Toskanoje gimęs schiacciata – itališkas paplotėlis, kurio pavadinimas reiškia „suplotas“. Istoriškai jis buvo kepamas iš likusios duonos tešlos, ją pirštais stipriai suspaudžiant skardoje, kad susidarytų būdingos duobutės. Jos kepant sulaiko daugiau alyvuogių aliejaus ir druskos, todėl kepinys tampa išraiškingo skonio.
Nors iš pirmo žvilgsnio schiacciata primena focaccia, tai ne tas pats. Schiacciata paprastai būna plonesnė, labiau iškepta ir traškesnė, o jos minkštimas ne toks purus ir aukštas. Dėl to perpjovus ji neužgožia įdaro ir ypač tinka sumuštiniams.
Šiuolaikinėje itališkų sumuštinių kultūroje schiacciata dažnai derinama su pesto, stracciatella sūriu, mortadella, vytintu kumpiu ar daržovėmis. Populiarumą lemia ir praktiškumas: plonesnė tešla greičiau apskrunda, o kepinį patogu pjaustyti, sluoksniuoti ir neštis kaip užkandį.
Norint išgauti autentišką tekstūrą, tešlai įprastai naudojamas didesnis vandens kiekis – apie 75–80 proc. hidratacija. Tokia tešla būna lipnesnė, tačiau būtent ji padeda susiformuoti oro pūslelėms ir suteikia traškų paviršių. Dažniausiai pasirenkami smulkūs kvietiniai miltai, pavyzdžiui, itališki tipo 00, arba duonos kepimui tinkami miltai.
Iškepus schiacciata verta bent 15 minučių atvėsinti ant grotelių, kad pluta sutvirtėtų, o vidus neprarastų struktūros. Tuomet paplotį galima perpjauti horizontaliai ir užpildyti mėgstamais itališkais priedais. Taip paruoštas kepinys tinka tiek greitiems pietums, tiek vakarėlio užkandžiams.