Dideli skirtumai net tarp kaimynų
Gyventojų pajamų mokesčio našta Europoje smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies, pajamų lygio ir šeimos padėties. Naujausioje EBPO ataskaitoje apie darbo apmokestinimą lyginamos 2025 metų taisyklės ir jų poveikis „vidutinį atlyginimą“ gaunantiems darbuotojams.
Svarbu tai, kad čia kalbama apie gyventojų pajamų mokestį, o ne visą darbo apmokestinimą. Socialinio draudimo įmokos, kurias moka darbuotojas ir darbdavys, į šiuos procentus neįtrauktos, todėl bendras mokesčių spaudimas gali atrodyti kitaip.
Vienišas darbuotojas: nuo 6,6 iki 35,3 proc.
Vertinant vienišą žmogų be vaikų, uždirbantį 100 proc. vidutinio atlyginimo, 2025 metais gyventojų pajamų mokestis tirtose Europos šalyse svyravo nuo 6,6 proc. Lenkijoje iki 35,3 proc. Danijoje. ES 22 šalių vidurkis siekė 17,2 proc., o EBPO vidurkis buvo 15,5 proc.
Virš 25 proc. ribos pateko Islandija ir Belgija, o per 20 proc. ribą peržengė, be kita ko, Estija, Suomija, Airija ir Norvegija. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų Italijos rodiklis buvo aukštesnis nei ES vidurkis, Vokietija jam prilygo, o Prancūzija ir Ispanija buvo šiek tiek žemiau.
Šeimos su vaikais: mokesčiai mažėja, kartais tampa neigiami
Antruoju scenarijumi vertinama šeima, kurioje dirba vienas žmogus ir auginami du vaikai, o pajamos taip pat sudaro 100 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ES 22 šalių vidurkis sumažėja iki 11 proc., panašus yra ir EBPO vidurkis.
Kai kur mokesčio tarifas tampa net neigiamas, tai reiškia, kad per mokesčių sistemą šeima gauna grąžą ar išmokas, kurios viršija mokėtiną pajamų mokestį. EBPO duomenimis, tokiu atveju Slovakijoje fiksuotas minus 6,5 proc. tarifas, o Vokietijoje jis siekė vos 0,7 proc.
Mažiau nei 5 proc. mokėjo ir kai kurios kitos šalys, tarp jų Lenkija, Čekija, Portugalija ir Slovėnija. Vis dėlto net ir šeimoms su vaikais kai kuriose šalyse pajamų mokesčio našta liko didesnė nei 20 proc., pavyzdžiui, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.
Kodėl vienur mokama daugiau, kitur mažiau?
Ekonomistai pabrėžia, kad šalių skirtumus lemia ne tik tarifai, bet ir visas mokesčių modelis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, kapitalo bei pelno apmokestinimą ir tai, kiek valstybė remiasi darbo apmokestinimu. Todėl aukštas gyventojų pajamų mokestis nebūtinai reiškia, kad bendra našta darbuotojui yra didžiausia.
„Šalys skirtingai dėlioja savo mokesčių krepšelį, priklausomai nuo pajamų poreikių, ekonomikos struktūros ir istoriškai susiformavusių fiskalinių institucijų“, – sakė EBPO analitikas Edoardo Magalini.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendra darbo pajamų našta labai priklauso nuo socialinio draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Danija išsiskiria itin aukštu pajamų mokesčiu, tačiau darbuotojai ten paprastai moka palyginti mažas socialinio draudimo įmokas, o kai kuriose kitose šalyse situacija priešinga.
Vertinant skirtumą tarp vienišo darbuotojo ir šeimos su dviem vaikais, didžiausi mokesčio sumažėjimai fiksuojami ten, kur vaiko išmokos ir lengvatos stipriai integruotos į pajamų mokesčio sistemą. EBPO duomenimis, ryškiausi atotrūkiai matyti Slovakijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.
Kai kur, tarp jų Lietuvoje, mokesčio tarifas šiuose dviejuose scenarijuose išlieka toks pats, nes parama šeimoms gali būti teikiama kitais kanalais. Tai gali būti tiesioginės išmokos, paslaugos ar kitos priemonės, kurios neatsispindi pajamų mokesčio tarife.
