CP v2

Tag: Science žurnalas

  • Mokslininkai Sibiro kape rado per 1 000 kanapių sėklų: vartojimas galėjo siekti 2 800 metų

    Mokslininkai Sibiro kape rado per 1 000 kanapių sėklų: vartojimas galėjo siekti 2 800 metų

    Pietų Sibire, didžiuliame senoviniame pilkapyje, archeologai aptiko daugiau kaip 1 000 kanapių sėklų ir žmonių palaikų – radinys kelia prielaidą, kad kanapės galėjo būti vartojamos dėl psichoaktyvaus poveikio jau prieš beveik 2 800 metų.

    Kaip skelbia „Euronews“, sėklos rastos Tunnug 1 archeologinėje vietovėje Ujukų slėnyje, dar vadinamame Sibiro „Karalių slėniu“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad žurnale „Science“ paskelbti rezultatai galimą psichoaktyvių kanapių vartojimo laiką pastumia maždaug 300 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Maždaug 140 metrų skersmens pilkapis siejamas su skitais – klajoklių tautomis, kadaise migravusiomis per Vidurinę Aziją ir dabartinės Pietų Rusijos bei Ukrainos teritorijas.

    Ką tyrėjai rado kapavietėje

    Kasinių vadovas, Berno universiteto archeologas Gino Caspari pasakojo, kad kasinėjant kapo centrą pirmiausia pastebėtos mažos juodos dėmelės tarp organinių medžiagų. Ištraukus jas paaiškėjo, kad tai sėklos.

    Kanapių sėklas tyrėjai atpažino pagal būdingus paviršiaus raštus. Be to, kapavietėje aptikta išlikusių žmogaus plaukų – tai atvėrė galimybę ieškoti pėdsakų, ar augalas galėjo būti vartotas.

    Vis dėlto patys mokslininkai pripažįsta, kad vien šių radinių nepakanka tiksliai pasakyti, ar kanapės buvo rūkomos, ar vartotos kitu būdu.

    Herodoto pasakojimas ir ritualo versija

    Radinys gali būti laikomas archeologiniu argumentu, palaikančiu senovinius liudijimus apie kanapes tarp skitų. Graikų istorikas Herodotas dar V amžiuje prieš mūsų erą rašė apie skitus, kurie palapinėse įkvepia kanapių dūmų.

    G. Caspari teigimu, kontekstas labiau primena ritualinį, o ne kasdienį, „rekreacinį“ vartojimą – sėklos, mokslininkų manymu, į pilkapį galėjo būti sudėtos sąmoningai.

    Jis taip pat svarstė, kad kanapės teoriškai galėjo būti naudojamos žmonėms nuslopinti prieš galimas aukojimo ceremonijas, tačiau pabrėžė, kad tai tėra interpretacija, kurios įrodyti neįmanoma.

    Kodėl dalis ekspertų abejoja

    Ne visi specialistai sutinka, kad radinys patikimai įrodo kanapių vartojimą kaip narkotinę medžiagą. Nepriklausomi ekspertai atkreipė dėmesį į silpnesnę tyrimo dalį – plaukų analizę.

    Freiburgo universiteto medicinos centro teismo toksikologijos skyriaus vadovas Volkeris Auwaerteris laiške tyrėjams nurodė, kad plaukų analizė esą „moksliškai silpna“ ir neleidžia tvirtai spręsti apie kanapių vartojimą.

    Todėl šis atradimas gali būti reikšmingas žvilgsnis į kanapių istoriją, tačiau klausimas, ar skitai jas vartojo būtent tam, kad apsvaigtų, kol kas lieka atviras.

  • Varna 235 ms: varnos atliko psichologijos testą ir sprendimus priėmė greičiau už žmones

    Naujas tyrimas parodė, kad dvi suaugusios varnos klasikinėje suvokimo ir sprendimų priėmimo užduotyje reagavo greičiau nei žmonės ir beždžionės, neprarasdamos tikslumo. Eksperimentą atliko Tiubingeno universiteto neurobiologai, o rezultatai publikuoti žurnale Science.

    Mokslininkai naudojo vadinamąją atsitiktinių taškų judėjimo diskriminavimo užduotį, plačiai taikomą psichologijoje ir neuromoksluose. Ekrane rodomi taškai, o dalis jų ima judėti į kairę arba į dešinę, o gyvūnas turi nurodyti kryptį.

    Varnos atsakydavo kapodamos atitinkamą ekrano pusę, o teisingas pasirinkimas būdavo apdovanojamas lesalu. Prieš renkant duomenis paukščiai užduotį išmoko per daugiau nei 100 treniruočių sesijų kiekvienas, kad rezultatai atspindėtų ne bandymą ir klaidą, o stabilų gebėjimą.

    Greitis be tikslumo kainos

    Tyrėjų duomenimis, varnos sprendimą vidutiniškai pranešdavo maždaug per 235 milisekundes. Tai yra maždaug dvigubai greičiau, nei panašiuose bandymuose dažniausiai fiksuojama žmonėms ar beždžionėms, o sparta, kaip pabrėžiama publikacijoje, nebuvo pasiekta tikslumo sąskaita.

    Svarbus metodikos akcentas buvo tai, kad užduotis nebuvo verčiama atlikti kuo greičiau. Varnoms suteikta pakankamai laiko, kad jos atsakytų tada, kai jaučiasi užtikrintos, todėl matuotas ne vien refleksas, o sprendimo priėmimo dinamika.

    Ką parodė smegenų signalai?

    Antroje eksperimento dalyje mokslininkai implantavo elektrodus ir registravo neuronų aktyvumą smegenų srityje, vadinamoje nidopallium caudolaterale, siejamoje su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis. Atliekant užduotį buvo stebimas 248 pavienių neuronų aktyvumas.

    Nustatyta, kad neuronų signalai, susiję su artėjančiu pasirinkimu, pasirodydavo maždaug po 70 milisekundžių nuo to momento, kai taškai pradėdavo judėti. Sprendimą lemiantis veiksmas būdavo atliktas dar maždaug po 170 milisekundžių, o tai rodo itin greitą informacijos apdorojimą.

    „Paukščiai remiasi rega atlikdami tikslius ir greitus manevrus skrydžio metu, taip pat nukreipdami snapą į objektus ieškodami maisto“, – sakė Andreasas Niederis.

    Kodėl paukščių smegenys taip veikia?

    Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių smegenys skiriasi nuo žinduolių: jos neturi sluoksniuotos smegenų žievės, kuri žmonėms laikoma pagrindiniu aukšto lygio informacijos integracijos centru. Vis dėlto varnos pasiekia panašias, o kai kuriais aspektais ir pranašesnes skaičiavimo savybes per kitokią nervinių grandinių architektūrą.

    Ankstesni darbai rodo, kad paukščių neuronai dažnai yra mažesni, todėl signalams tenka įveikti trumpesnius atstumus, o smegenų audinyje gali būti didelis neuronų tankis. Tai siejama su dideliu apdorojimo efektyvumu ir gali paaiškinti, kodėl sprendimai tokiose užduotyse priimami taip greitai.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: tyrime dalyvavo tik dvi varnos, todėl apibendrinant rezultatą visai rūšiai reikalingi platesni bandymai. Nepaisant to, darbą vertina kaip svarbų žingsnį aiškinantis, kaip paukščių smegenys, vystydamosi nepriklausomai nuo primatų, pasiekė itin aukštą sprendimų priėmimo efektyvumą.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Eksperimentas be pauzių

    Šunys dažnai sureaguoja į savo vardą ar žodį pasivaikščioti, tačiau naujas tyrimas parodė dar įdomesnį gebėjimą: jie gali aptikti žodžių raštus nenutrūkstančioje kalboje. Tai reiškia, kad jų smegenys sugeba suskaidyti garsų srautą į pasikartojančius vienetus net tada, kai nėra aiškių pauzių.

    Tyrimą atlikę Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkai šunims leido klausytis vientiso įrašų srauto su dirbtiniais, prasmės neturinčiais trijų skiemenų žodžiais. Svarbiausia sąlyga buvo ta, kad tarp šių žodžių nebuvo tylos tarpų, todėl vien pagal pauzes atpažinti ribų neįmanoma.

    Kol šunys klausėsi įrašų, ant jų galvų pritvirtinti elektrodai fiksavo smegenų elektrinį aktyvumą. Tokiu pačiu principu buvo tiriami ir suaugę žmonės, kad būtų galima palyginti, ar smegenys panašiai seka kalbos struktūrą.

    Kodėl laimėjo priebalsiai

    Mokslininkai parengė kelias skirtingas garso versijas: vienoje „žodžius“ apibrėžė pasikartojantys priebalsių raštai, kitoje tą pačią funkciją atliko balsiai. Trečioje versijoje skiemenys buvo sumaišyti taip, kad jokio pasikartojančio žodžio modelio neliktų.

    Nors balsiai akustiškai dažniausiai skamba ryškiau ir turi daugiau energijos, šunų smegenys aiškiau sinchronizavosi su tais įrašais, kuriuose kartojosi priebalsių raštai. Kitaip tariant, šunys neuroniškai „pagavo“ trijų skiemenų vienetų ritmą, kai užuominą apie ribas suteikė priebalsiai.

    Įrašuose, kuriuose raštus kūrė balsiai, tokio aiškaus žodžių lygmens smegenų atsako šunims praktiškai nefiksuota, jis nebuvo reikšmingai stipresnis nei sumaišytame įraše. Žmonių smegenys taip pat pirmenybę teikė priebalsių raštams, tačiau jie labiau nei šunys sekė ir balsių apibrėžtą modelį.

    Ką tai reiškia šunų supratimui

    Autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog šunys išmoko žodžių reikšmes. Tyrimas rodo gebėjimą atpažinti pasikartojančias struktūras ir segmentuoti nenutrūkstamą kalbos srautą, o ne semantinį supratimą.

    „Ypač įdomu tai, kad tokio šališkumo priebalsiams iki šiol nebuvo pademonstruota kitoms rūšims, net ir nežmoginiams primatams, tačiau mes jį aptikome šunims“, – sakė tyrimo autorės Boglárka Morvai ir Dorottya Rácz.

    Mokslininkų teigimu, išvada leidžia svarstyti, kad bent daliai kalbos apdorojimo ypatybių nebūtinai reikia smegenų, iš anksto „sukonfigūruotų“ kalbai. Patirtis, nuolat girdint žmonių kalbą, gali būti pakankama, kad atsirastų jautrumas informatyviems garsų raštams.

    Kartu nustatyta ir ribų: nors abi rūšys sekė skiemenų ritmą, žmonėms būdingesnis aiškus atskirų kalbos garsų „sekimas“. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad šunims mažiausias apdorojimo vienetas dažniau yra skiemuo, o ne atskiras fonetinis garsas.

    Komanda taip pat patikrino, ar svarbi ankstyva gyvenimo patirtis namuose, kur gausu žmonių kalbos. Net ir tie šunys, kurie, kaip manyta, į tokią aplinką pateko vėliau nei 12 savaičių amžiaus, demonstravo priebalsių raštų pirmenybę, nors tyrėjai pabrėžia nedidelę imtį ir ne visada pilnai žinomą ankstyvą istoriją.

    Pasak autorių, tolesni tyrimai galėtų tiksliau atsakyti, kada ši nuostata formuojasi ir ar ji susijusi su prijaukinimu. Viena iš krypčių būtų palyginti šunis su vilkais, siekiant suprasti, ar tokie gebėjimai buvo „atsinešti“ iš protėvių, ar sustiprėjo per ilgą gyvenimą greta žmogaus.