Tag: Seišeliai

  • Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

    Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

    „Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

    Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

    Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

    „Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

    Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

    Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

    Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

    „Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

    Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.

  • Gineso rekordas Šv. Elenoje: vėžlys Džonatanas pripažintas seniausiu sausumos gyvūnu pasaulyje

    Atlanto vandenyne esančios Šv. Elenos salos gyventojai jau seniai vadina vėžlį Džonataną vietos simboliu, o dabar tai patvirtino ir oficialus įvertinimas. Aldabros milžiniškosios vėžlio rūšies patinas įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip seniausias pasaulyje gyvenantis sausumos gyvūnas.

    Rekordas paremtas vertinamu amžiumi, kuris siekia apie 194 metus. Skaičiuojama, kad Džonatanas galėjo išsiristi 1832 metais Seišelių regione, o į Šv. Eleną atgabentas 1882 metais, jau būdamas suaugęs vėžlys.

    Nors tokio amžiaus gyvūnams retai būna išlikę tikslūs gimimo įrašai, Džonatano atvejis remiasi istoriniais dokumentais ir nuosekliais stebėjimais. Į Šv. Eleną jis pateko XIX amžiaus pabaigoje, o tuometinėse nuotraukose ir aprašuose vėžlys jau fiksuojamas kaip pilnai užaugęs, todėl dabartinis amžiaus įvertinimas laikomas realistišku.

    Aldabros milžiniškosios vėžliai apskritai pasižymi ilgaamžiškumu, o geromis sąlygomis nelaisvėje jų gyvenimo trukmė gali būti ypač didelė. Šiuo atžvilgiu Džonatanas tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip stabilus klimatas, nuosekli priežiūra ir mažesnė plėšrūnų rizika gali lemti rekordinius rezultatus.

    Pranešimuose pabrėžiama, kad nepaisant garbingo amžiaus, Džonatanas išlieka gana aktyvus. Jam gyvenimą apsunkina regėjimo praradimas, tačiau, kaip nurodoma, apetitas ir socialinis aktyvumas nėra išnykę.

    Šv. Elenos valdžios atstovai ne kartą yra pabrėžę, kad vėžlys tapo ne tik turistų traukos objektu, bet ir savotiška salos tapatybės dalimi. Tarptautinis pripažinimas vietos bendruomenei veikiau buvo ne staigmena, o formalus patvirtinimas to, ką jie kartoja jau daug metų.

    „Daugelį kartų jis buvo laikomas vietos ikona, giliai įsišaknijusia salos tapatybėje ir jos kolektyvinėje atmintyje“, – sakė Šv. Elenos gubernatorius Nigelis Filipsas.

    Istorija turi ir netikėtą detalę: vienas ilgai minėtų Džonatano „partnerių“, vėžlys Frederika, vėliau buvo identifikuotas kaip patinas. Dėl to vardas kai kuriuose pasakojimuose keitėsi į Frederikas, tačiau pati istorija tik dar labiau išpopuliarino šį ilgaamžiškumo rekordininką.