CP v2

Tag: Schmidt Ocean Institute

  • Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesiogiai transliuota giliavandenė ekspedicija prie Argentinos krantų netikėtai tapo interneto sensacija, kai kameros užfiksavo jūrų žvaigždę, primenančią Patriką iš animacinio serialo. Tačiau už virusinio vaizdo slypi kur kas reikšmingesnė žinia mokslui.

    Po ekspedicijos tarptautinė biologų ir taksonomų komanda Buenos Airėse surengtame identifikavimo seminare patvirtino, kad per trumpą laiką aprašytos 57 naujos rūšys ir 5 naujos gentys. Dauguma mėginių buvo surinkta naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą „SuBastian“.

    Kur vyko atradimai

    Pagrindinė tyrimų vieta buvo Mar del Platos kanjonas, vienas didžiausių Argentinos povandeninių plyšių. Giliausioje vietoje jis smenga daugiau kaip 3 500 metrų, kur slėgis ir tamsa ilgą laiką ribojo detalius stebėjimus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši zona išskirtinė tuo, jog joje susiduria šiltos, sūrios Brazilijos srovės ir šaltos, maistingų medžiagų turtingos Malvinų srovės. Toks susikirtimas didina biologinę įvairovę ir sudaro sąlygas aptikti dar nežinomų organizmų.

    Ką pavyko identifikuoti

    Per identifikavimo darbų etapą užfiksuotos 22 naujos dygiaodžių rūšys, įskaitant jūrų agurkus ir jūrų lelijas, taip pat 20 naujų irklakojų vėžiagyvių rūšių. Be to, aprašytos 14 naujų geliančiųjų rūšių, tarp jų aštuonspinduliai koralai, jūrų plunksnos ir kietieji koralai, bei vienas moliuskas.

    Dalies radinių reikšmė dar didesnė, nes jie priskirti ne tik naujoms rūšims, bet ir naujoms gentims. Tai rodo, kad giliavandeniuose kanjonuose slypi iki šiol menkai pažintos evoliucinės linijos, kurias tyrimai tik pradeda atskleisti.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių tapo naujai nustatytas jūrų agurkas, tyrėjų pramintas Loki dėl į ragus panašių ataugų. Mokslininkai teigia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip giliavandeniai organizmai prisitaiko prie maisto stygiaus, žemos temperatūros ir didžiulio slėgio.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Ekspedicija buvo platesnės iniciatyvos, skirtos kuo greičiau dokumentuoti giliavandenių ekosistemų įvairovę, dalis. Mokslininkai akcentuoja, kad žinių apie giliąją jūrą trūksta, o rizikos veiksniai didėja dėl klimato kaitos ir augančio susidomėjimo giliavandene gavyba.

    „Gilioji jūra yra viena mažiausiai suprastų Žemės ekosistemų, todėl kiekviena naujai identifikuota rūšis keičia mūsų supratimą apie gyvybės įvairovę“, – sakė Ocean Census mokslo vadovė Michelle Taylor.

    „Šie rezultatai parodo, ką gali pasaulinio lygio technologijos, ekspertinės žinios ir tarptautinis bendradarbiavimas“, – sakė „Schmidt Ocean Institute“ direktorė Jyotika Virmani.

    Tyrėjai pažymi, kad dalis mėginių dar neperžiūrėta, todėl tikėtina, jog realus naujų rūšių skaičius ateityje dar augs. Tokie projektai taip pat leidžia kurti tikslesnius biologinės įvairovės žemėlapius ir pagrįsti sprendimus dėl jautrių jūrinių teritorijų apsaugos.

  • Mokslininkai nufilmavo gilumų žuvį: prarijo grobį, kuris atrodė neįmanomai didelis

    Mokslininkai nufilmavo gilumų žuvį: prarijo grobį, kuris atrodė neįmanomai didelis

    Giliavandenė juodoji rijikė (Chiasmodon niger) mokslininkams vėl priminė, kad vandenyno gelmėse galioja kitokios taisyklės. Nuotoliniu būdu valdoma povandeninė transporto priemonė nufilmavo šią retai sutinkamą žuvį plaukiojančią su neįprastai išsipūtusiu skrandžiu.

    Vaizdai užfiksuoti maždaug 1 259 metrų gylyje prie Trinidado ir Tobago, ekspedicijos metu. Tokie stebėjimai laikomi itin vertingais, nes dauguma šios rūšies individų dažniau aptinkami jau negyvi vandens paviršiuje, o ne natūralioje aplinkoje.

    Kaip tokia maža žuvis praryja milžinišką grobį

    Juodoji rijikė paprastai užauga iki 10–20 centimetrų ilgio, tačiau gali praryti grobį, kuris masės atžvilgiu kelis kartus viršija jos pačios svorį. Tai įmanoma dėl išnirstančio, lengvai paslankaus žandikaulio ir itin tamprios skrandžio sienelės.

    Nufilmuotame epizode žuvies oda buvo taip ištempta, kad tapo beveik permatoma, o per ją įžiūrimi vidaus organai. Tokį vaizdą mokslininkai sieja su prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto trūksta ir pasitaikius progai tenka ryti iš karto, net jei grobis per didelis.

    „Šios žuvys gamtoje pastebimos labai retai. Pirmą kartą vieną pamačiau beveik prieš dešimtmetį Meksikos įlankoje, todėl antrasis šansas yra išskirtinis“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė Diva Amon.

    Kodėl toks valgymas gali baigtis mirtimi

    Vis dėlto šis prisitaikymas turi ir tamsiąją pusę: jei grobis nevirškinamas pakankamai greitai, skrandžio turinys gali pradėti irti. Tuomet susidariusios dujos gali iškelti žuvį į paviršių, o tai dažnai baigiasi žūtimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gelmėse iš vaizdo vien nustatyti, ką tiksliai žuvis prarijo, beveik neįmanoma. Šiuolaikinės priemonės, tokios kaip kompiuterinė tomografija, laive pritaikomos retai, o pats gyvūnas lieka neprieinamas tiesioginiams tyrimams.

    Ką dar apie šią rūšį žinome šiandien

    Juodoji rijikė laikoma viena įspūdingiausių giliavandenių medžiotojų, tačiau jos elgsena ir medžioklės taktika vis dar menkai ištirta. Kai kurie tyrėjai spėja, kad grobis gali būti ryjamas nuo uodegos, o atgal nukreipti, kabliukus primenantys dantys padeda jį „stumti“ gilyn.

    Tokie įrašai prisideda prie platesnio giliavandenių ekosistemų pažinimo, kuris pastaraisiais metais spartėja dėl pažangesnių kamerų ir nuotolinių aparatų. Kuo daugiau stebėjimų pavyksta surinkti gyvūnams esant natūralioje aplinkoje, tuo tiksliau mokslininkai gali vertinti, kaip šios rūšys prisitaikė prie ekstremalių sąlygų.

  • Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Vos per dvi savaites mokslininkų ekspedicija Pietų Atlante, netoli Argentinos krantų, identifikavo 57 gyvūnų rūšis, kurios iki šiol nebuvo aprašytos moksle. Tyrimai vyko Mar del Plata povandeninio kanjono zonoje, kur gylis siekia apie 3,5 kilometro.

    Misiją vykdė iniciatyva The Nippon Foundation – Nekton Ocean Census, bendradarbiaudama su Schmidt Ocean Institute. Komanda rinko mėginius ir filmavo giliavandenius organizmus, pasitelkdama nuotoliniu būdu valdomą giliavandenį aparatą, pritaikytą darbui didžiuliame slėgyje.

    Kas aptikta kanjono gelmėse

    Pasak tyrėjų, tarp naujai užfiksuotų organizmų dominavo smulkūs vėžiagyviai ir dygiaodžiai. Ekspedicijos duomenimis, buvo aptikta 20 naujų rūšių irklakojų, 22 dygiaodžių, 14 geliančiųjų bei vienas moliuskas – jūrinis sparnasparnis.

    Gelmėse gyvenančios rūšys dažnai būna prisitaikiusios prie nuolatinės tamsos ir menko maisto kiekio, todėl jų sandara gali atrodyti neįprasta: nuo permatomų audinių iki specifinių jutimo organų. Tokios ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų planetoje, nes jų tyrimas brangus ir techniškai sudėtingas.

    Kodėl rezultatai pasirodo vėliau

    Nors pati ekspedicija vyko anksčiau, atradimų patvirtinimas užtrunka, nes rūšys negali būti „paskelbtos“ vien iš vaizdo įrašų. Taksonomams reikia palyginti mėginius su jau aprašytomis rūšimis, atlikti morfologinius tyrimus, o vis dažniau ir genetines analizes.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių tokio darbo aspektų yra tarptautinis bendradarbiavimas, nes kai kuriose organizmų grupėse pasaulyje yra nedaug aktyvių specialistų. Kartu tai tampa galimybe ugdyti jaunuosius taksonomus ir greitinti rūšių atpažinimą.

    „Tarptautinis bendradarbiavimas taksonomijoje yra kritiškai svarbus, ypač grupėse, kuriose aktyvių specialistų yra nedaug“, – sakė CONICET ir Museo Argentino de Ciencias Naturales mokslininkas dr. Danielis Lauretta.

    Žmones įtraukė ir tiesioginė transliacija

    Ekspedicijos metu komanda buvo surengusi ir tiesioginę transliaciją iš giliavandenio nusileidimo, kuri, organizatorių teigimu, pritraukė apie 4 000 000 žiūrovų. Mokslininkai tikisi, kad viešumas padės didinti susidomėjimą mažai pažintomis vandenynų buveinėmis ir jų apsauga.

    Specialistai primena, kad tokie atradimai svarbūs ne vien dėl smalsumo: giliavandenė biologinė įvairovė padeda geriau suprasti, kaip veikia globalios anglies apytakos procesai ir kaip ekosistemos reaguoja į šylančius vandenynus bei deguonies mažėjimą. Kuo tiksliau žinoma, kas gyvena gelmėse, tuo pagrįstesni sprendimai dėl jūrų erdvių valdymo.

    „57 naujų rūšių ir penkių naujų genčių nustatymas per vos dvi savaites parodo, kokia veiksminga gali būti bendradarbiavimu paremta taksonomija“, – teigė Ocean Census mokslinė vadovė dr. Michelle Taylor.

  • Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Giliavandenių tyrimų komanda prie Čilės krantų užfiksavo neįprastą elgesį: ant milžiniško jūrų voro kojų tarsi keleiviai laikėsi keli maži vėžiagyviai. Vaizdai nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu povandeniniu aparatu „SuBastian“, priklausančiu Schmidt Ocean Institute.

    Pirmasis stebėjimas įvyko 2024 metų lapkričio 24 dieną maždaug 3 155 metrų gylyje. Tyrėjai pamatė jūrų vorą Colossendeis colossea, o ant jo galūnių buvo įsitaisę trys obunogiai vėžiagyviai Mesopleustes abyssorum.

    Po keturių dienų panaši situacija pasikartojo maždaug 225 kilometrų atstumu, apie 2 698 metrų gylyje. Tuomet ant kito jūrų voro jau laikėsi du obunogiai, o tai sustiprino įtarimą, kad tai ne atsitiktinumas, o pasikartojanti strategija.

    Kas tie paslaptingi „keleiviai“?

    Obunogiai yra maži vėžiagyviai, paplitę įvairiuose vandenynų gelmių regionuose. Tačiau Mesopleustes abyssorum išsiskiria tuo, kad nėra geras plaukikas ir neturi planktoninės lervos stadijos, kuri daugeliui jūrų gyvūnų padeda išplisti srovėmis.

    Nepaisant to, šios rūšies atstovai aptinkami skirtingose pasaulio vietose, nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynų. Jie fiksuoti maždaug nuo 690 iki 3 500 metrų gylyje, todėl kyla klausimas, kaip jie įveikia tokius atstumus.

    Jūrų vorai kaip transportas

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad atsakymas gali slypėti jūrų voruose. Nors pavadinimas primena sausumos vorus, jūrų vorai priklauso kitai nariuotakojų grupei, o jų kūnas mažas, palyginti su itin ilgomis kojomis, į kurias gali nusidriekti dalis vidaus organų.

    Svarbiausia tai, kad didelės kikutnės ne tik ropoja dugnu. Jos gali judėti vandens stulpelyje ir pasinaudoti srovėmis, todėl mažiems vėžiagyviams toks „šeimininkas“ gali tapti natūralia transporto priemone.

    Toks ryšys biologijoje vadinamas forezija, kai vienas organizmas kitą naudoja pirmiausia judėjimui. Vaizduose matyti, kad obunogiai laikėsi tvirtai, kabindamiesi į jūrų voro kojas struktūromis, primenančiomis kabliukus ar nagus.

    Kodėl tai gali būti svarbu gelmėse?

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka galutinei išvadai, tačiau detalės intriguoja. Abiem atvejais didesni obunogiai, panašu, sudarė suaugusio patino ir patelės porą, todėl neatmetama, kad jūrų vorai gali būti ir mobilios susitikimų vietos partneriui rasti.

    Gelmėse, kelių kilometrų gylyje, vyrauja visiška tamsa, žema temperatūra ir milžiniškas slėgis, o maistas pasirodo nereguliariai. Tokiomis sąlygomis galimybė greičiau judėti ir plačiau išsisklaidyti gali smarkiai padidinti išgyvenimo ir dauginimosi šansus.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology, o tolesni stebėjimai turėtų padėti atsakyti, ar šie „pasivažinėjimai“ yra paplitęs reiškinys, ar tik reta, atsitiktinai užfiksuota gelmių istorija.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.