Per pastarąjį dešimtmetį Indija smarkiai padidino sausųjų atogrąžų miškų ir medžių apaugusių teritorijų plotą – maždaug 2,1 mln hektarų. Tai vienas didžiausių tokio tipo ekosistemų prieaugių, užfiksuotų pastaraisiais metais, ir dažnai pateikiamas kaip sėkmingos atkūrimo politikos pavyzdys.
Tačiau naujesnė detalesnė analizė rodo, kad vien tik augantis medžiais padengtas plotas dar nereiškia, jog atsikuria natūralūs miškai. Tyrėjai, naudodami didelės raiškos palydovinius vaizdus ir DI metodus, vertino pokyčius 2014–2024 metų laikotarpiu ir nustatė, kad kartu su naujais želdiniais dalis natūralių buveinių tuo pat metu nyko.
Ką rodo skaičiai ir balansas
Vertinant bendrą vaizdą, per analizuotą laikotarpį Indijoje atsirado apie 2,1 mln hektarų naujų medžių ir krūmų plotų, tačiau maždaug 290 000 hektarų teritorijų buvo prarasta. Taigi grynasis balansas siekia apie 1,8 mln hektarų, tačiau šis skaičius slepia skirtingą naujų plotų kokybę.
Didelė dalis prieaugio siejama su valstybinėmis miškingumo didinimo iniciatyvomis, kurios skatina sodinimą, kompensacinį apželdinimą ir miškų atkūrimo projektus. Tokios programos dažnai grindžiamos ir klimato tikslais, nes medžiai kaupia anglį biomasėje ir dirvožemyje.
Problema – ne visi miškai yra miškai
Tyrėjai pabrėžia, kad reikšminga dalis naujų „miško“ plotų iš tiesų yra medienai skirtos plantacijos arba medžių kultūros, įveistos žemės ūkio paskirties žemėje. Tokie želdiniai gali padidinti biomasę ir prisidėti prie anglies dioksido sugėrimo, tačiau biologinės įvairovės ir ekosisteminių funkcijų požiūriu jie dažnai neprilygsta natūraliems miškams.
Plantacijos paprastai yra vienarūšės, su skurdesniu pomiškiu ir mažesne buveinių įvairove, todėl jose rečiau išsilaiko vietinė fauna ir flora. Be to, intensyviai tvarkomos teritorijos gali būti labiau pažeidžiamos dėl kenkėjų, ligų ar ekstremalių orų, ypač jei vyrauja kelios komerciškai patrauklios rūšys.
Didžiausias nerimas – dėl natūralių sausųjų miškų
Dar daugiau nerimo kelia tai, kad dalis nuostolių fiksuota teritorijose, kuriose turėtų būti saugomos vietinės sausųjų atogrąžų miškų buveinės. Skaičiuojama, kad valstybės valdomose teritorijose galėjo išnykti apie 170 000 hektarų natūralių sausųjų miškų, o tai sudaro didelę dalį bendrų šio tipo miškų praradimų.
Sausieji atogrąžų miškai Indijoje dažnai nuvertinami, nors jie svarbūs tiek klimatui, tiek žmonėms: saugo dirvožemį, reguliuoja vandens apytaką, teikia malkas ir kitus išteklius, o taip pat yra buveinė daugeliui rūšių. Dėl to mokslininkai ragina vertinti ne tik plotą, bet ir ekosistemų kokybę, vientisumą bei natūralios augalijos atsinaujinimą.
Ekspertų teigimu, siekiant realios gamtos atkūrimo pažangos, būtina aiškiai atskirti natūralių miškų atsigavimą nuo komercinių želdinių plėtros. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį vietinėms rūšims, buveinių junglumui, ilgalaikei apsaugai ir skaidresnei rezultatų apskaitai, paremtai ne vien medžių lajų „žaliu“ plotu palydoviniuose žemėlapiuose.