Ukrainos miškuose aptinkamas neįprastas grybas, galintis ištverti ilgą išdžiūvimą ir po lietaus vėl „atgyti“. Tai skelėtasis plyšialapis, dar žinomas lotynišku pavadinimu Schizophyllum commune.
Ši rūšis išsiskiria tuo, kad sausros metu jos vaisiakūnis susitraukia, sukietėja ir atrodo tarsi sustingęs. Sugrįžus drėgmei, grybas greitai prisigeria vandens, išsitiesina ir vėl tampa aktyvus.
Skelėtasis plyšialapis paplitęs įvairiuose Ukrainos regionuose, todėl jo galima rasti ne tik miškuose, bet ir parkuose, soduose bei medžių juostose prie laukų. Dažniausiai jis auga ant negyvos medienos, pavyzdžiui, ant nulūžusių šakų, nuvirtusių kamienų ar senų kelmų.
Grybas dažniau aptinkamas ant lapuočių medžių, tarp jų ant beržų, ąžuolų, tuopų ir gluosnių. Vaisia kūniai paprastai atrodo kaip nedidelės pilkšvai balkšvos vėduoklės formos ataugos, šonu prisitvirtinusios prie žievės.
Skirtingai nei daugelis gerai pažįstamų valgomų grybų, ši rūšis kulinariniu požiūriu vertinama menkai. Nors kai kuriose šalyse jis tradiciškai naudojamas maistui, dėl kietos, plonos ir odiškos konsistencijos jis dažnai laikomas praktiškai nevalgomu.
Specialistai pabrėžia, kad grybų atpažinimas vien pagal nuotraukas gali klaidinti, nes išvaizda priklauso nuo amžiaus ir drėgmės. Net ir įdomios biologinės savybės nėra priežastis eksperimentuoti renkant ar ragaujant neaiškiai atpažintus grybus.
Dėl gebėjimo atlaikyti išdžiūvimą skelėtasis plyšialapis jau seniai domina tyrėjus, analizuojančius grybų prisitaikymą prie ekstremalių sąlygų. Augant klimato svyravimams ir dažnėjant sausrų periodams, tokie mechanizmai laikomi svarbiais siekiant geriau suprasti, kaip keisis miškų ekosistemos.