuliatorius, šviesos diodas ir šviesos jutiklis. Pastarasis leidžia šviestuvui įsijungti be žmogaus įsikišimo, todėl nereikia prisiminti kiekvieno uždegimo, o vėjas neužgesina liepsnos, nes jos tiesiog nėra.

    Kaip veikia automatinis įsijungimas

    Principas paprastas: dieną panelė gamina elektrą ir krauna akumuliatorių, o sutemus sistema pereina į švietimo režimą. Skirtingų modelių švietimo trukmė ir ryškumas nevienodi, nes priklauso nuo akumuliatoriaus talpos, LED efektyvumo ir valdiklio nustatymų.

    Praktiškai tai reiškia, kad vasarą, kai dienos ilgos, lampionas dažniau švies stabiliau ir ilgiau. Rudenį ir žiemą, kai saulės mažiau, įkrovos gali nepakakti visai nakčiai, todėl šviesa gali būti blankesnė arba išsijungti gerokai anksčiau.

    Vieta kapinėse lemia rezultatą

    Didžiausią įtaką turi pastatymo vieta: jei panelę užstoja gėlės, vainikai, dekoracijos, paminklai ar ji visą dieną lieka šešėlyje, akumuliatorius gali nesusikrauti. Tuomet automatinis įsijungimas suveiks, bet švietimo laikas bus trumpas.

    Naudinga reguliariai nuvalyti panelės paviršių nuo dulkių, lapų ir apnašų, nes net plonas nešvarumų sluoksnis mažina įkrovą. Drėgnu metų laiku svarbu ir korpuso sandarumas, kad į vidų nepatektų vanduo, galintis sugadinti elektroniką.

    Ką įvertinti prieš perkant

    Renkantis verta pasižiūrėti, ar gamintojas aiškiai nurodo, jog modelis pritaikytas laukui ir atsparus krituliams bei temperatūrų svyravimams. Taip pat svarbi akumuliatoriaus talpa ir deklaruojamas švietimo laikas, tačiau šie skaičiai realybėje kinta priklausomai nuo oro.

    Saulės lampionas gali būti patogus sprendimas tiems, kurie nori mažiau rūpesčių ir vengia atviros liepsnos. Vis dėlto tai nėra visiškai vienodas pakaitalas tradiciniam žvakių šviesos stabilumui, ypač per apniukusius, trumpus rudens ir žiemos vakarus.

  • Du nauji vartai į Zarasus: vienas šviečia nuo saulės ir vėjo, kitas slepia elniažuvės legendą

    Du nauji vartai į Zarasus: vienas šviečia nuo saulės ir vėjo, kitas slepia elniažuvės legendą

    Į Zarasus atvykstančius keliautojus nuo šiol pasitinka du skirtingi, bet tą pačią žinutę siunčiantys kelio ženklai. Vienas įrengtas prie miesto, kitas ties rajono riba, o abu tampa savotiškais vartais į ežerų kraštą ir jo tapatybę.

    Iš Rokiškio pusės, prieš įvažiuojant į Zarasų miestą, atnaujintas jau anksčiau matytas ženklas. Jis išlaikė atpažįstamą idėją, tačiau buvo pritaikytas geriau matytis tamsiuoju paros metu.

    Šio ženklo apšvietimui naudojama saulės ir vėjo energija, todėl akcentas prie miesto įvažiavimo tampa ne tik ryškesnis, bet ir mažiau priklausomas nuo elektros tinklų. Tokie sprendimai savivaldybėse dažnėja, nes leidžia sumažinti eksploatacijos sąnaudas ir palengvina įrengimą atokesnėse vietose.

    Važiuojant iš Utenos pusės kelionė į Zarasų kraštą prasideda dar prieš pasiekiant miestą. Ties Zarasų rajono riba iškilęs naujas ženklas akcentuoja krašto simboliką ir kviečia ne tik įvažiuoti, bet ir stabtelėti.

    Miško fone išryškėja elniažuvės siluetas, laikomas vienu ryškiausių Zarasų simbolių. Kompozicijoje susiejami kraštui būdingi motyvai, vandens platybės, miškai ir legendų nuojauta, todėl ženklas veikia kaip vizualus pasakojimas apie vietą.

    Savivaldybė nurodo, kad ateityje planuojama subtiliai apšviesti ir naująjį ženklą, kad jis būtų matomas sutemus. Šiuo metu vertinamos alternatyvos, ar naudoti saulės ir vėjo energiją, ar sprendimą jungti prie ESO elektros tinklų.

    Projektą įgyvendino skirtingi vykdytojai: naująjį ženklą ties Zarasų rajono riba įrengė UAB „MPJ“, o iš Rokiškio pusės pasitinkantį ženklą atnaujino Zarasų seniūnija. Pasak savivaldybės, abu ženklai turėtų tapti ne tik orientyru kelyje, bet ir nuoseklia krašto įvaizdžio dalimi.

    Tokie infrastruktūros akcentai vis dažniau kuriami kaip vietos identiteto elementai, ypač regionuose, konkuruojančiuose dėl vidaus turizmo srautų. Zarasų atveju pasirinkti motyvai aiškiai siejami su ežerais, gamta ir vietos simboliais, todėl pirmasis įspūdis apie kraštą pradedamas formuoti dar kelyje.

  • Lenkija tapo trečia pagal PPA Europoje: rekordinis ketvirtis iškėlė rinką į naują lygį

    Lenkija 2025 metais šoktelėjo į trečią vietą Europoje pagal ilgalaikių elektros pirkimo–pardavimo sutarčių PPA apimtis. Tai rodo Lenkijos energijos prekybos asociacijos Towarzystwo Obrotu Energią (TOE) apžvalga, apimanti laikotarpį nuo 2025 metų sausio 1 dienos iki 2026 metų birželio 30 dienos.

    PPA sutartys – tai ilgalaikiai susitarimai, pagal kuriuos elektros vartotojai ar tiekėjai perka energiją iš atsinaujinančių šaltinių projektų už iš anksto sutartas kainodaros sąlygas. Šis instrumentas vis dažniau naudojamas siekiant kainų stabilumo, atsinaujinančios energijos kilmės užtikrinimo ir emisijų mažinimo versle.

    Rekordinis 2025 metų ketvirtis

    TOE duomenimis, 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį viešai paskelbta 10 PPA sandorių, kurių bendra galia siekė 984 MW. Tai tapo istoriniu rekordu Lenkijos PPA rinkoje ir, pasak autoriaus, esmingai pakeitė šalies poziciją Europos kontekste.

    TOE pažymi, kad šis 984 MW rodiklis yra apie 70 proc. didesnis nei visų trijų ankstesnių 2025 metų ketvirčių suma. Be to, apimtis kelis kartus viršijo ankstesnių metų palyginamąjį lygį, todėl Lenkija pagal 2025 metais susitartus PPA kiekius pakilo į trečią vietą Europoje.

    Kodėl augo susidomėjimas PPA

    Ataskaitoje akcentuojama, kad rinka perėjo nuo nišinės prie brandesnės struktūros: daugėjo korporatyvinio poreikio, o sutartyse vis dažniau pradėta jungti kelias technologijas. Praktikoje tai reiškia portfelines PPA sutartis, kuriose derinama saulės ir vėjo gamyba, kad būtų suvaldytas gamybos profilio nepastovumas.

    Taip pat ryškėjo tendencija ilginant sutarčių trukmę: 2026 metų pirmąjį ketvirtį pasirašytos trys 15 metų trukmės sutartys. Ilgesni terminai paprastai padeda finansuoti naujus projektus, tačiau kartu kelia aukštesnius reikalavimus rizikų paskirstymui, indeksavimui ir balansavimo sąlygoms.

    Kainos: saulė brango, vėjas išliko stabilus

    TOE vertinimu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį saulės energijos sandorių kainos paaugo, o vėjo profilio kainos iš esmės išliko stabilios. Apžvalgoje nurodoma, kad saulės profilio transakcinės kainos kilo nuo 253 iki 275 zlotų už MWh, tai atitinka maždaug 59–64 eurus už MWh.

    Tuo pat metu 10 metų trukmės bazinio produkto vertė su pristatymu nuo 2027 metų, TOE skaičiavimu, didėjo nuo 361,1 iki 403,4 zlotų už MWh, tai yra nuo maždaug 84 iki 94 eurų už MWh. Vėjo tipo pay-as-produced (PAP) vertė augo nuo 305,8 iki 343,2 zlotų už MWh, arba nuo maždaug 71 iki 80 eurų už MWh.

    Saulės PAP vertė, anot ataskaitos, per analizuotą laikotarpį išliko labiau spaudžiama ir laikotarpį baigė ties 243,1 zlotų už MWh riba, tai yra apie 56 eurus už MWh. TOE pabrėžia, kad skirtingų technologijų kainodaros išsiskyrimas tapo nuolatine rinkos ypatybe.

    Reguliaciniai sprendimai ir rinkos rizikos

    TOE analizėje išskiriami ir reguliaciniai veiksniai, galintys turėti įtakos vėjo projektų pasiūlai, o kartu ir PPA kainoms. Vertinama, kad ribota naujų sausumos vėjo elektrinių plėtra gali palaikyti vėjo PPA kainas, ypač kai pirkėjai siekia patikimesnio gamybos profilio nei vien saulės projektai.

    Kartu pabrėžiamos struktūrinės rizikos: viena jų – voliumetrinė rizika, kai faktinė pagamintos energijos apimtis skiriasi nuo planuotos ar sutartinės. Ataskaitoje taip pat akcentuojamas atsinaujinančios generacijos ribojimų augimas ir valandų su neigiamomis kainomis gausėjimas, dėl ko rinkoje sunkiau pasiekti vieningą kainos priedų ir išimčių logiką.

    Apžvalgoje atkreipiamas dėmesys ir į išorinius veiksnius, galinčius lemti kainų šuolius, ypač per dujų kainų kanalą. TOE nurodo, kad geopolitinė įtampa ir dujų kainų pokyčiai 2026 metų pradžioje veikė PPA vertinimus, nors Lenkijos elektros gamybos struktūra dalį impulso, kaip teigiama, amortizavo.

    TOE vertinimu, struktūrinė paklausa, ilgesnės sutartys, daugiatechnologiniai portfeliai ir ribota vėjo pasiūla gali išlaikyti stipresnę kainų atramą vėjo PPA segmente. Tuo metu tolesnė fotovoltinių pajėgumų plėtra gali didinti saulės profilio kainų atotrūkį nuo bazinių rinkos kainų.

  • Pirmasis pasaulyje saulės greitosios prototipas: be degalų ir lizdo, bet su rentgenu

    Pirmasis pasaulyje saulės greitosios prototipas: be degalų ir lizdo, bet su rentgenu

    Maždaug trečdalis Afrikos gyventojų gyvena daugiau nei dvi valandas kelio nuo medicinos įstaigos, o dalyje regionų problemą dar labiau paaštrina nestabilus arba apskritai nepasiekiamas elektros tiekimas. Dėl to sudėtinga atlikti tyrimus, saugoti vakcinas šaldymo grandinėje ir naudoti šiuolaikinę diagnostikos įrangą.

    Į šią spragą taikosi sprendimas iš Nyderlandų: „Stella Juva“ – saulės energija maitinamos greitosios pagalbos prototipas, kurį sukūrė Eindhoveno technologijos universiteto studentų komanda Solar Team Eindhoven, bendradarbiaudama su Amref Health Africa. Projekto idėja – į atokias bendruomenes atvežti ne tik medikus ir įrangą, bet ir pačią energiją, reikalingą tai įrangai veikti.

    Greitoji, kuri atveža ir elektrą

    Skirtingai nei įprasta greitoji, ši koncepcija orientuota ne į maksimaliai greitą paciento transportavimą į ligoninę. Pagrindinis tikslas – pasiekti atokias vietoves ir vietoje suteikti paslaugas, kurioms paprastai reikia stacionarios infrastruktūros bei patikimo elektros šaltinio.

    Ant stogo įrengti saulės moduliai, o sustojus galima išskleisti papildomas šonines paneles, didinant energijos gamybą. Pagaminta elektra naudojama tiek transporto priemonei judėti, tiek medicininei įrangai maitinti.

    Įranga: nuo ultragarso iki vakcinų šaldymo

    „Stella Juva“ salone numatyta įranga, kurios dažnai trūksta atokiose klinikose: rentgeno aparatas, ultragarso sistema, AED defibriliatorius ir šaldytuvas vakcinoms bei kitiems preparatams. Tokia komplektacija ypač aktuali vietose, kur net ir turint medikų, be elektros neįmanoma užtikrinti diagnostikos ir saugaus vaistų laikymo.

    Praktinė nauda labiausiai išryškėja moterų nėštumo priežiūroje: mobilus ultragarsas leidžia anksčiau nustatyti rizikas ir laiku nukreipti pacientes į aukštesnio lygio paslaugas teikiančias įstaigas. Toks modelis ypač svarbus regionuose, kur dideli atstumai ir infrastruktūros stoka siejami su didesniu motinų ir kūdikių mirtingumu.

    Bandymas Kenijoje parodė galimybes

    Pirmieji praktiniai bandymai vyko Kenijoje, Naroko regione, įskaitant atokias vietoves, kur tenka važiuoti sudėtingais, neasfaltuotais keliais. Kelionė iki vienos bendruomenės, kur medicinos punktas neturėjo elektros, užtruko apie šešias valandas.

    Iš viso prototipas įveikė daugiau nei 800 kilometrų. Per bandymus fiksuotas vienas rimtesnis gedimas – vairo traukės pažeidimas, kurį komanda pakeitė maždaug per 30 minučių ir tęsė maršrutą.

    Esminis bandymų klausimas buvo energijos balansas: ar realiomis sąlygomis greitoji gali veikti be išorinio elektros šaltinio. Dviejų dienų testuose kartu su Amref Health Africa nustatyta, kad stovėjimo metu saulės energijos gamyba galėjo viršyti sąnaudas net vienu metu naudojant visus borto medicinos prietaisus.

    Toks rezultatas rodo, kad saulės energija pagrįstas mobilios klinikos modelis gali būti reali alternatyva vietovėse, kur elektros tinklas nepatikimas arba jo nėra. Jei koncepcija bus toliau tobulinama ir pritaikyta mastui, ji galėtų padėti spręsti ir sveikatos paslaugų pasiekiamumo, ir energijos infrastruktūros spragas vienu metu.

  • „Aptera“ saulės elektromobilis nustebino: nepriklausomi bandymai parodė iki 47 mylių be įkrovimo

    „Aptera“ saulės elektromobilis nustebino: nepriklausomi bandymai parodė iki 47 mylių be įkrovimo

    Kas išmatuota ir kaip

    Saulės baterijomis dengtas „Aptera“ triratis elektromobilis, apie kurį kalbama beveik du dešimtmečius, sulaukė nepriklausomo įvertinimo. Vokietijos bandymų ir sertifikavimo bendrovė „TÜV Rheinland“ atliko realius matavimus ir patikrino, kiek energijos automobilis gali sukaupti vien iš saulės.

    Bandymams komanda atvyko į „Aptera“ bazę Karlsbade, Kalifornijoje, ir tris dienas nuo saulėtekio iki saulėlydžio fiksavo, kiek elektros faktiškai patenka į akumuliatorių. Naudota „TÜV Rheinland“ įranga, todėl vertintas ne tik saulės modulių teorinis pajėgumas, bet ir reali nauda baterijai.

    Rezultatai: iki 4,75 kWh per dieną

    Per pirmą bandymą automobilis visą dieną stovėjo vienoje vietoje, o saulės „dangtis“ buvo nuleistas. Tokiu režimu į bateriją papildomai sukaupta 4,23 kilovatvalandės, o tai „Aptera“ skaičiavimu prilyginta 42 mylioms nuvažiuojamo atstumo.

    Antrą dieną automobilis buvo perstatytas kartą per vidurdienį, imituojant realią situaciją, kai vairuotojas persiparkuoja. Tuomet sukaupta 4,4 kilovatvalandės, o deklaruojamas prieaugis siekė 44 mylias.

    Didžiausias rezultatas pasiektas trečią dieną, kai saulės „dangtis“ buvo pakeltas ir nukreiptas į saulę. Į bateriją papildomai sukaupta 4,75 kilovatvalandės, o „Aptera“ tai prilygino 47 mylioms vien iš saulės energijos.

    Ką tai reiškia praktikoje

    „Aptera“ teigia, kad ši saulės energija yra tik dalis bendro pajėgumo, nes planuojamas 44 kilovatvalandžių akumuliatorius. Tokie skaičiai galėtų būti reikšmingi dėl itin didelio efektyvumo, kurį įmonė sieja su lengva konstrukcija ir mažesniu pasipriešinimu orui.

    Vis dėlto bandymų sąlygos buvo artimos idealioms: vasaros dienos Pietų Kalifornijoje, daug saulės ir ilga šviesos trukmė. Kasdienybėje Europoje, o ypač žiemą, saulės generacija gali būti ženkliai mažesnė, nes ją riboja trumpesnės dienos, debesuotumas, šešėliai ir automobilio stovėjimo vieta.

    Praktinė nauda labiausiai tikėtina tiems, kurie važinėja trumpus atstumus ir darbo dieną palieka automobilį atviroje saulėje. Tokiu atveju dalį kasdienės kelionės būtų galima padengti be įkrovimo stotelės, sumažinant poreikį krauti bateriją iš tinklo.

    „Aptera“ istorija rinkoje iki šiol kelia atsargų optimizmą, nes įmonė daugelį metų kartojo pažadus, tačiau masinės gamybos dar nepasiekė. Tačiau nepriklausomi matavimai rodo, kad pati saulės įkrovimo idėja, bent jau technologiškai, veikia taip, kaip teigiama.