Tag: Sejerø

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.