Tag: Saulės sistema

  • „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    NASA zondas „Voyager 1“ pasiekė dar vieną išskirtinį rekordą: jis nutolo nuo Žemės per vieną šviesos parą. Tai reiškia, kad jo radijo signalams dabar prireikia visų 24 valandų, kad pasiektų Žemę.

    Šią ribą aparatas peržengė 2026 metų lapkričio 18 dieną, praėjus beveik 50 metų po paleidimo. Atstumas prilyginamas maždaug 25,9 mlrd. kilometrų.

    Nors Žemė skrieja aplink Saulę, todėl atstumas iki zondo per metus šiek tiek kinta, „Voyager 1“ tolsta taip sparčiai, kad „vienos šviesos paros“ riba, kaip pabrėžiama, yra jau nuolatinė – net ir tada, kai Žemės judėjimas laikinai būtų palankesnis artėjimui.

    Kaip „ScienceAlert“ cituoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos planetologę Lindą Spilker, dirbusią su misija nuo 1977 metų, tuomet niekas nesitikėjo, kad „Voyager 1“ kada nors pasieks tokį atstumą.

    Kelias iki tolimiausio žmonių objekto

    „Voyager“ misija startavo 1977 metais, pasinaudojus reta išorinių planetų išsidėstymo konfigūracija, leidusia zondus „sviesti“ nuo vienos planetos prie kitos jų gravitacijos pagalba. „Voyager 2“ pakilo 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, o „Voyager 1“ – 1977 metų rugsėjo 5 dieną.

    Greitesniu maršrutu skridęs „Voyager 1“ Jupiterį pasiekė 1979 metais, Saturną – 1980-aisiais. Jo stebėjimai pateikė tuo metu naujų detalių apie šias planetas ir jų palydovus, o vėliau Saturno gravitacijos manevras nukreipė zondą iš planetų orbitų plokštumos – tolyn, į Saulės sistemos pakraščius.

    Vienas ankstesnių istorinių lūžių įvyko 1998 metų vasario 17 dieną: būdamas 10,4 mlrd. kilometrų nuo Saulės, „Voyager 1“ aplenkė „Pioneer 10“ ir tapo tolimiausiu žmogaus sukurtu objektu.

    Už heliopauzės – jau tarpžvaigždinė erdvė

    Vėlesniais metais „Voyager 1“ fiksavo pokyčius ties Saulės vėjo dominavimo riba. 2004 metais jis kirto vadinamąjį terminacijos smūgį – zoną, kur Saulės vėjas staigiai sulėtėja, susidūręs su išorine aplinkos priešprieša.

    2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas maždaug 18,2 mlrd. kilometrų nuo Saulės, zondas kirto heliopauzę – ribą, už kurios Saulės vėjo įtaka tampa mažesnė nei tarpžvaigždinės aplinkos slėgis. Tuo metu mokslininkams dar prireikė papildomo laiko, kol pavyko patikimai patvirtinti, kad aparatas iš tiesų pateko į tarpžvaigždinę erdvę.

    Tekste cituojamas Ajovos universiteto fizikas Billas Kurthas atkreipia dėmesį, kad „Voyager“ duomenys iki šiol kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl magnetinis laukas už heliopauzės išlieka daugmaž suderintas su lauku Saulės sistemos viduje, nors tikėtasi ryškesnio krypties pokyčio.

    Kiek dar veiks „Voyager 1“?

    Nors dauguma prietaisų jau išjungti, „Voyager 1“ vis dar siunčia duomenis. Tačiau jo energijos šaltinis – radioizotopinis generatorius – kasmet praranda apie 4 vatus galios, todėl inžinieriai pamažu išjunginėja sistemas, kad misija tęstųsi kuo ilgiau.

    NASA prognozuoja, kad energijos gali pakakti taip, kad bent vienas mokslinis instrumentas veiktų iki 2030-ųjų. Net ir pasiekus vienos šviesos paros ribą, zondas toliau tolsta, o mokslininkams tenka derintis prie realybės, kur vien duomenų kelionė iki Žemės užtrunka visą parą.

  • Mokslininkai atskleidė šokiruojančią tiesą: Saulės sistema nuo pradžių rinkosi ugnį, ne ledą

    Mokslininkai atskleidė šokiruojančią tiesą: Saulės sistema nuo pradžių rinkosi ugnį, ne ledą

    Kas vyko ankstyvoje Saulės sistemoje

    Ankstyvojoje Saulės sistemoje tuo pat metu „kovojo“ du labai skirtingi statybiniai ingredientai: didelio karščio suformuotos uolienų granulės chondrulės ir šaltesnė, smulkiagrūdė dulkių matrica, kurioje gausu vandens ledo bei organinių molekulių. Naujame tyrime teigiama, kad pirmasis etapas aiškiai priklausė karštiems, ugnį simbolizuojantiems komponentams.

    Tyrimo autoriai pateikė geocheminių įrodymų, kad per patį pirmąjį maždaug milijoną metų po Saulės sistemos formavimosi pradžios besikūrę kūnai buvo beveik be ledo. Tai reiškia, jog pirmieji planetesimaliai, iš kurių vėliau galėjo augti planetos ir palydovai, buvo surenkami iš medžiagų, kurios geriau atlaikė aukštas temperatūras.

    Kaip tai nustatyta iš meteoritų

    Išvados padarytos tiriant geležinius meteoritus, kurie išlaiko ankstyviausių planetesimalių cheminius pėdsakus. Kadangi jų „motininiai“ kūnai buvo visiškai išsilydę, tokie fragmentai laikomi ypač ankstyvi ir padedantys atsekti pačią Saulės sistemos pradžią.

    Mokslininkai ieškojo dviejų pagrindinių rodiklių, leidžiančių atskirti chondrulių ir matricos indėlį. Buvo vertinamas sieros kiekis, kuris dažniau siejamas su matrica, ir geležies oksidacijos požymiai, atspindintys vandens ledo bei oksiduotų dulkių dalį.

    Abu nepriklausomi metodai parodė tą pačią kryptį: ankstyvieji kūnai buvo netikėtai skurdūs matricos, taigi ir lakiųjų medžiagų, įskaitant ledą. Tyrėjų skaičiavimais, ankstyviausių išorinių Saulės sistemos kūnų sudėtyje chondrulės galėjo sudaryti apie 83–92 proc., o ledo turtingų dulkių buvo labai mažai.

    „Šie maži uolienų rutuliukai yra pagrindiniai statybiniai blokai, iš kurių galiausiai buvo surinktos planetos“, – sakė Jeilio universiteto Žemės ir planetų mokslininkas Damanveer Grewal.

    „Dabar žinome, kad jie buvo atrenkami ir įtraukiami į pirmąją kietų kūnų kartą nuo pat pradžių“, – sakė Damanveer Grewal.

    Kodėl vėliau ledo tapo daugiau

    Ankstesni darbai rodė, kad praėjus maždaug 2 milijonams metų nuo Saulės sistemos formavimosi pradžios chondrulių „įtaka“ mažėjo, o ledinė matrica vėlesniuose kūnuose tapo svarbesnė. Naujas tyrimas šią bendrą kryptį papildo ankstyviausio periodo detalėmis ir parodo, kad pradinis etapas buvo dar labiau „ugningas“, nei manyta.

    Viena iš siūlomų priežasčių – aerodinaminis rūšiavimas protoplanetiniame diske: tankesnės, tvirtesnės ir kompaktiškesnės chondrulės galėjo lengviau kauptis į gumulus ir sudaryti didesnius kūnus. Vėliau disko sąlygos, dulkių ir dujų santykis bei judėjimo režimai galėjo pasikeisti taip, kad pradėjo dominuoti smulkesnė, lakiųjų medžiagų turtinga matrica.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į meteorituose matomą spragą: labai anksti susiformavusių chondrulių pėdsakų išlikę mažiau, nes dalis pirmųjų kūnų dėl vidinės šilumos buvo išsilydę ir „ištrynė“ pirminę struktūrą. Dėl to geležiniai meteoritai tampa ypač vertingu langeliu į laikotarpį, kurio tiesioginių liudijimų turime nedaug.

    Ką tai reiškia planetų paieškai

    Šios išvados svarbios ne tik aiškinantis, kaip susiformavo Žemė ar kitos mūsų sistemos planetos. Jos rodo, kad ankstyvas planetų „surinkimas“ nebuvo atsitiktinis medžiagų mišinys, o veikiau selektyvus procesas, priklausęs nuo dalelių fizikinių savybių ir disko dinamikos.

    Toks scenarijus gali padėti geriau interpretuoti ir kitų planetinių sistemų stebėjimus, kai iš protoplanetinių diskų spinduliuotės ar cheminių parašų sprendžiama, kokiomis sąlygomis galėjo gimti planetos. Kuo tiksliau suprantame, kaip anksti pasiskirstė ledas ir uolienos, tuo patikimiau galime vertinti, kur kitur galėtų susidaryti vandens turtingi pasauliai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“.

  • Už Plutono aptiko milžinišką pasaulį: „Rubin“ teleskopas atvėrė naują Saulės sistemos paslaptį

    Už Plutono aptiko milžinišką pasaulį: „Rubin“ teleskopas atvėrė naują Saulės sistemos paslaptį

    Toliausiuose Saulės sistemos pakraščiuose, už Neptūno, astronomams dar gausu baltų dėmių, nes ten esančius kūnus sunku įžiūrėti net galingais teleskopais. Dabar mokslininkai pranešė apie naują, itin stambų nykštukinės planetos kandidatą Kuiperio juostoje, laikinai pavadintą 2026 ED138.

    Objektas aptiktas analizuojant Vera C. Rubin observatorijos dangaus stebėjimų duomenis. Tyrėjų skaičiavimais, jo skersmuo gali siekti maždaug nuo 600 iki 1 500 kilometrų, tad jis potencialiai būtų vienas didžiausių pastaruoju metu rastų transneptūninių kūnų.

    „Mano pirma reakcija buvo džiugus netikėjimas, nes tokie objektai yra reti, todėl iškart tikrinau, ar neklysta programa arba aš pats“, – sakė atradimą paskelbęs astrofizikas Matthew Holmanas.

    Įdomu tai, kad 2026 ED138, panašu, ilgą laiką slėpėsi visai netoli jau tyrinėto nuotolių intervalo. Skaičiuojama, kad visas jo orbitos kelias telpa į Plutono atstumų nuo Saulės ribas, tačiau kūnas iki šiol prasprūdo pro ankstesnių apžvalgų filtrus.

    Duomenys rodo, kad objektas aplink Saulę apskrieja maždaug per 281 metus. Artimiausiame taške jis būna apie 36,86 astronominio vieneto, o tolimiausiame apie 49,04 astronominio vieneto atstumu; palyginimui, Plutonas skrieja maždaug 29,6–49,08 astronominio vieneto intervale.

    Viena iš priežasčių, kodėl kūną aptikti buvo sudėtinga, yra jo neįprastai pasvirusi orbita. Skelbiama, kad ji pakrypusi apie 24,5 laipsnio Saulės sistemos plokštumos atžvilgiu, todėl paieškų zona danguje išsiplečia ir objektai lengviau pradingsta tarp žvaigždžių fono.

    Papildomą painiavą kėlė ir stebėjimų aplinka: 2026 ED138 judėjo Paukščių Tako žvaigždžių gausoje, kur silpni, lėtai slenkantys taškai gali lengvai susilieti su tankiu fonu. Tokiais atvejais ypač svarbu kartotiniai stebėjimai ir tikslus judėjimo atsekimas per ilgesnį laiką.

    Mokslininkai objektą identifikavo iš maždaug 30 fiksacijų per 20 naktų, apimančių 2026 metų kovo 4 dieną – liepos 11 dieną. Vėliau tyrėjai patikrino archyvus ir rado ankstesnius šio kūno pėdsakus 2016, 2017, 2018, 2019 ir 2023 metų duomenyse, kas leido patikslinti orbitą.

    Tikslus 2026 ED138 dydis kol kas išlieka neapibrėžtas, nes ryškumas priklauso ne vien nuo skersmens, bet ir nuo paviršiaus atspindžio. Mažesnis, bet labai šviesus ledo paviršių turintis kūnas gali atrodyti panašiai ryškus kaip didesnis, tačiau tamsesnis objektas.

    Vis dėlto, net ir konservatyvūs vertinimai leidžia manyti, kad jo masė gali būti pakankama gravitacijai suformuoti beveik rutulišką pavidalą. Būtent toks pavidalas yra vienas svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos kūnai priskiriami nykštukinėms planetoms, nors galutinį statusą lems tolimesni matavimai.

    Rubin observatorijos pranašumas yra didžiulė, 3,2 gigapikselio raiškos kamera, leidžianti vienu kadru aprėpti milžinišką dangaus plotą ir jį kartoti daug kartų. Kartotiniai skenavimai padeda aptikti lėtai judančius, labai blankius objektus, kurių ankstesnės apžvalgos tiesiog nepajėgė patikimai atskirti.

    Per planuojamą maždaug dešimtmetį truksiančią pietinio dangaus apžvalgą tikimasi atrasti tūkstančius naujų išorinės Saulės sistemos kūnų. Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl naujų nykštukinių planetų, bet ir dėl galimybės geriau suprasti, kaip formavosi Kuiperio juosta bei kokie procesai išblaškė objektus į pasvirusias, netikėtas orbitas.

    Šie stebėjimai taip pat gali atgaivinti diskusijas apie vadinamąją Devintąją planetą, kurios egzistavimą kai kurie tyrėjai sieja su keistomis tolimų objektų orbitomis. Jei Rubin duomenys leis sukaupti didelę statistinę imtį, mokslininkams bus lengviau atskirti, ar neįprastus judėjimus lemia vienas masyvus kūnas, ar sudėtingesnė daugelio objektų dinamika.

    Kol kas 2026 ED138 lieka kandidatu, o ne patvirtinta nykštukine planeta. Artimiausiais metais papildomi stebėjimai, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, turėtų padėti tiksliau įvertinti jo dydį, paviršiaus savybes ir galutinai atsakyti, ar tai naujas reikšmingas nykštukinės planetos atradimas už Plutono.

  • Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Iki šiol manyta, kad išorinės Saulės sistemos planetos, tokios kaip Uranas ir Neptūnas, gali išlikti stabilios neįsivaizduojamai ilgai, net jei Saulė po kelių milijardų metų virs baltąja nykštuke. Tačiau naujas modeliavimu ir stebėjimų analize paremtas tyrimas rodo gerokai niūresnį scenarijų.

    Astrofizikai teigia, kad Saulės masės netekimas senstant gali būti ne tolygus ir ramus, o labiau chaotiškas. Vietoje vieno sklandaus proceso masė galėtų būti išmetama daugybe atskirų, atsitiktinių pliūpsnių, kurie tarsi stumteltų Saulę ir pakeistų jos gravitacinį poveikį planetoms.

    Saulė gali „stuksėti“ tūkstančius kartų

    Tyrime modeliuojama, kad kiekvienas toks išmetimo epizodas galėtų sudaryti apie vieną dešimttūkstantąją Saulės masės, o panašių epizodų per vėlyvą Saulės evoliucijos etapą galėtų būti tūkstančiai. Nors atskiras pokytis būtų mažas, jų suma gali išbalansuoti didžiųjų planetų orbitas.

    Skaičiavimai rodo, kad atsitiktinumas čia yra esminis: jei masė būtų išmetama idealiai simetriškai, poveikis galėtų išsilyginti. Tačiau realistiškesnė, netolygi masės netektis gali sukurti ilgainiui didėjančius orbitų nukrypimus.

    Kas nutiktų planetoms?

    Modeliuose, kuriuose taikyti tikėtini masės netekimo parametrai, didelėje dalyje scenarijų išorinės planetos pradeda pavojingai artėti prie orbitų persikirtimo dar iki tol, kol Saulė baigia netekti didžiosios dalies išorinių sluoksnių. Kai kuriais atvejais reikšmingas nestabilumas prasideda Saulei praradus tik apie 10 proc. masės.

    Galimos pasekmės skamba dramatiškai: Uranas ir Neptūnas teoriškai galėtų pakeisti savo vietas arba pasislinkti į gerokai vidines orbitas, sukeldami grandininę gravitacinę sumaištį. Kai kuriuose scenarijuose bent viena milžinė planeta galiausiai būtų išmesta į tarpžvaigždinę erdvę ir taptų klajojančia planeta.

    Kodėl tai svarbu ne tik mums?

    Toks rezultatas reikštų, kad Saulės sistemos ateitis gali būti ne tik trumpesnė, bet ir daug labiau priklausoma nuo atsitiktinių procesų, nei buvo manyta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai keičia ir platesnį požiūrį į planetinių sistemų raidą, nes didžioji dalis Paukščių Tako žvaigždžių gyvenimo pabaigoje patiria panašius virsmus.

    „Staigmena yra ta, kas nutinka, kai tariamas glotnumas virsta atskirais išmetimo įvykiais: vaizdas pasikeičia iš esmės“, – sakė vienas tyrimo autorių Konstantinas Batyginas.

    Tyrėjų teigimu, anksčiau įsivaizduotas tylus ir tvarkingas planetinių sistemų „išėjimas į pensiją“ gali būti mitas. Jei masės netekimas iš tiesų vyksta trūkčiojančiai, daugelio sistemų orbitos vėlyvoje stadijoje gali tapti gerokai trapesnės, o klajojančių planetų atsiradimas galėtų būti natūrali tokios pabaigos pasekmė.

  • Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto Caltech mokslininkų tyrimas rodo, kad Saulės sistemos išorinių planetų orbitos ilgainiui gali tapti nestabilios gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Pasak darbo autorių, Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno „išlikimo terminas“ po Saulės virsmo baltąja nykštuke gali sutrumpėti iki maždaug 1 mlrd. metų.

    Ankstesni vertinimai teigė, kad milžinių orbitos galėtų išlikti stabilios beveik neįsivaizduojamai ilgai, net iki kvintilijono metų, t. y. daug kartų ilgiau nei dabartinis Visatos amžius. Toks optimistinis scenarijus rėmėsi prielaida, kad Saulė masę praranda tolygiai ir ramiai, todėl planetų orbitos tik pamažu „išsiplečia“.

    Kas keičia ankstesnį scenarijų

    Tyrime akcentuojama, kad Saulės masės netekimas vėlyvuoju evoliucijos laikotarpiu gali būti ne toks lygus, kaip dažnai modeliuota. Mokslininkai teigia, kad procesą gali lydėti atsitiktiniai, staigesni medžiagos išmetimai, kurie veiktų kaip chaotiški „spyriai“ ir kauptų orbitinius sutrikimus per ilgą laiką.

    Pagal šią logiką, net ir palyginti nedideli netolygumai, kartojami daug kartų, gali išbalansuoti išorinių planetų sąveikas tarpusavyje. Ilgainiui tai didintų riziką, kad viena ar kelios planetos būtų „išmestos“ į tolimesnes orbitas arba net visiškai išstumtos iš Saulės sistemos.

    Kada tai galėtų įvykti

    Mokslininkai primena, kad Saulės sistemai yra apie 4,57 mlrd. metų, o Saulei iki virtimo raudonąja milžine, pagal plačiai priimamus modelius, turėtų būti likę maždaug 5 mlrd. metų. Šiame etape Saulė plėsis, o vidinės planetos patirs dramatiškas pasekmes.

    Tyrime kartojamas dažnai minimas scenarijus, kad Merkurijus ir Venera būtų praryti, o Žemės likimas taip pat būtų labai nepalankus. Marsas laikomas labiau tikėtinu „išgyvenimo“ kandidatu vien todėl, kad yra toliau, tačiau ir jis patirtų didžiulius pokyčius dėl Saulės ryškio ir aplinkos transformacijų.

    Esminė naujojo darbo mintis yra apie vėlesnį laikotarpį, kai Saulė jau būtų tapusi baltąja nykštuke. Būtent tada, teigiama, dėl netolygaus masės praradimo pasekmių išorinėje sistemos dalyje per maždaug 1 mlrd. metų galėtų prasidėti grandininė orbitų destabilizacija.

    Kaip tai buvo apskaičiuota

    Tyrėjai naudojo didelio našumo superkompiuterius ir daugybę N kūnų skaitinių simuliacijų, kuriose modeliuojama kelių masyvių objektų tarpusavio gravitacinė sąveika. Virtualiame modelyje buvo įtraukti Saulė ir keturios milžinės planetos, o jų judėjimas skaičiuotas milijardų metų masteliu.

    Skirtumas nuo dalies ankstesnių darbų buvo tai, kad Saulės masės netekimas modeliuotas ne kaip tolygus mažėjimas, o kaip atsitiktinių epizodų seka. Buvo paleista daug skirtingų scenarijų, kad būtų įvertinta, kokiomis sąlygomis sistema dažniausiai pereina į chaotišką būseną.

    Darbas pavadintas Terminalinis Saulės sistemos nestabilumas, sukeltas stochastinio Saulės masės praradimo ir publikuotas žurnale The Astrophysical Journal Letters. Nors tai kalba apie labai tolimą ateitį, tyrimas svarbus tuo, kad parodo, kaip jautriai planetų sistemos stabilumas priklauso nuo žvaigždės evoliucijos detalių.

  • Žemę tūkstantmečius pasiekia senos supernovos dulkės: astronomai svarsto, ar keliaujame per jos liekanas

    Žemę tūkstantmečius pasiekia senos supernovos dulkės: astronomai svarsto, ar keliaujame per jos liekanas

    Žemę nuolat pasiekia dulkės iš kosmoso, tačiau dalis jų, kaip rodo tyrimai, yra gerokai egzotiškesnės kilmės. Mokslininkai įvairiuose Žemės „archyvuose“ aptinka izotopų pėdsakų, kurie siejami su seniai įvykusiu žvaigždės sprogimu – supernova.

    Vienas svarbiausių įkalčių – geležies-60 izotopas. Tai radioaktyvus elementas, kuris natūraliai Žemėje nesusidaro reikšmingais kiekiais, o jo pusėjimo trukmė yra apie 2,6 mln. metų, todėl ilgainiui turėtų „išnykti“, jei papildymas nevyktų. Vis dėlto geležies-60 aptikta giliavandenių nuosėdų sluoksniuose ir ledo gręžiniuose, o tai leidžia manyti, kad jis į Žemę atkeliavo iš tarpžvaigždinės erdvės.

    Mokslininkai taip pat analizuoja kitų retų izotopų, pavyzdžiui, plutonio-244, pasiskirstymą. Skirtingi izotopai padeda atskirti, ar medžiaga galėjo atsirasti dėl vieno konkretaus sprogimo, ar dėl kelių įvykių, vykusių per ilgą laiką. Tokie „kosminiai parašai“ ypač vertingi, nes leidžia kalbėti apie procesus, kurie vyko už Saulės sistemos ribų.

    Kaip nustatoma dulkių kilmė?

    Izotopai ieškomi sluoksniuotuose gamtos įrašuose – giliavandenėse nuosėdose, mangano plutoje vandenynų dugne, taip pat poliariniuose ledo gręžiniuose. Ten medžiaga kaupiasi lėtai ir tvarkingai, todėl galima atsekti, kada į Žemę pateko didesnis kiekis specifinių dalelių.

    Kai kurių darbų išvada – kosminės dulkės galėjo ateiti ne atsitiktinai iš visų pusių, o turėti kryptingesnį srautą. Tai siejama su vietine tarpžvaigždine aplinka: Saulės sistema juda per nevienalytę tarpžvaigždinę terpę, kurioje gali būti senų sprogimų suformuotų medžiagos „gijų“ ar tankesnių debesų.

    Ar tikrai skrendame per supernovos liekanas?

    Astronomai jau seniai sieja geležies-60 signalus su santykinai netoliese Paukščių Take vykusiais supernovų sprogimais, kurie galėjo prisidėti prie vadinamojo Vietinio burbulo formavimosi – retesnių dujų srities aplink Saulę. Pagal modelius, keli supernovų sprogimai per paskutinius keliolika milijonų metų galėjo išpūsti šią ertmę, o jų išmestos medžiagos dalis galėjo pasiekti ir Žemę.

    Hipotezė, kad dabar judame per konkretesnę supernovos liekanų struktūrą, remiasi bandymais susieti dalelių kryptį ir jų pasiskirstymą su tam tikra dangaus sritimi. Vis dėlto tai sudėtinga: dalelių trajektorijas keičia Saulės vėjas, heliosferos „barjeras“, taip pat tarpžvaigždiniai magnetiniai laukai, todėl vien tik kryptis dar nebūtinai reiškia aiškiai „matomą“ sprogimo pėdsaką.

    Šiuo metu dauguma mokslinių aiškinimų sutaria dėl pagrindinės krypties: radioaktyvūs izotopai Žemėje yra realus netolimų supernovų įrodymas. Tačiau klausimas, ar Saulės sistema šiuo momentu kerta konkrečią supernovos liekanų „juostą“, tebėra aktyvių tyrimų tema, kuri priklauso nuo naujų matavimų, modelių ir papildomų geocheminių duomenų.

  • Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Saulės sistema šiandien atrodo kaip stabilus, lengvai prognozuojamas kosminis laikrodis, tačiau ankstyvoje istorijoje ji galėjo būti gerokai chaotiškesnė. Viena populiariausių hipotezių, vadinamas Nicos modelis, teigia, kad iš pradžių išorinėje sistemos dalyje galėjo būti viena ar net dvi papildomos ledo milžinės planetos.

    Pagal šį scenarijų, migruojant didžiosioms planetoms ir joms gravitaciškai sąveikaujant su aplinkiniu nuolaužų disku, dalis pasaulių galėjo būti išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Toks „planetų stumdymasis“ taip pat siejamas su vėlyvuoju sunkiuoju bombardavimu ir dabartine išorinių planetų orbitų architektūra.

    Nicos modelio testas atskleidė problemą

    Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Matthew Clemento, naujai patikrino šią idėją kompiuterinėmis simuliacijomis. Tyrėjai modeliavo laikotarpį, kai hipotetinės papildomos planetos būtų buvusios išmestos iš Saulės sistemos, ir vertino, kaip toks nestabilumas paveiktų palydovų sistemas.

    Rezultatai parodė, kad daugelyje scenarijų Uranui būtų tekę patirti gerokai smarkesnius sukrėtimus, nei leidžia manyti dabartinis jo palydovų „tvarkingumas“. Simuliacijose dažnai pasitaikė palydovų orbitų persitvarkymai, susidūrimai ar net palydovų išmetimai, o tai sunkiai dera su tuo, ką matome šiandien.

    Kodėl palydovai tapo svarbia užuomina

    Uranas išsiskiria ne tik palydovais, bet ir itin dideliu ašies posvyriu, kuris dažnai aiškinamas senoviniu milžinišku susidūrimu. Jei vėliau dar būtų sekęs Nicos modelyje numatomas intensyvus planetų tarpusavio „artimų prasilenkimų“ laikotarpis, palydovų sistema turėjo būti dar labiau sujaukta.

    Tuo metu Jupiterio palydovai simuliacijose išliko gerokai atsparesni, tačiau išsaugoti tvarkingas abiejų planetų palydovų sistemas vienu metu pasirodė stebėtinai sunku. Tyrėjai nurodo, kad tik labai siauras sąlygų rinkinys leistų paaiškinti dabartinę situaciją, jei papildomos planetos tikrai egzistavo.

    Trys galimi paaiškinimai

    Mokslininkai išskiria kelias interpretacijas, kurios keistų mūsų supratimą apie Saulės sistemos raidą. Pirma, Uranas galėjo patirti didelius palydovų susidūrimus, o dabartinė sistema būtų tokių įvykių pasekmė, o ne pirminė, rami tvarka.

    Antra, gali reikėti peržiūrėti dabartines Nicos modelio versijas, nes jos gali per dažnai numatyti pernelyg „smurtinius“ scenarijus Uranui. Trečia, įmanoma, kad Saulės sistema susiformavo pagal gana mažai tikėtiną trajektoriją, kai didžiųjų planetų artimi susitikimai buvo reti ir ne tokie gilūs, kad išdraskytų palydovų orbitas.

    Šis darbas primena, kad maždaug prieš 4 milijardus metų vykusių procesų rekonstrukcija neišvengiamai remiasi tikimybiniais modeliais ir netiesioginėmis užuominomis. Kuo tiksliau bus tiriamos palydovų orbitos, jų tarpusavio rezonansai ir smūginių kraterių istorija, tuo aiškiau bus, ar Saulės sistema kadaise iš tiesų buvo turtingesnė planetomis.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dauguma literatūroje modeliuojamų nestabilumo scenarijų greičiausiai neatkuria tikslios įvykių sekos, reikalingos paaiškinti visoms Saulės sistemos ypatybėms“, – rašė tyrėjai.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.

  • Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Urano ir Neptūno vidus, nors iš tolo primena ramias melsvas planetas, gali būti vienas chaotiškiausių Saulės sistemoje. Tyrėjai skaičiavimais rodo, kad jų gelmėse dėl milžiniško slėgio ir tūkstantinių temperatūrų gali susidaryti iki šiol neaprašyta medžiagos būsena.

    Naujausiame tyrime, publikuotame Nature Communications, aprašoma vadinamoji kvazi vienmatė superjoninė fazė. Paprastai tariant, tai būsena, kai dalis medžiagos išlieka kietos gardelės pavidalo, o kita dalis joje juda beveik kaip skystyje, tačiau labai kryptingai.

    Kas vyksta ledo milžinių viduje?

    Mokslininkai seniai pabrėžia, kad ledo milžinai nėra sudaryti iš įprasto ledo, kokį matome Žemėje. Jų mantijoje vyrauja karštas, tankus vandens, amoniako ir metano mišinys, kuris esant dideliam slėgiui elgiasi visiškai kitaip nei įprastomis sąlygomis.

    Problema ta, kad tokias sąlygas laboratorijoje atkurti itin sudėtinga: kalbama apie slėgį, tūkstančius kartų viršijantį Žemės atmosferos slėgį jūros lygyje, ir temperatūras, galinčias išlydyti daugumą talpų. Dėl to vis dažniau remiamasi pažangiomis kvantinės mechanikos simuliacijomis, kurios leidžia modeliuoti medžiagą nuo pirmųjų principų.

    Keistas anglies ir vandenilio junginys

    Modeliavimas rodo, kad esant ypač dideliam slėgiui anglis ir vandenilis gali sudaryti stabilų junginį su neįprasta struktūra. Anglies atomai sudaro standžią kietą gardelę, panašią į mikroskopinę spiralę, o vandenilio atomai tampa judresni.

    Kai temperatūra pakyla iki maždaug 1 000–3 000 kelvinų, ši medžiaga, pasak autorių, pereina į superjoninę būseną. Skirtumas nuo geriau žinomo superjoninio vandens ledo tas, kad čia gardelę sudaro ne deguonis, o anglis.

    Esminė detalė ta, kad vandenilis gardelėje juda labai nevienodai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad jis lengviau sklinda viena kryptimi išilgai spiralės ašies, o kitomis kryptimis labiau sukasi nei slenka, todėl būsena įvardijama kaip kvazi vienmatė.

    Kodėl tai svarbu Urano ir Neptūno paslapčiai?

    Tokia medžiaga būtų anisotropinė, tai yra jos savybės priklausytų nuo krypties. Tai reikštų, kad šilumos ir elektros laidumas vienomis kryptimis galėtų būti gerokai didesnis nei kitomis, o tai keistų įprastas prielaidas, kaip energija ir krūviai juda planetų viduje.

    Šis aspektas svarbus aiškinant neįprastus Urano ir Neptūno magnetinius laukus, kurie yra smarkiai pasvirę ir paslinkti nuo planetų sukimosi ašies. Tradiciniai modeliai dažnai remiasi prielaida, kad laidumas planetų gelmėse yra gana tolygus, tačiau kryptinis laidumas galėtų geriau atitikti stebimus duomenis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad anglies ir vandenilio sistema yra supaprastintas realios planetų chemijos modelis. Vis dėlto tokie skaičiavimai plečia supratimą, kokios egzotiškos būsenos gali egzistuoti ekstremaliose sąlygose, ir padeda tikslinti scenarijus, kaip formuojasi ir veikia ledo milžinai.