Ne viena slėptuvė, o visas tinklas
Voverės rudenį retai krauna atsargas į vieną didelę slėptuvę. Vietoj to jos taiko strategiją, kuri mokslinėje literatūroje vadinama išsklaidytu kaupimu: maistas paslepiamas dešimtyse ar net šimtuose mažų vietų.
Tokia taktika sumažina riziką, kad vienas grobuonis ar vagis ras visą „sandėlį“ ir paliks voverę be maisto. Net jei aptinkama viena slėptuvė, kitos dažnai išlieka saugios, todėl atsargos tarsi paskirstomos kaip draudimas.
Kaip jos prisimena, kur paslėpė?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek slėptuvių neišvengiamai baigiasi chaosu, tačiau voverės turi gerai išvystytą erdvinę atmintį. Tyrimai rodo, kad jos orientuojasi pagal aplinkos „ženklus“: medžių kamienus, kelmų vietą, krūmų linijas ar reljefo ypatumus.
Vis dėlto dalies paslėpto maisto voverės taip ir nebesuranda. Gamtoje tai nėra vien nuostolis: pamiršti gilės ar riešutai gali sudygti, o voverės netiesiogiai prisideda prie miško atsinaujinimo ir sėklų platinimo.
Vagys stebi, o voverės apsimeta
Maisto slėptuves stebi ne tik kitos voverės, bet ir paukščiai, pavyzdžiui, kėkštai, kurie patys kaupia atsargas ir moka pasinaudoti proga. Pastebėjusios, kad yra sekamos, voverės kartais elgiasi apgaulingai ir suvaidina slėpimą, o tikrąjį grobį perkelia kitur.
Tokį elgesį mokslininkai sieja su gebėjimu vertinti riziką ir prisitaikyti prie konkurencijos. Tai rodo, kad atsargų kaupimas nėra vien instinktyvus bėgiojimas, o lanksti strategija, kuri kinta priklausomai nuo aplinkos ir „žiūrovų“.
Į voverių rudeninį meniu patenka ne tik riešutai, gilės ar sėklos, bet ir grybai. Kai kurios voverės grybus ne suėda iš karto, o palieka džiūti ant šakų ar medžių išsišakojimuose, kad vėliau turėtų ilgiau išsilaikantį maistą.
Skirtingos rūšys renkasi nevienodą taktiką: vienos labiau remiasi daugeliu mažų slėptuvių, kitos gali kaupti didesnes atsargas vienoje vietoje, o dar kitos išlieka aktyvios žiemą ir maisto ieško kasdien. Tai reiškia, kad vieno universalaus recepto, kaip išgyventi šaltąjį sezoną, voverių pasaulyje nėra.