Tag: Science Advances

  • Mokslininkai aptiko įrodymų apie pirmykštį vandenį Kuiperio juostoje, už Neptūno orbitos

    Mokslininkai aptiko įrodymų apie pirmykštį vandenį Kuiperio juostoje, už Neptūno orbitos

    Už Neptūno orbitos, Kuiperio juostoje, gali slypėti senovinis vandens „rezervuaras“, kurio cheminis parašas skiriasi nuo Žemės vandens. Tokią išvadą mokslininkai daro iš vos keliolikos dulkių grūdelių, kurie galiausiai pasiekė mūsų planetą.

    Tyrėjai, vadovaujami NASA Džonsono kosmoso centro planetų mokslininkės Lindsay Keller, aprašė 12 itin smulkių – 10–30 mikrometrų – tarpplanetinių dulkių dalelių, surinktų Žemės stratosferoje. Jų sudėtyje rasta pėdsakų, rodančių, kad kadaise su šiomis medžiagomis reagavo skystas vanduo.

    Kuiperio juosta – ledinių kūnų sritis už Neptūno, maždaug 30 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės (tai yra apie 30 kartų didesnis atstumas nei tarp Žemės ir Saulės). Dėl šalčio ir milžiniškų atstumų tiesiogiai paimti mėginių iš šio regiono šiuo metu praktiškai neįmanoma – misijos būtų labai sudėtingos ir brangios.

    Tačiau Kuiperio juostoje esantys objektai laikomi vienais mažiausiai pakitusių ankstyvosios Saulės sistemos likučių. Dėl to bet kokios užuominos apie jų sudėtį leidžia geriau suprasti, kaip prieš maždaug 4,5 mlrd. metų formavosi planetos ir kaip pasiskirstė vanduo.

    Kaip nustatyta dulkių kilmė

    Esminis klausimas – kaip įrodyti, kad dulkelė, rasta Žemės atmosferoje, atkeliavo iš taip toli? Mokslininkai rėmėsi „kelionės randais“: kosmose dulkes veikia Saulės skleidžiama energingų dalelių spinduliuotė, kuri palieka pėdsakus mineralų kristalinėje gardelėje.

    Kuo daugiau tokių spinduliuotės pažeidimų takų, tuo ilgiau dalelė klaidžiojo tarpplanetinėje erdvėje. Skaičiuodami šiuos pėdsakus tyrėjai gali įvertinti, ar dulkė praleido pakankamai laiko kosmose, kad galėtų atkeliauti iš tolimųjų Saulės sistemos pakraščių.

    Tirtuose grūdeliuose pažeidimų tankis buvo maždaug 100 kartų didesnis nei tikėtasi dulkėms iš asteroidų juostos ar Jupiterio šeimos kometų. Tai suderinama su kilme iš daug tolesnio regiono – net iš Kuiperio juostos.

    Molis, izotopai ir „kitoks“ vanduo

    Dalelių mineralinė sudėtis pateikė dar vieną svarbią užuominą. Grūdeliai buvo neįprastai turtingi anglimi – maždaug keturis kartus turtingesni nei kai kurie anglingieji meteoritai, o tai rodo kitokias susidarymo sąlygas toliau nuo Saulės.

    Ypač intriguojantis radinys – molio mineralai, tokie kaip saponitas ir serpentinas, bei kiti hidratuoti mineralai. Tokios medžiagos susidaro, kai vanduo chemiškai reaguoja su uolienomis ir pakeičia jų sudėtį, vadinasi, bent tam tikru laikotarpiu šių dulkių „motininiuose“ kūnuose turėjo būti skysto vandens.

    Nors šiandien Kuiperio juosta yra giliai įšalusi, tyrėjai pažymi, kad senovėje kai kurių kūnų vidų galėjo pašildyti radioaktyvusis skilimas arba susidūrimų sukelta šiluma – pakankamai, kad ledas bent laikinai ištirptų ir vanduo sureaguotų su aplinkinėmis uolienomis.

    Vanduo išnyko, tačiau mineraluose išliko deguonies izotopų „pirštų atspaudai“. Išmatavus izotopų santykius paaiškėjo, kad šiose dalelėse daugiau sunkesnių deguonies izotopų, o tai leidžia rekonstruoti vandens, suformavusio hidratuotus mineralus, sudėtį.

    Ką tai sako apie Saulės sistemos pradžią

    Gauti duomenys rodo, kad Kuiperio juostoje galėjo egzistuoti atskiras, nuo vidinės Saulės sistemos ilgai izoliuotas vandens rezervuaras. Jo izotopinis „parašas“ skyrėsi nuo vandens, kurio pėdsakai aptinkami anglinguosiuose meteorituose, susiformavusiuose kitose ankstyvosios Saulės sistemos srityse.

    Viena iš galimų priežasčių, kodėl šis vanduo išliko izoliuotas, siejama su milžinėmis planetomis. Tyrėjai aptaria modelius, pagal kuriuos Saturnas ankstyvajame protoplanetiniame diske galėjo suformuoti tam tikrą „barjerą“, lėtinusį medžiagos slinktį Saulės link.

    Įdomu ir tai, kad tokios vandens atsargos egzistavimas buvo įtariamas jau seniau, tačiau įrodymų trūko – dauguma meteoritų kilę iš regionų, kur medžiagos maišėsi ir patyrė cheminius pokyčius, užgožusius pirminius signalus.

    Tuo metu kosminės dulkės į Žemę krinta nuolat: kasmet mūsų planetą pasiekia tūkstančiai tonų mikrometeoritų ir dulkių. Ankstesniame, 2022 metų, tyrėjų skaičiavime teigiama, kad net iki ketvirtadalio į vidinę Saulės sistemą patenkančių dulkių galėjo atklysti iš Kuiperio juostos – vadinasi, tokių „žinučių“ iš Saulės sistemos pakraščių gali būti gerokai daugiau.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Tyrimas: gerų pokalbių paslaptis – „rožinis triukšmas“ ir netikėtas matematinis ritmas

    Kodėl vieni pokalbiai praeina nepastebimai, o kiti įtraukia taip, kad nepajunti, kaip prabėgo valanda? Naujas Dartmouth koledžo tyrimas siūlo netikėtą atsakymą: gerą pokalbį gali išduoti matematinis dėsningumas, vadinamas „rožiniu triukšmu“.

    Šiuo atveju kalbama ne apie balsų tembrą ar foninį garsą. „Rožinis triukšmas“ apibūdina pokalbio eigą – kaip du žmonės kaitalioja pažįstamas temas ir naujas idėjas, kartais „sutampa“, kartais nutolsta, bet nuolat sugrįžta į bendrą giją.

    Tyrėjai išanalizavo tūkstančius pokalbių ir pastebėjo, kad stipresnis šis „rožinio triukšmo“ ritmas siejosi su didesniu pokalbio malonumu ir stipresniu artumo jausmu. Kai kuriais atvejais jis buvo susijęs ir su didesne tikimybe, kad pirmasis pasimatymas baigsis noru bendrauti toliau.

    Autoriai pabrėžia, kad tai nėra „žavesio formulė“ – tyrimas stebimasis, tad neatsako, ar ritmas sukuria malonų pokalbį, ar atsiranda dėl to, kad žmonės jau gerai leidžia laiką. Vis dėlto rezultatai leidžia kitaip pažvelgti į tai, kaip natūraliai vystosi įtraukiantis dialogas.

    Kas yra „rožinis triukšmas“ pokalbyje

    Tyrėjai pokalbį įsivaizduoja kaip balansą tarp dviejų kraštutinumų. Viena pusė – pernelyg „tvarkingas“ dialogas, kai pašnekovai sukasi apie tą patį ir neatsiranda nieko naujo. Kita pusė – chaotiškas šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos, kai nelieka bendros krypties.

    „Rožinis triukšmas“ apibūdina vidurį: pokalbis kurį laiką laikosi bendros temos, vėliau vienas pašnekovas įveda naują mintį, o kitas ją pagauna, išplėtoja ir taip vėl atsiranda bendras pagrindas. Kitaip tariant, dialogas juda į priekį, bet ne „nutraukia“ ankstesnės gijos.

    Matematikoje „rožinis triukšmas“ reiškia dėsningumą, kai lėtesni pokyčiai turi daugiau „svorio“ nei greiti. Pritaikius tai pokalbiui, svarbus tampa ne pavienių frazių panašumas, o tai, kaip panašumas ir nukrypimai pasiskirsto per laiką.

    Kaip tyrėjai matavo pokalbių ritmą

    Ieškodami šio modelio, mokslininkai naudojo pokalbių transkripcijas ir dirbtinio intelekto modelį MPNet, kuris tekstą paverčia skaitiniais vektoriais, atspindinčiais prasmę. Tuomet buvo matuojama, kiek kiekvienas pašnekovo pasisakymas semantiškai panašus į ankstesnį, ir kaip šis panašumas kinta pokalbio eigoje.

    Gautus rezultatus tyrėjai lygino su „sumaišytais“ tų pačių pokalbių variantais, kad įsitikintų, jog aptinkamas ritmas nėra atsitiktinis. Viena svarbiausių įžvalgų – modelis buvo gerokai silpnesnis, kai analizuota kiekvieno žmogaus kalba atskirai.

    Tai leidžia manyti, kad geras pokalbis gimsta ne iš vieno žmogaus „stiliaus“, o iš abipusio derinimosi: vienas pasiūlo kryptį, kitas ją perima, papildo, o kartais ir švelniai nukreipia į naują temą.

    Nuo nepažįstamųjų pokalbių iki pasimatymų

    Tyrime analizuota 1 656 vaizdo pokalbiai tarp nepažįstamųjų: stipresni „rožinio triukšmo“ požymiai buvo susiję su didesniu pasitenkinimu pokalbiu ir stipresniu ryšio jausmu. Dalyviai taip pat dažniau norėjo, kad pokalbis būtų užsitęsęs.

    Panašus ryšys pastebėtas ir 97 draugų pokalbiuose, nors, įvertinus pokalbių trukmę, rezultatai tapo mažiau įtikinami. Tyrėjai tai pristato kaip papildomą užuominą, o ne galutinį atsakymą.

    Autoriai žvilgtelėjo ir į pasimatymų kontekstą: buvo analizuoti 31 dešimties minučių trukmės skambučiai iš tinklalaidės „Blink Date“. Tose porose, kuriose abu dalyviai linko susitikti dar kartą, „rožinio triukšmo“ modelis buvo ryškesnis, nors imtis čia nedidelė.

    Galiausiai tyrėjai mini ir dar vieną įdomų bandymą: dirbtinis intelektas Claude Sonnet 3.7, paprašytas sukurti „malonius“ ir „nemalonius“ fikcinius dialogus, „geruose“ pokalbiuose atkartodavo stipresnį šį ritmą, o žmonių vertinimai tokius dialogus dažniau laikė pavykusiais.

    Tyrėjų žinutė gana paprasta: verta palikti erdvės pokalbiui natūraliai vystytis – nei įstrigti visiškai sutampančiose mintyse, nei skubėti šokti prie nesusijusių temų. Įtraukiantis dialogas, panašu, dažniau primena „klajonę su grįžimais“, o ne tiesią liniją ar padriką šuoliavimą.

  • Mokslininkai sukūrė dantų šepetėlį be baterijos: valantis pats gamina elektrą ir naikina apnašas

    Pekino universiteto mokslininkai sukūrė dantų šepetėlį, kuris valantis pats generuoja elektros srovę ir taip padeda kovoti su apnašas formuojančiomis bakterijomis. Laboratoriniuose bandymuose jis pašalino daugiau nei 99 proc. bakterinės plėvelės (biofilmo).

    Kaip rašo „ZME Science“, naujasis šepetėlis veikia be baterijos: elektros krūvis susidaro pačiu valymo judesiu, kai šereliai lenkiasi į dantų paviršių. Ši technologija siekia ne tik mechaniškai nubraukti apnašas, bet ir jas slopinti antibakteriniu poveikiu.

    Įprastas dantų valymas dažnai reiškia lenktynes su laiku – bakterijos po kelių valandų vėl ima atkurti mikroskopinę plėvelę ant emalio. Tyrėjai akcentuoja, kad vien mechaninis šalinimas ne visada pakankamai efektyvus, ypač jei valymo technika nėra ideali.

    Nors naujovė dar nėra komercinis produktas, rezultatai kol kas atrodo daug žadantys: klinikiniame tyrime dalyviai, naudoję šį šepetėlį, patyrė didesnį apnašų, dantenų uždegimo ir kraujavimo sumažėjimą nei tie, kurie naudojo įprastus nailoninius šepetėlius.

    Kaip valantis sukuriama elektra

    Technologijos pagrindas – polimeras polivinilidenfluoridas (PVDF), pasižymintis pjezoelektrinėmis savybėmis. Tai reiškia, kad deformuojamas (pavyzdžiui, lenkiamas) jis generuoja elektrinį krūvį.

    Tyrėjai PVDF apdoroję tempimu ir kaitinimu suteikė jam reikiamas savybes, o tuomet integravo į šepetėlio šerelius. Valantis šereliai nuolat lankstosi ir grįžta į pradinę padėtį – kiekvienas toks judesys sukuria nedidelį elektrinį krūvį.

    Šis krūvis sąveikauja su seilėmis ir vandeniu burnoje, paskatindamas susidaryti reaktyvioms deguonies formoms (ROS). Pakankamomis koncentracijomis jos gali pažeisti bakterijų ląstelių membranas ir apsunkinti jų išgyvenimą.

    Be to, tyrėjai mini ir papildomą efektą: šepetėlio paviršiaus elektrinis potencialas sukuria statinį poveikį, dėl kurio bakterijoms sunkiau prisitvirtinti prie šerelių. Taip vienu metu veikia ir mechaninis valymas, ir antibakterinė aplinka.

    Ką parodė bandymai laboratorijoje ir klinikoje

    Laboratorijoje šepetėlis buvo testuojamas su dviem svarbiais burnos patogenais: Streptococcus mutans, siejamu su dantų ėduonimi, ir Porphyromonas gingivalis, siejamu su periodonto ligomis. Rezultatai parodė, kad PVDF šereliai neutralizavo gerokai didesnę bakterijų dalį nei įprasti nailoniniai šereliai.

    Eksperimente su ant karvės dantų emalio užaugintu biofilmu trijų minučių valymas PVDF šereliais pašalino daugiau nei 99 proc. biofilmo. Palyginimui, įprasti nailoniniai šereliai pašalino apie 80 proc.

    Po laboratorinių bandymų atliktas ir trijų mėnesių klinikinis tyrimas: atrinkus 135 žmones, jame dalyvavo 115 suaugusiųjų, turinčių gingivitą arba dantų ėduonį. Dalyviai buvo atsitiktinai suskirstyti į keturias grupes – dvi naudojo PVDF šepetėlius (skirtingų šerelių specifikacijų), dvi – įprastus nailoninius.

    Visi dalyviai dantis valė du kartus per dieną pateikta dantų pasta, o rezultatai palankesni buvo pjezoelektriniams šepetėliams: fiksuotas didesnis apnašų, dantenų uždegimo ir kraujavimo sumažėjimas. Taip pat pastebėti pokyčiai apnašų mikrobiomo sudėtyje – mažiau kai kurių su ligomis siejamų bakterijų ir daugiau naudingų.

    Kas dar trukdo iki parduotuvių lentynų

    Tyrėjai teigia patikrinę, kad PVDF šereliai išlaikė struktūrą ir elektrines savybes per tris mėnesius imituoto naudojimo. Taip pat laboratorijoje nenustatyta karvės emalio paviršiaus nusidėvėjimo ir nepastebėta toksiškumo kultivuotoms pelės ląstelėms.

    Vis dėlto yra svarbių neatsakytų klausimų: laboratorijoje bakterijos su šereliais kontaktavo ilgiau, nei realiai trunka dantų valymas. Be to, naujovė lyginta tik su paprastais nailoniniais šepetėliais, o ne su pažangesniais elektriniais ar garsiniais modeliais.

    Neaiškūs išlieka ir gamybos kaštai bei komercinis gyvybingumas. Prieš pasirodant rinkoje, technologijai reikėtų didesnių ir detaliau aprašytų tyrimų, taip pat ilgesnio realaus naudojimo bandymų.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos „dvokiančios“ dujos gali reikšti, kad Raudonosios planetos gelmės nėra visiškai sustingusios – jos viduje galimai vis dar vyksta procesai, susiję su magma ir ugnikalnių veikla.

    Tokią užuominą pateikia naujas tyrimas, kuriame astronomai, naudodami Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „ExoMars Trace Gas Orbiter“, pranešė apie vandenilio chlorido (HCl) aptikimą prie Alba Mons – didžiausio pagal užimamą plotą Marso ugnikalnio.

    Iki šiol Marsas dažnai buvo laikomas planeta, kurios geologinė veikla seniai nurimo, nors pastaraisiais metais vis daugėja ženklų, kad ji nėra visiškai „mirus“: fiksuojami marsdrebėjimai, aptinkami palyginti nesenų lavos srautų pėdsakai.

    Vandenilio chloridas, tyrėjų teigimu, gali būti ypač svarbus indikatorius, nes šios dujos gali skverbtis iš magmos net ir tada, kai išsiveržimai paviršiuje nevyksta. Kitaip tariant, tai potenciali užuomina apie dar šiltą, aktyvesnį Marso vidų.

    Ką reiškia HCl aptikimas prie Alba Mons

    Tyrime teigiama, kad HCl aptikta virš suskeldėjusios žemės netoli Alba Mons, esančio šiaurinėje Tarsio plynaukštėje. Šis regionas laikomas viena iš vietų, kur geologinė veikla galėjo tęstis palyginti neseniai – o galbūt dalinai vyksta ir dabar.

    Mokslininkai pažymi, kad HCl signalų Marse buvo fiksuota ir kitur, skirtingais Marso metų sezonais, tačiau nemaža dalis jų, panašu, sietina su atmosferos ir vandens ciklo procesais.

    Vis dėlto dalis signalų išsiskiria: jie atrodo labiau lokalūs ir, tyrėjų vertinimu, gali būti susiję su „vidiniu“ – ne vien atmosferiniu – šaltiniu. Būtent šie atvejai ir paskatino ieškoti paaiškinimo, susijusio su magminiais procesais.

    Sezonas, aukštis ir „adatos šieno kupetoje“ efektas

    Anot tyrėjų, šie įdomesni HCl signalai pasirodo ankstyvą vasarą Marso šiauriniame pusrutulyje, kai planeta yra toliausiai nuo Saulės. Šiuo laikotarpiu šiaurėje būna vėsiau, o atmosfera – skaidresnė, joje mažiau dulkių ir vandens garų.

    Dėl to HCl aptikimo interpretacija tampa paprastesnė: mažiau tikėtina, kad signalą sukuria atmosferos aerozoliai, o didėja tikimybė, kad jis kyla iš apačios. Tyrėjai taip pat nurodo, kad signalai atrodo sklindantys iš mažesnio aukščio.

    Dar viena svarbi detalė – sezoninis atšilimas gali sublimuoti viršuje esantį ledą ir atverti kelią dujoms pasišalinti per plyšius. Nurodoma, kad šalčio bangų metu temperatūra Marse gali kristi iki maždaug –120 laipsnių Celsijaus, o tai gali „užrakinti“ tokias angas.

    Pačios koncentracijos yra itin mažos – milijardinės dalys. Tyrimo bendraautoris Danielis Mège tai lygino su bandymu rasti adatą šieno kupetoje: orbitinis aparatas, nuolat judėdamas aplink Marsą, vis tiek sugebėjo užfiksuoti vos kelias molekules iš galimai protarpinio šaltinio.

    Galimi šaltiniai: nuo giluminės kilmės iki purvo ugnikalnių

    Tyrėjai aptaria kelis galimus ne atmosferinius paaiškinimus, kodėl HCl galėjo atsirasti būtent šiame regione. Vienas jų – giluminė vulkaninė kilmė, kai dujos kyla iš planetos vidaus.

    Kita galimybė siejama su vadinamaisiais purvo ugnikalniais: jei į paviršių kylanti medžiaga sąveikautų su šiltesniais sluoksniais ar magma, tai taip pat galėtų išskirti HCl ir netiesiogiai rodyti vulkaninę šilumą.

    Trečias variantas – chloro turinčių junginių irimas paviršiuje. Tačiau tyrėjai pažymi, kad geriausiai turimus stebėjimus kol kas paaiškina lokalus magminis šaltinis.

    Prie šios versijos prisideda ir tai, kad HCl siejamas su smulkiais plyšiais, kurie vietomis sudaro ištisus ruožus, besitęsiančius dešimtis kilometrų. Kai kur aplink juos matomi tamsesni „halai“, kurie gali būti panašūs į Žemėje aplink fumaroles susidarančias zonas.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokie plyšiai gali veikti tarsi kaminai, susiję su hidroterminėmis sistemomis ir „vulkaninės santechnikos“ tinklu Marso gelmėse. Jei tokios sistemos iš tiesų aktyvios, jos laikomos įdomiomis vietomis ieškant gyvybei tinkamesnių nišų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science Advances“.

  • Prieš 22 mln. metų Anduose išsiveržęs ugnikalnis „užkonservavo“ kalnų gimimą – ką atskleidė tyrimas

    Milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas prieš 22 milijonus metų dabartinėje šiaurės Čilėje tarsi „užšaldė“ Andų kalnų grandinės formavimosi akimirką. Mokslininkai teigia, kad po storu vulkaninių nuogulų sluoksniu išliko kraštovaizdžio „nuotrauka“ iš laikų, kai Andai dar tik kilo.

    Kaip rašo „Live Science“, išsiveržimas įvyko Laukos kalderoje ir apgaubė aplinką uoliena, vadinama ignimbritu. Ji susidaro po piroklastinio srauto – karšto pelenų, dujų ir uolienų mišinio, kuris gali užgriūti didžiules teritorijas.

    Piroklastiniai srautai istorijoje geriausiai žinomi dėl Pompėjos tragedijos, tačiau šiuo atveju „palaidotas“ ne miestas, o visas kraštovaizdis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios nuogulos gali išsaugoti užuominas apie tai, kaip kalnai atrodė prieš išsiveržimą ir kokiu tempu jie augo.

    Naujame tyrime, paskelbtame rugsėjo 11 dieną žurnale „Science Advances“, autoriai bandė atkurti, kas slypi po ignimbrito sluoksniu. Nors fiziškai atkasti palaidoto reljefo neįmanoma, galima analizuoti nuogulų „antklodės“ formą ir pasitelkti žinias apie tai, kaip upės ardo ir formuoja kalnų šlaitus.

    Kas slypi po ignimbrito „antklode“

    Tyrėjai daro išvadą, kad prieš išsiveržimą Andų teritorijoje greičiausiai dominavo ne stačios viršūnės, o banguotos kalvų papėdės. Tai reikštų, kad prieš 22 mln. metų šioje vietoje dar nebuvo susiformavę šiandien Andams būdingi aštrūs kalnagūbriai.

    Skaičiavimai rodo, kad pirminis vulkaninio srauto nuolydis nuo Laukos kalderos buvo maždaug 1,5 laipsnio. Toks santykinai švelnus nuolydis tapo svarbia užuomina, leidusia spręsti apie tuometinį reljefą ir vėlesnius jo pokyčius.

    Be to, mokslininkai įvertino eroziją ir bandė apskaičiuoti, kaip greitai kilo uolienos, kai vandenyninė Naskos plokštė slinko po Pietų Amerikos žemynine pluta. Būtent toks plokščių judėjimas laikomas pagrindiniu Andų formavimosi „varikliu“.

    Ką tyrimas sako apie Andų augimo tempą

    Pasak autorių, iki išsiveržimo plutos kilimas buvo ne didesnis nei 0,26 kilometro per milijoną metų. Tai leistų manyti, kad Andai augo lėtai, bet nuosekliai, o ne staiga „iššoko“ per palyginti trumpą geologinį laikotarpį.

    Mokslinėje bendruomenėje diskutuojama, ar Andai kilo stabiliai 40–50 milijonų metų, ar ilgai augo itin lėtai, o ryškiau pakilo tik per pastaruosius 6–10 milijonų metų. Tyrimo autoriai teigia, kad jų rezultatai labiau palaiko lėto ir tolygaus augimo scenarijų.

    Tyrėjai priduria, kad panašus metodas galėtų būti pritaikytas ir kitoms pasaulio kalnų sistemoms. Dideli ignimbrito telkiniai, jei jų forma ir vėlesnė erozija gerai ištyrinėti, gali tapti savotiškais „geologiniais archyvais“, saugančiais informaciją apie seniai palaidotus kraštovaizdžius.

  • Tyrimas rodo: gyvūnai Žemėje galėjo atsirasti iki 200 mln. metų anksčiau nei manyta

    Naujas modeliavimu paremtas tyrimas kelia intrigą dėl gyvūnų kilmės: jie galėjo atsirasti iki 200 milijonų metų anksčiau, nei leidžia spręsti seniausios iki šiol rastos fosilijos.

    Iki šiol ankstyviausi patikimi gyvūnų fosilijų įrodymai buvo siejami su maždaug 574 milijonų metų senumu, iš Ediakaro periodo. Apie naujas išvadas praneša „Live Science“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad fosilijų įrašas yra netolygus: net ir itin gerai išsilaikiusiose uolienose gyvūnų fosilijos gali tiesiog neatsirasti arba dar nebūti aptiktos, todėl vien juo remtis rizikinga.

    Pasak tyrėjų, tai gali reikšti, jog gyvūnų evoliucijos „pirmasis skyrius“ fosilijose kol kas tiesiog nėra užfiksuotas, o tikroji jų pradžia galėjo nusikelti į 800–700 milijonų metų laikotarpį.

    Kas keičia ankstesnį pasakojimą

    Tyrime, publikuotame žurnale „Science Advances“, keliama mintis, kad gyvūnų nebuvimas kai kuriuose išskirtinai gerai išsilaikiusiuose telkiniuose nebūtinai reiškia, jog tuo metu gyvūnų dar nebuvo.

    Mokslininkai primena, kad fosilijos ne visada susidaro: tam reikia specifinių aplinkos sąlygų, o taip pat svarbu, ar tyrėjai apskritai ieško „tinkamose“ vietose ir sluoksniuose.

    Tyrėjų komanda analizavo daugiau nei 140 mėginių iš Kheseen biotos Mongolijoje – telkinio, kuris yra daugiau nei 40 milijonų metų „jaunesnis“ nei maždaug 590 milijonų metų senumo Weng’an telkinys Kinijoje.

    Naudojant skenuojančią elektroninę mikroskopiją uolienose buvo aptikta ypač detaliai išsilaikiusių mikrofosilijų, įskaitant smulkius sferinius organizmus ir į embrionus panašias struktūras su vidinėmis ląstelėmis.

    Vis dėlto, nepaisant puikaus išsilaikymo, šių mikrofosilijų nepavyko patikimai priskirti gyvūnams. Tyrėjų teigimu, tai svarbu todėl, kad tuo laikotarpiu gyvūnai Žemėje jau egzistavo kitur, tačiau konkrečiame telkinyje jų pėdsakų vis tiek nematyti.

    Kaip čia padeda „molekuliniai laikrodžiai“

    Susidūrę su fosilijų spragomis mokslininkai pasitelkė vadinamąją molekulinio laikrodžio analizę – metodą, kai gyvūnų kilmė ir evoliuciniai išsišakojimai vertinami lyginant šiuolaikinių rūšių genetinius skirtumus su genetinių pokyčių tempais.

    Tyrime nurodoma, kad, naudojant „jaunesnius“ geologinius riboženklius, gyvūnų kilmė atrodė gana vėlyva, tačiau pasirinkus „senesnius“ geologinius apribojimus (uolienų formacijas Norvegijoje, Australijoje ir Arizonoje) datavimas pasislinko atgal maždaug 200 milijonų metų.

    Patys autoriai pabrėžia, kad tokia analizė neįrodo, jog gyvūnai tikrai egzistavo prieš 800 milijonų metų – ji rodo, kiek toli atgal galėtų siekti jų evoliucinė istorija, jei fosilijų įrašas yra neišsamus.

    Kokie dar ženklai minimi

    Tyrime taip pat primenama, kad egzistuoja ir kitų užuominų apie senesnę gyvūnų istoriją: kai kurie cheminiai „fosilijų“ pėdsakai (biomarkeriai) buvo interpretuojami kaip su kempinėmis suderinamas signalas, galintis siekti bent 650 milijonų metų senumą.

    Jei gyvūnų kilmė iš tiesų nusikeltų į 800 milijonų metų laikotarpį, tai sutaptų su vėlyvojo neoproterozojaus epocha ir galimai priartėtų prie laikotarpio, kai Žemė patyrė itin didelius apledėjimus, vadinamus „Sniego gniūžtės Žeme“.

    Mokslininkai teigia planuojantys toliau ieškoti įrodymų skirtingose neoproterozojaus uolienose, tikėdamiesi aptikti naujų fosilinių pėdsakų, kurie padėtų tiksliau atsakyti į klausimą, kada iš tiesų prasidėjo gyvūnų karalystės istorija.

  • Mokslininkai: Saturno palydove Encelade gyvybė galėtų išgyventi net ekstremaliame vandenyne

    Saturno palydovas Enceladas jau seniai laikomas vienu perspektyviausių objektų ieškant gyvybės Saulės sistemoje, o nauji laboratoriniai bandymai sustiprino šią idėją. Mokslininkai parodė, kad Žemėje aptinkamas metaną gaminantis mikroorganizmas gali išgyventi sąlygose, panašiose į Encelado požeminio vandenyno chemiją.

    Enceladas iš pietinio pusrutulio geizerių į kosmosą išmeta vandens ir ledo daleles, todėl jo vidaus vandenyno sudėtį galima tirti net nenusileidus ant paviršiaus. Dar „Cassini“ misija 2015 metais praskrido per šiuos pliūpsnius ir aptiko ištirpusios neorganinės anglies, molekulinio vandenilio bei metano pėdsakų.

    Vis dėlto Encelado vandenynas, kaip manoma, yra gerokai šarmingesnis nei Žemės jūros vanduo – pH gali siekti maždaug nuo 8 iki 11,6. Toks šarmingumas ir mažas ištirpusio anglies dioksido kiekis teoriškai turėtų apsunkinti metanogenų – metaną gaminančių mikroorganizmų – išlikimą.

    Tyrėjai nusprendė patikrinti, ar bent dalis Žemės ekstremofilų galėtų atlaikyti tokį „cheminį iššūkį“. Eksperimentų rezultatai rodo, kad bent viena metanogeninių archėjų rūšis gali ne tik išlikti, bet ir daugintis bei gaminti metaną, kai aplinka primena Encelado vandenyno sąlygas.

    Kaip buvo imituotos Encelado sąlygos

    Tyrimo komanda laboratorijoje paruošė mišinius, kurie atkartotų Encelado vandenyno chemiją, įskaitant galimą vandens ir uolienų sąveiką, vadinamą serpentinizacija. Manoma, kad toks procesas Encelado dugne galėtų gaminti molekulinį vandenilį – potencialų energijos šaltinį mikroorganizmams.

    Į šiuos mišinius mokslininkai įdėjo archėją Methanothermococcus okinawensis – metanogeną, kilusį iš hidroterminės sistemos Japonijos Okinavos įduboje. Ši rūšis Žemėje auga šarmingomis sąlygomis, todėl buvo laikoma viena realistiškiausių kandidačių bandymams.

    Stebėdami mikroorganizmą 48 valandas, tyrėjai nustatė, kad jis Enceladą imituojančiuose mišiniuose išliko, dauginosi ir gamino metaną net esant labai aukštam pH. Publikacijoje nurodoma, kad metanas buvo gaminamas iki pH 11, kai tuo metu kontroliniuose mišiniuose panašiomis pH sąlygomis populiacijos nyko anksčiau.

    Ką tai reiškia gyvybės paieškoms

    Metano aptikimas Encelado pliūpsniuose jau kurį laiką kelia klausimą, ar jis galėtų būti biologinės kilmės. Žemėje dalis mikroorganizmų, gyvenančių giliavandeniuose hidroterminiuose šaltiniuose, naudoja vandenilį ir ištirpusią neorganinę anglį augimui, o metaną išskiria kaip „atlieką“.

    Vis dėlto patys tyrėjai ir su darbu nesusiję mokslininkai pabrėžia ribotumus: nors naudotos sąlygos patenka į Enceladui galimų reikšmių intervalus, kai kurie parametrai galėjo būti pasirinkti taip, kad biologiniam augimui būtų palankesni. Tai reiškia, kad toks scenarijus teoriškai įmanomas, bet jis nebūtinai yra labiausiai tikėtinas.

    Taip pat pastebėta, kad nors archėjos aukšto pH aplinkoje išgyveno, jos demonstravo streso požymių ir augo lėčiau nei švelnesnėmis sąlygomis. Kitaip tariant, jos gali „ištverti“, bet tai nebūtinai būtų optimali terpė gausiai populiacijai.

    Nepaisant to, rezultatai praplečia ribas, kurias mokslininkai linkę laikyti tinkamomis gyvybei, ir gali būti naudingi planuojant ateities misijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“, o apie jį plačiau rašė „EOS Magazine“.

    Kodėl Enceladas taip domina

    Enceladas išsiskiria tuo, kad po ledo pluta, kaip manoma, slypi skystas vanduo – vienas svarbiausių gyvybei žinomų ingredientų. Be to, pliūpsniai leidžia tiesiogiai tirti medžiagas iš gelmių ir ieškoti cheminių „parašų“, kurie galėtų užsiminti apie biologinius procesus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net jei Encelade egzistuotų gyvybė, ji neprivalo būti panaši į Žemės organizmus ar naudoti tas pačias chemines reakcijas. Vis dėlto tokie eksperimentai leidžia patikrinti bent vieną realistišką prielaidą – ar „gyvybė, kokią pažįstame“, teoriškai galėtų išsilaikyti tokioje aplinkoje.

  • Tyrimas: krokodilams išgyventi po asteroido galėjo padėti 250 mln. metų „šilumos“ įprotis

    Kaip krokodilams pavyko išgyventi katastrofą, prieš 66 mln. metų nušlavusią didžiąją dalį dinozaurų? Naujas tyrimas siūlo netikėtai paprastą paaiškinimą: jų giminė šimtus milijonų metų nuosekliai rinkosi šiltesnį klimatą.

    Mokslininkai, kuriems vadovavo Londono universiteto koledžo paleontologas Alessandro Chiarenza, sudarė evoliucinį medį, apimantį daugiau nei 400 šiandieninių ir išnykusių rūšių. Analizei pasitelkta per 7 000 fosilijų įrašų ir šiuolaikiniai stebėjimai, o rezultatai lyginti su 52 senovės klimato rekonstrukcijomis, siekiančiomis 245 mln. metų.

    Tyrimas rodo, kad nors krokodilų linijos gyvūnai per laiką spėjo tapti ir sausumos medžiotojais, ir žolėdžiais, ir jūrų plėšrūnais, jų „taisyklių knyga“ klimato atžvilgiu mažai keitėsi. Paprastai tariant, jie sekė šilumą, o ne bandė prisitaikyti prie vis šaltesnių sąlygų.

    Tokia strategija galėjo tapti pranašumu, kai po Čiksulubo asteroido smūgio dulkės ir dalelės atmosferoje sumažino saulės šviesą, atšaldė planetą ir sutrikdė mitybos grandines. Tyrėjai teigia, kad tropikuose ir subtropikuose tuo metu galėjo išlikti daugiau tinkamų buveinių, kai kituose regionuose sąlygos sparčiai prastėjo.

    Krokodilų giminė buvo gerokai įvairesnė

    Šiandieniniai krokodilai, aligatoriai ir kaimanai daugeliui pažįstami kaip vandens pasaloje medžiojantys plėšrūnai: šarvuotas kūnas, virš vandens kyšančios akys ir šnervės, galingos žandikaulių atakos. Tačiau didžiąją evoliucinės istorijos dalį jų giminės atstovai buvo kur kas mažiau „standartiški“.

    Pavyzdžiui, triaso laikotarpiu upėse gyveno fitozaurai, iš išorės priminę šiuolaikinius krokodilus, nors jų šnervės buvo gerokai labiau paslinktos atgal – arčiau akių. Kitos šakos vystėsi sausumoje: kai kurie giminaičiai medžiojo ant dviejų kojų, o kiti galėjo užaugti iki milžiniškų dydžių.

    Būta ir žolėdžių formų, turėjusių augalams smulkinti pritaikytus dantis bei neįprastai trumpą snukį. Triaso laikais dar egzistavo šarvuoti, dygliais „apsiginklavę“ gyvūnai, primenantys mažus tankus, o vėliau dalis giminaičių prisitaikė gyvenimui jūroje, išvystė plaukimui pritaikytas galūnes ir uodegą.

    Ką reiškia „sekti šilumą“ per milijonus metų

    Tyrėjų analizė parodė bendrą dėsningumą: net ir kintant kūno planui, mitybai ar gyvenimo būdui, krokodilų linijos gyvūnai dažniausiai išlaikė polinkį į šiltesnes sąlygas. Mokslininkai šį reiškinį vadina klimatinės nišos konservatyvumu – kai paveldėtas aplinkos „skonis“ per laiką menkai kinta.

    Įdomu tai, kad maždaug prieš 50 mln. metų, kai Žemė buvo apie 10 laipsnių Celsijaus šiltesnė nei šiandien, krokodilų giminaičiai gyveno ir aukštose platumose – Šiaurės Amerikoje, Europoje, net Antarktidoje. Planetai vėstant, tinkamos buveinės slinko arčiau pusiaujo, ir populiacijos iš esmės sekė paskui jas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad ši „šilumos taisyklė“ nebuvo visiškai nekintanti: fiksuoti tam tikri poslinkiai temperatūros preferencijose maždaug prieš 94 mln. metų, o kai kurie Australijos giminaičiai prieš maždaug 34 mln. metų galėjo labiau persiorientuoti į sausesnes sąlygas. Tačiau bendra tendencija, tyrėjų teigimu, išliko stabili.

    Kodėl asteroido žiema galėjo būti lemiamas momentas

    Po Čiksulubo smūgio į atmosferą pakilo milžiniški dulkių ir dalelių kiekiai, todėl sumažėjo į Žemės paviršių patenkanti saulės šviesa. Temperatūra krito, sutriko fotosintezė, o vėliau ėmė griūti mitybos grandinės.

    Modeliavimas rodo, kad net sumažėjus saulės šviesai 5 ar 10 proc., tropikų ir subtropikų regionuose dar galėjo išlikti buveinių, tinkamų krokodilų linijos gyvūnams. Tik itin ekstremalus scenarijus, numatantis 15 proc. saulės šviesos sumažėjimą, būtų panaikinęs tinkamas buveines visame pasaulyje, tačiau šis variantas laikomas mažai tikėtinu.

    Tyrėjai pažymi, kad rezultatai dera su ankstesniais darbais, rodžiusiais, jog panašios „smūgio žiemos“ sąlygos daug labiau sumažino tinkamas buveines ne paukštiniams dinozaurams. Kitaip tariant, ta pati pasaulinė katastrofa skirtingoms gyvūnų grupėms galėjo turėti labai nevienodas pasekmes.

    Ne vien klimatas: energijos taupymas ir lankstumas

    Vien šiltesnių regionų „prieglobstis“ nebūtinai viską paaiškina. Šiuolaikiniai krokodilai yra šaltakraujai, todėl jiems reikia gerokai mažiau energijos nei panašaus dydžio šiltakraujams gyvūnams, be to, jie gali ilgai išbūti be maisto, o prastėjant sąlygoms – pereiti į mažo aktyvumo būsenas.

    Tokios savybės po katastrofos galėjo būti ypač naudingos, kai dėl sutrikusios augalų produktyvumo grandinės maisto ištekliai tapo nepastovūs. Tyrime taip pat minima, kad išlikti galėjo padėti mažesnis kūno dydis, pusiau vandens gyvenimo būdas ir lankstesnė mityba.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad modeliavimas neįrodo, jog būtent tropikų „refugijos“ išgelbėjo krokodilus, ir nepaaiškina, kodėl vienos rūšys išliko, o kitos išnyko. Tačiau jis leidžia geriau suprasti, kaip geografinis pasiskirstymas ir paveldėtos klimato preferencijos galėjo pakreipti išgyvenimo tikimybę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    2025 metų sausio 7 dieną Santa Anos vėjai pastūmėjo liepsnas iš Eaton kanjono į Altadeną, o gaisras greitai tapo vienu labiausiai niokojančių regione. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo ne įprastas miškų gaisras, o į miestą įsiveržusi liepsnų banga, deginusi namus, automobilius ir infrastruktūrą.

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, parodė išskirtinai pavojingą dūmų cheminę sudėtį. Sausio 9 dieną maždaug 7 milijonai Los Andželo regiono gyventojų parą kvėpavo oru, kuriame švino koncentracija buvo apie 80 kartų didesnė už įprastą foną.

    Pasak tyrimo autorių, įprastomis sąlygomis Pico Riveros stebėjimo stotyje paros švino vidurkis siekia apie 0,6 nanogramo kubiniame metre. Tą dieną didelėje baseino dalyje fiksuotos vertės viršijo 50 nanogramų kubiniame metre, o didžiausia tarša teko rytinei Los Andželo daliai ir San Gabrielio slėniui.

    Be švino, dūmuose rasta gerokai padidėjusių chloro, bromo, cinko, vario ir arseno kiekių. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad degė skirtingas kuras nei gamtinėse teritorijose: statybinės medžiagos, elektronika, transporto priemonės, įvairūs buityje naudojami produktai.

    „Šis dūmų debesis kilo pirmiausia iš degančių namų, automobilių ir infrastruktūros, todėl jo cheminis parašas iš esmės skyrėsi nuo įprastų miškų gaisrų“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjai lygino šiuos duomenis su 2024 metais Riverside teritorijoje degusiu gaisru, kuris daugiausia apėmė augaliją. Skaičiuojama, kad Eaton gaisro dūmuose švino buvo apie 50 kartų daugiau, chloro ir bromo apie 7 kartus daugiau, cinko apie 4 kartus daugiau, o vario ir arseno apie 3 kartus daugiau.

    Viena iš galimų priežasčių, kodėl tarša buvo tokia didelė, yra Altadenos užstatymo amžius: dalis namų pastatyti XX amžiaus pirmoje pusėje. Tyrėjai pažymi, kad tokio laikotarpio pastatuose istoriniu požiūriu dažniau galėjo būti naudoti švino pagrindo dažai ar tam tikri antipirenai, kurie degdami gali prisidėti prie toksiškų junginių.

    Kol kas nėra aišku, kokios bus šio epizodo ilgalaikės pasekmės sveikatai, ypač vaikams ir kitoms jautresnėms grupėms. Mokslininkai ragina skubiai plėsti epidemiologinius tyrimus, nes trumpalaikis, bet itin intensyvus įvairių teršalų mišinių poveikis vis dar menkai ištirtas.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į ilgalaikę riziką po gaisro: sunkieji metalai ir kiti teršalai gali nusėsti ant žemės, patekti į vandens baseinus, kiemus, žaidimų aikšteles ir žemės ūkio teritorijas. Didėjant karščio bangų ir sausrų tikimybei, o miestams plečiantis į gaisrams jautrias zonas, urbanizuotų teritorijų gaisrai, tikėtina, taps dažnesniu iššūkiu.

  • Mokslininkai žengė netikėtą žingsnį: kvapus jau galima perduoti per atstumą realiu laiku

    Mokslininkai žengė netikėtą žingsnį: kvapus jau galima perduoti per atstumą realiu laiku

    Kvapas tampa skaitmeniniu signalu

    Nuotolinis kvapų perdavimas ilgą laiką atrodė labiau kaip mokslinė fantastika nei reali technologija. Vis dėlto Ohajo valstijos universiteto mokslininkai pristatė sistemą, kuri geba aptikti kvapą, paversti jį duomenimis ir perduoti kitam įrenginiui, kad šis kvapą atkurtų.

    Pagrindinė idėja paprasta: kvapą pirmiausia „užuodžia“ elektroninis jutiklių modulis, o tada informacija perduodama gavėjui. Gavėjo įrenginys, pavadintas „Scentronic“, pagal gautus duomenis atkuria kvapo mišinį, kurį žmogus gali užuosti.

    Kaip veikia elektroninė uoslė?

    Sistemą sudaro du elementai: elektroninė nosis ir kvapo atkūrimo įrenginys. Elektroninė nosis remiasi dujų jutiklių masyvu ir DI metodais, kurie leidžia atpažinti skirtingų lakiųjų junginių kombinacijas ir jas susieti su konkrečiais kvapais.

    Kvapo „parašas“ siunčiamas per belaidį ryšį į serverį, o iš ten pasiekia gavėją. Tokia architektūra leidžia duomenis kaupti ir pakartotinai panaudoti, jei kitas žmogus turi suderinamą kvapų atkūrimo įrenginį.

    Nuo apyrankės iki pakabuko

    Mokslininkai pateikė kelias „Scentronic“ versijas, pritaikytas skirtingiems scenarijams. Tarp prototipų minimi ant riešo nešiojamas modelis, pakabukas ir rankinis variantas.

    Skiriasi ir kanalų skaičius: apyrankės prototipas turėjo du kvapų kanalus, o pakabuko versija net penkis. Kuo daugiau kanalų, tuo daugiau galimų kvapų kombinacijų ir tikslesnis atkūrimas, nors realiame gyvenime tai priklauso ir nuo naudojamų kvapiųjų medžiagų bazės.

    Ką parodė bandymai?

    Bandyme dalyvavo 16 žmonių, kurie turėjo atpažinti penkis gerai žinomus kvapus. Buvo pasirinkti aiškiai atpažįstami aromatai, siekiant patikrinti, ar sistema gali patikimai atkurti skirtingas kategorijas.

    Tyrėjų teigimu, dalyviai sėkmingai identifikavo visus pateiktus kvapus, tarp jų buvo kavos, apelsino ir kai kurie fermentuoti aromatai. Tokie rezultatai rodo, kad metodas veikia kontroliuojamomis sąlygomis, tačiau kelią iki masinio naudojimo dar reikės grįsti platesniais testais.

    Kur tai galėtų būti pritaikyta?

    Tyrėjai mini kelias realias kryptis, kur kvapų perdavimas galėtų suteikti pridėtinę vertę. Viena jų yra elektroninė prekyba, kur kvapas teoriškai galėtų tapti papildomu kriterijumi renkantis, pavyzdžiui, kavą ar kvepalus, jei būtų sukurti standartizuoti kvapų profiliai.

    Kita kryptis yra medicina ir diagnostika, nes dalis ligų ar būklių siejamos su specifiniais iškvėpimo ar kitais kūno skysčių kvapais. Praktikoje tokios sistemos pirmiausia turėtų įrodyti stabilumą, tikslumą ir saugumą, taip pat būti sukalibruotos skirtingoms aplinkos sąlygoms.

    Autoriai akcentuoja, kad technologija gali veikti beveik realiu laiku, kai kvapas aptinkamas ir perduodamas per kelias sekundes. Tai atveria galimybes ne tik praktiniams scenarijams, bet ir pramogoms, pavyzdžiui, papildyti nuotolinius renginius ar turinį kvapo komponentu.

    Bandymų ir prototipų istorijoje tai nėra pirmas bandymas „siųsti kvapą“, tačiau naujasis sprendimas išsiskiria tuo, kad siekia ne tik atkurti iš anksto paruoštus aromatus, o pačiam aptikti ir aprašyti kvapą jutikliais. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Science Advances“.

    „Scentronic naudoja dujų jutiklių masyvą kartu su mašininiu mokymusi kvapams atpažinti, o toks požiūris leidžia kurti kompaktiškesnę sistemą, kurią galima integruoti į nešiojamus įrenginius“, – sakė tyrimo autorius Chunyu Yang.