CP v2

Tag: Schneider Electric

  • „Schneider Electric“ perka JAV programinės įrangos bendrovę PTC: sandoris siekia apie 20 mlrd. eurų

    Prancūzijos inžinerijos ir energetikos valdymo grupė „Schneider Electric“ paskelbė pasirašiusi susitarimą įsigyti JAV programinės įrangos kūrėją PTC. Sandorio vertė siekia apie 20 mlrd. eurų, o tai būtų didžiausias įsigijimas bendrovės istorijoje.

    Rinka į naujieną sureagavo jautriai: investuotojai vertino tiek įsigijimo mastą, tiek už akcijas siūlomą premiją. Tokiose situacijose akcijų kainą dažnai spaudžia ir tai, kad rinkoje vis dar permąstomos programinės įrangos bendrovių vertės, ypač DI bangos kontekste.

    Kas yra PTC ir kodėl ji svarbi

    PTC yra Bostone įsikūrusi bendrovė, kurianti pramonės įmonėms skirtą programinę įrangą, naudojamą produktų projektavimui ir jų gyvavimo ciklo valdymui. Tokie įrankiai padeda gamintojams greičiau kurti naujus produktus, valdyti sudėtingas tiekimo grandines ir mažinti klaidų kainą nuo projektavimo iki gamybos.

    „Schneider Electric“ šiuo pirkiniu stiprina programinės įrangos dalį portfelyje ir siekia glaudžiau susieti ją su savo įrangos sprendimais. Praktikoje tai reiškia ambiciją sujungti fizinę infrastruktūrą, energijos valdymą ir skaitmeninius sprendimus į vieną ekosistemą.

    Ryšys su duomenų centrais ir DI

    Pastaraisiais metais „Schneider Electric“ vis aktyviau dirba su duomenų centrų infrastruktūra: nuo aušinimo sistemų ir serverinių spintų iki elektros paskirstymo įrangos. Duomenų centrų paklausa auga, nes DI sprendimai reikalauja vis didesnės skaičiavimo galios, o kartu didėja ir energijos sąnaudos.

    PTC programinė įranga gali tapti papildomu ramščiu šioje strategijoje, nes pramonėje vis daugiau procesų perkeliama į skaitmeninę erdvę, siekiant efektyvumo ir patikimumo. Toks derinys gali suteikti „Schneider Electric“ daugiau galimybių parduoti kompleksinius sprendimus, o ne atskirus komponentus.

    Kodėl investuotojai suabejojo

    Dideli įsigijimai paprastai kelia klausimų dėl kainos, sinergijų ir integracijos rizikos, ypač kai perkama programinės įrangos bendrovė. Pastaruoju metu vertinimus veikia ir tai, kad DI keičia rinkos lūkesčius: vienoms įmonėms tai atveria augimo kelią, kitoms didina konkurenciją ir spaudžia maržas.

    PTC akcijos po pranešimo kilo, nes rinkoje tokie sandoriai dažnai interpretuojami kaip patvirtinimas, kad pirkėjas pasirengęs mokėti priemoką. Tuo metu „Schneider Electric“ atveju investuotojai daugiau dėmesio skyrė finansinei naštai ir tam, kaip greitai įsigijimas gali pradėti generuoti apčiuopiamą grąžą.

    Jei sandoris bus užbaigtas, „Schneider Electric“ tai reikšmingai sustiprins pozicijas pramoninės programinės įrangos segmente ir gali paspartinti plėtrą sprendimuose, kuriuose DI naudojamas projektavimui, gamybos planavimui ir eksploatacijos optimizavimui. Tuo pačiu bendrovei teks įrodyti, kad brangus įsigijimas atsipirks, o integracija nepakirs dabartinio augimo tempo.

  • „Schneider Electric“ akcijos smigo: rekordinis 20 mlrd. eurų „PTC“ pirkimas išgąsdino rinką

    „Schneider Electric“ akcijos smigo: rekordinis 20 mlrd. eurų „PTC“ pirkimas išgąsdino rinką

    Rekordinis sandoris ir rinkos reakcija

    Prancūzijos energetikos ir automatizacijos technologijų grupė „Schneider Electric“ pasirašė galutinį susitarimą įsigyti JAV pramoninio projektavimo programinės įrangos bendrovę „PTC“. Pranešus apie sandorį, „Schneider Electric“ akcijos Paryžiuje ryte krito daugiau nei 9 proc.

    Įsigijimas vertinamas kaip didžiausias „Schneider Electric“ pirkinys bendrovės istorijoje. Įmonė teigia, kad sandoris padės sparčiau plėsti pramonės DI sprendimus, paremtus produktų ir inžineriniais duomenimis.

    Kiek kainuoja „PTC“ ir kaip bus mokama

    „Schneider Electric“ už „PTC“ akciją sutiko mokėti 183 eurus grynaisiais, o visą „PTC“ nuosavą kapitalą tai įvertina maždaug 20,1 mlrd. eurų. Įskaičiavus skolą, bendra verslo vertė siekia apie 21,1 mlrd. eurų.

    Skelbiama, kad pasiūlymas yra maždaug 42,3 proc. didesnis už paskutinę „PTC“ akcijos uždarymo kainą prieš pranešimą. „Schneider Electric“ tikina, kad „PTC“ valdyba sandoriui pritarė.

    Kodėl „Schneider Electric“ to siekia

    Bendrovė aiškina, kad pramoninės programinės įrangos ir DI integracija turi padėti klientams efektyviau kurti, gaminti, eksploatuoti ir prižiūrėti produktus. Esminė idėja yra pramoninių duomenų panaudojimas sprendimams priimti ir našumui gerinti, ypač gamyboje ir turto valdyme.

    „Schneider Electric“ vadovas Olivieris Blum teigė, kad šis įsigijimas yra svarbus žingsnis įmonės ambicijai tapti energijos ir pramonės išmanumo eros lydere.

    „„PTC“ įsigijimas yra svarbus postūmis mūsų siekiui vesti naują energijos ir pramonės išmanumo erą“, – sakė Olivieris Blum.

    Kas kelia nerimą investuotojams

    Rinkos nervingumą didina ne tik didelė sandorio apimtis, bet ir platesnės diskusijos, kad DI proveržis gali keisti tradicinius programinės įrangos verslo modelius. Tai pastaraisiais metais slėgė kai kurių programinės įrangos bendrovių vertinimus, o analitikai įspėja, kad integracijos ir finansavimo rizikos gali trumpuoju laikotarpiu spausti „Schneider Electric“ akcijų kainą.

    „Schneider Electric“ nurodė, kad sandoriui finansuoti planuoja pasiskolinti iki 17 mlrd. eurų ir išleisti iki 6 mlrd. eurų vertės naujų akcijų. Toks derinys reiškia didesnę skolos naštą ir galimą esamų akcininkų dalies praskiedimą, kas dažnai neigiamai vertinama rinkose.

    Ko tikimasi po susijungimo

    Įmonė prognozuoja, kad iki trečiųjų metų po užbaigimo metinės sąnaudų sinergijos sieks apie 250 mln. eurų. Taip pat tikimasi maždaug 800 mln. eurų papildomų metinių pajamų iš sujungtų pasiūlymų ir platesnio klientų pasiekiamumo.

    „PTC“ turi daugiau nei 7 000 darbuotojų ir aptarnauja daugiau nei 30 000 klientų, o apie pusę 2025 finansiniais metais gautų pajamų sugeneravo Amerikoje. Bendrovės vadovas Neilas Barua akcentavo, kad prisijungimas prie „Schneider Electric“ suteiks daugiau masto ir išteklių greitesnėms inovacijoms.

    „Prisijungę prie „Schneider Electric“ gauname mastą ir išteklius, kurie leis greičiau diegti inovacijas ir plėsti veiklą naujose rinkose“, – sakė Neilas Barua.

    Sandorį planuojama užbaigti iki 2027 metų trečiojo ketvirčio, tačiau tam reikės „PTC“ akcininkų pritarimo ir reguliuotojų leidimų. „Schneider Electric“ taip pat nurodė, kad 2027 ir 2028 metais ketina pristabdyti savų akcijų supirkimą, o vėliau jį spartinti, siekiant užbaigti iki 2030 metų numatytą programą.

  • „ABB“ ir „Schneider Electric“ vadovai įspėja: Europos nepriklausomybę nulems energija

    „ABB“ ir „Schneider Electric“ vadovai įspėja: Europos nepriklausomybę nulems energija

    Europos strateginė nepriklausomybė vis dažniau siejama ne tik su gynyba ar technologijomis, bet ir su energija. Pramonės lyderiai pabrėžia, kad Rusijos karas Ukrainoje atskleidė, kaip stipriai Europos ekonomika ir saugumas priklauso nuo importuojamų išteklių.

    Įtampas sustiprinę konfliktai Artimuosiuose Rytuose, anot jų, dar kartą priminė, jog krizės dažnai sprendžiamos laikinais sprendimais. Tačiau vien išgyventi nepakanka, nes ilgalaikės priklausomybės išlieka, o kainų šuoliai ir tiekimo rizikos kartojasi.

    Dešimties Europoje įsikūrusių bendrovių vadovai, tarp jų „ABB“, „Alfa Laval“, „Danfoss“, „ROCKWOOL“, „Saint-Gobain“, „Schneider Electric“, „Signify“, „SSAB“ ir „VELUX Group“, teigia, kad kelias į mažesnį pažeidžiamumą prasideda nuo efektyvumo, elektrifikacijos ir vietinės švarios energijos plėtros. Jų vertinimu, Europa turėtų daugiau energijos pasigaminti pati, o pastatuose ir pramonėje mažinti švaistymą.

    „Konkurencingumas ir dekarbonizacija nėra pasirinkimas vienas prieš kitą, jie gali stiprinti vienas kitą“, – sakė bendrovių vadovai bendrame komentare.

    Verslo atstovai ginčija naratyvą, kad klimato politika esą mažina konkurencingumą. Jie akcentuoja, kad energijos efektyvumas per pastaruosius dešimtmečius jau leido mažinti bendrą energijos vartojimą, nors ekonomika augo, o didesnis produktyvumas energijos atžvilgiu tiesiogiai mažina sąnaudas.

    Jų teigimu, didžiausia Europos silpnybė nėra pati dekarbonizacija, o uždelstos investicijos, priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro ir neefektyvus energijos vartojimas. Sprendimas, jų manymu, veikia tik tada, kai priemonės derinamos: pirmiausia mažinamas energijos poreikis, tuomet paklausa perkeliama į elektrą, o elektra gaminama iš vietinių mažai taršių šaltinių.

    Šio požiūrio esmė yra paprasta: kuo mažiau importuojamų dujų, naftos ar anglies reikia ekonomikai, tuo mažesnė geopolitinė priklausomybė ir tuo stabilesnė kainų dinamika verslui bei gyventojams. Dėl to pramonė ragina Europos institucijas pereiti nuo strategijų prie įgyvendinimo, užtikrinant aiškias taisykles ir ilgalaikį nuspėjamumą.

    Vadovai taip pat akcentuoja ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos vaidmenį finansuojant pramonės transformaciją. Jų nuomone, dalis lėšų turėtų sparčiau pasiekti projektus, kurie mažina taršą ir didina efektyvumą, pavyzdžiui, elektrifikuotus pramonės procesus ar mažai taršias medžiagų gamybos technologijas.

    Didelis dėmesys skiriamas ir pastatų sektoriui, nes renovacija, šildymo elektrifikacija bei modernesni energijos valdymo sprendimai yra vienas greičiausių būdų mažinti energijos sąskaitas ir priklausomybę nuo importo. Verslas pabrėžia, kad kiekvienas atnaujintas būstas ir modernizuotas tinklas didina atsparumą, tačiau tam reikia greitesnių leidimų, tinklo plėtros ir aiškių 2040 metų tikslų.

    Pramonės lyderiai primena, kad kapitalo investicijų sprendimai daromi šiandien ir lemia konkurencingumą dešimtmečiams. Todėl, jų vertinimu, svarbiausia politinė užduotis yra sukurti stabilų reguliavimą, kuris sumažintų riziką investuotojams ir leistų sparčiau įgyvendinti elektrifikacijos bei efektyvumo projektus visoje Europos Sąjungoje.

  • Įmonės gali sumažinti energijos sąnaudas bent 15 proc.: nuo ko pradėti ir ką rodo „Schneider Electric“ duomenys

    Energetika daugeliui – tik sąskaita

    Beveik pusė įmonių energijos vartojimo realiai nestebi ir jo aktyviai nevaldo, todėl vienintelis atskaitos taškas lieka mėnesinė sąskaita. Tokią situaciją fiksuoja „Schneider Electric“ atlikta įmonių praktikos apžvalga apie energijos vartojimo valdymą.

    Duomenys rodo, kad dažniausiai pasirenkami paprasčiausi sprendimai, pavyzdžiui, LED apšvietimas ar pastatų šiltinimas. Tuo metu pažangesnės energijos valdymo sistemos ir nuoseklus vartojimo optimizavimas vis dar yra mažumos įmonių darbotvarkėje.

    Kur dingsta pinigai už elektrą?

    „Schneider Electric“ duomenimis, LED apšvietimą diegia apie 38 proc. įmonių, o pastatų šiltinimą renkasi apie 30 proc. Tačiau tik maždaug 10–12 proc. įmonių investuoja į labiau pažangius sprendimus, kurie leidžia automatizuotai stebėti ir reguliuoti vartojimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelyje organizacijų nėra tikslaus vaizdo, kas, kada ir kiek energijos sunaudoja, todėl sunku rasti prioritetines taupymo vietas. Be matavimo ir aiškių rodiklių energijos efektyvumas dažnai lieka vienkartinių iniciatyvų lygyje.

    „Neturime technologijų trūkumo, jos yra prieinamos. Didžiausias iššūkis yra sąmoningumo ir žinių didinimas“, – sakė „Schneider Electric“ atstovė Anna Nowak-Jaworska.

    Trys pagrindinės kliūtys verslui

    Ataskaitoje išskiriamos trys priežastys, dėl kurių įmonės dažniau delsia investuoti į energijos efektyvumą: per ilgas investicijų atsipirkimo laikotarpis, finansavimo stoka arba didelė kaina, taip pat reguliacinis neapibrėžtumas dėl dažnų teisės aktų pokyčių.

    Prie to prisideda ir žinių trūkumas: dalis įmonių neseka energijos rinkos ir prasčiau orientuojasi energetinės transformacijos sąvokose. Tai mažina motyvaciją diegti sprendimus, kurie leidžia lanksčiau reaguoti į kainų svyravimus ir geriau planuoti vartojimą.

    Mikroverslas atsilieka, pramonė – aktyvesnė

    Skirtumai ryškūs pagal įmonių dydį ir veiklos pobūdį. Energijai imlioms įmonėms, kur energija sudaro daugiau nei 20 proc. veiklos sąnaudų, vartojimo optimizavimas dažniau tampa kasdiene praktika.

    Tuo metu mikroįmonės dažniau lieka nuošalyje: dvi iš trijų, kaip nurodoma „Schneider Electric“ apžvalgoje, apskritai nesiima investicijų į energijos vartojimo valdymą. Pramonėje rinką reguliariau seka apie 32 proc. įmonių, o prekybos ir paslaugų sektoriuje šis rodiklis siekia tik apie 9–12 proc.

    Kodėl auditas tampa geriausiu startu

    Vienas dažniausiai minimų pirmų žingsnių yra energijos auditas ir vartojimo apskaita, nes be jų neįmanoma tiksliai nustatyti, kur realiai prarandama daugiausia energijos. Auditas padeda susidėlioti prioritetus ir pasirinkti sprendimus pagal didžiausią poveikį, o ne pagal nuojautą.

    „Schneider Electric“ atstovų teigimu, vien auditas ir vartojimo matavimas gali sudaryti prielaidas sumažinti energijos suvartojimą bent 15 proc. Tolimesni veiksmai paprastai priklauso nuo audito rezultatų: nuo greitų eksploatacinių pakeitimų iki automatizuoto energijos valdymo ir investicijų į vietinę generaciją.

    „Energijos valdymo pamatas yra auditas ir suvartojimo apskaita. Ši investicija leidžia sumažinti bent penkiolika procentų suvartojamos energijos, o ką daryti toliau, parodo audito rezultatai“, – sakė Anna Nowak-Jaworska.

    Finansines kliūtis daliai įmonių gali mažinti paslaugų modeliai, kai energijos valdymo technologijos diegiamos be didelių pradinių investicijų, o mokama periodinė įmoka. Tokie sprendimai paprastai siejami su įsipareigojimais pasiekti sutartą taupymo rezultatą ir dalį rizikos perkelia paslaugos teikėjui.

  • Lenkijos pramonė už elektrą moka 25 proc. daugiau nei Vokietijoje: kas kelia kainas ir ko prašo verslas

    Energoimlios Lenkijos pramonės įmonės už elektrą vidutiniškai moka apie 25 proc. daugiau nei konkurentai Vokietijoje ir daugiau nei dvigubai daugiau nei Prancūzijoje. Tai, apie ką pastaraisiais metais kalbėta kaip apie laikiną energijos krizės pasekmę, vis dažniau įvardijama kaip struktūrinė konkurencingumo problema.

    Apie tai diskutuota Europos ekonomikos kongrese, kur pramonės ir energetikos atstovai akcentavo dvi kryptis: viena vertus, būtinos investicijos į efektyvumą ir savą gamybą, kita vertus, reikalingi aiškesni valstybės sprendimai dėl reguliavimo, mokesčių ir paramos schemų.

    Kodėl sąskaitos taip skiriasi?

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija Lenkijos elektros gamybos struktūrą, kurioje istoriškai didelę dalį sudaro iškastinis kuras, o tai reiškia didesnį jautrumą taršos leidimų kainoms ir kuro svyravimams. Net ir augant atsinaujinančių išteklių daliai, perėjimas prie pigesnės sistemos paprastai užtrunka dėl tinklų plėtros, balansavimo ir rezervų poreikio.

    Kita svarbi dedamoji yra ne vien pati elektros energijos kaina biržoje, o galutinę sąskaitą didinančios reguliuojamos dedamosios. Įmonės dažnai pabrėžia, kad būtent įvairūs tinklo, sistemos ir kiti mokesčiai bei rinkliavos lemia, jog bendra kaina išlieka aukšta net tada, kai rinkos kainos trumpam sumažėja.

    Verslas ragina investuoti, bet pripažįsta spragas

    Diskusijose nuskambėjo ir savikritiška gaida: dalis įmonių vis dar menkai valdo energijos vartojimą. „Beveik pusė įmonių vis dar neturi sąmoningo energijos vartojimo valdymo, o vienintelis stebėsenos įrankis yra mėnesinė sąskaita“, – sakė Schneider Electric Polska vadovė Anna Nowak-Jaworska.

    Tai reiškia, kad potencialas taupyti ir mažinti sąnaudas neretai slypi ne vien brangiuose projektuose, bet ir duomenų rinkime, procesų optimizavime bei energijos vadyboje. Specialistai atkreipia dėmesį, kad greičiausiai atsiperkančios priemonės dažnai būna apšvietimo modernizavimas ar automatika, tačiau didžiausią ilgalaikį efektą duoda kompleksinis vartojimo valdymas.

    Ką siūlo energetikai ir ko tikisi pramonė?

    Energetikos įmonių atstovai akcentuoja, kad transformacija keičia ne tik gamybos šaltinius, bet ir vartotojų elgsenos svarbą. Didėjant atsinaujinančios generacijos daliai, kainos tampa labiau kintančios, todėl įmonėms atsiranda galimybių mažinti sąnaudas lanksčiau planuojant gamybą ir naudojant laikotarpius, kai elektra pigesnė.

    „Jei nekeitime savo įpročių ir požiūrio į vartojimą, pigiau nebus, arba bent jau ne daug pigiau“, – sakė Tauron Sprzedaż atstovas Krzysztofas Czajka. Pasak jo, aktyviau vartojimą planuojantys klientai realiai moka mažiau nei tie, kurie nekeičia darbo režimo.

    Tuo pat metu pramonė pabrėžia, kad daliai sektorių lankstumas yra ribotas, nes technologiniai procesai privalo veikti nuolat, o produkcija dažnai yra didelės apimties ir mažos maržos. Tokiais atvejais svarbiausia tampa ne tik vidutinė kaina, bet ir prognozuojamumas, leidžiantis planuoti gamybą, sutartis ir investicijas.

    Pramonės atstovai taip pat kelia paramos klausimą per Europos Sąjungos valstybės pagalbos rėmus, įskaitant Clean Industrial Deal State Aid Framework, kuris skirtas padėti pramonei pereiti prie švaresnių technologijų ir kartu išlaikyti konkurencingumą. Verslas tikisi, kad tokie mechanizmai padėtų stabilizuoti sąnaudas pereinamuoju laikotarpiu, kol įsibėgės infrastruktūros ir generacijos pokyčiai.

    Strategijos trūkumas didina neapibrėžtumą

    Diskusijose pabrėžta, kad vien tik trumpalaikės kompensacijos neišsprendžia pagrindinių priežasčių, o be aiškių valstybės dokumentų įmonėms sudėtinga planuoti ilgalaikes investicijas. Pramonė tikisi nuoseklios krypties: kaip bus vystomi tinklai, kokie bus mokesčių ir reguliavimo prioritetai, kaip bus skatinamas efektyvumas ir elektrifikacija.

    Politikai, dalyvavę debatuose, akcentavo, kad valstybės vaidmuo turėtų būti kurti taisykles ir konkurencingą rinką, o ne nuolat gelbėti atskirus sektorius. Tuo tarpu verslas atkerta, kad be aiškių rėmų ir prognozuojamų sąlygų didėja rizika, jog dalis gamybos bus perkeliama į pigesnės energijos regionus, o tai ilgainiui kerta per darbo vietas ir investicijas.

    Lenkijos pavyzdys rodo, kad energijos kaina pramonei tampa ne vien energetikos, bet ir pramonės politikos klausimu. Sprendimai čia remiasi trimis atramomis: greitesne energetikos transformacija, išmanesniu vartojimo valdymu įmonėse ir valstybės gebėjimu sukurti prognozuojamą reguliavimo aplinką.