CP v2

Tag: Seišeliai

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.

  • Gineso rekordas Šv. Elenoje: vėžlys Džonatanas pripažintas seniausiu sausumos gyvūnu pasaulyje

    Atlanto vandenyne esančios Šv. Elenos salos gyventojai jau seniai vadina vėžlį Džonataną vietos simboliu, o dabar tai patvirtino ir oficialus įvertinimas. Aldabros milžiniškosios vėžlio rūšies patinas įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip seniausias pasaulyje gyvenantis sausumos gyvūnas.

    Rekordas paremtas vertinamu amžiumi, kuris siekia apie 194 metus. Skaičiuojama, kad Džonatanas galėjo išsiristi 1832 metais Seišelių regione, o į Šv. Eleną atgabentas 1882 metais, jau būdamas suaugęs vėžlys.

    Nors tokio amžiaus gyvūnams retai būna išlikę tikslūs gimimo įrašai, Džonatano atvejis remiasi istoriniais dokumentais ir nuosekliais stebėjimais. Į Šv. Eleną jis pateko XIX amžiaus pabaigoje, o tuometinėse nuotraukose ir aprašuose vėžlys jau fiksuojamas kaip pilnai užaugęs, todėl dabartinis amžiaus įvertinimas laikomas realistišku.

    Aldabros milžiniškosios vėžliai apskritai pasižymi ilgaamžiškumu, o geromis sąlygomis nelaisvėje jų gyvenimo trukmė gali būti ypač didelė. Šiuo atžvilgiu Džonatanas tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip stabilus klimatas, nuosekli priežiūra ir mažesnė plėšrūnų rizika gali lemti rekordinius rezultatus.

    Pranešimuose pabrėžiama, kad nepaisant garbingo amžiaus, Džonatanas išlieka gana aktyvus. Jam gyvenimą apsunkina regėjimo praradimas, tačiau, kaip nurodoma, apetitas ir socialinis aktyvumas nėra išnykę.

    Šv. Elenos valdžios atstovai ne kartą yra pabrėžę, kad vėžlys tapo ne tik turistų traukos objektu, bet ir savotiška salos tapatybės dalimi. Tarptautinis pripažinimas vietos bendruomenei veikiau buvo ne staigmena, o formalus patvirtinimas to, ką jie kartoja jau daug metų.

    „Daugelį kartų jis buvo laikomas vietos ikona, giliai įsišaknijusia salos tapatybėje ir jos kolektyvinėje atmintyje“, – sakė Šv. Elenos gubernatorius Nigelis Filipsas.

    Istorija turi ir netikėtą detalę: vienas ilgai minėtų Džonatano „partnerių“, vėžlys Frederika, vėliau buvo identifikuotas kaip patinas. Dėl to vardas kai kuriuose pasakojimuose keitėsi į Frederikas, tačiau pati istorija tik dar labiau išpopuliarino šį ilgaamžiškumo rekordininką.