Kaip gauti sėklų ir jų neprarasti
Rododendrus galima dauginti ne tik perkant naujus krūmus ar sodinukus, bet ir patiems pasiruošiant sėklų. Tam svarbu iš anksto žinoti vieną taisyklę: jei norite sulaukti sėklų dėžučių, nenužnybkite nužydėjusių žiedynų, nes būtent iš jų formuojasi vaisiai su sėklomis.
Sėklos subręsta sėklų dėžutėse, kurias surinkus galima jas iškratyti ir pasiruošti sėjai. Rododendrai yra rūgščią dirvą mėgstantys augalai, todėl sėklos geriausiai dygsta tik rūgščioje terpėje, o neutralioje ar kalkingoje žemėje dažnai visai nesudygsta.
Sėja rudenį ar pavasarį
Praktikoje taikomi du keliai: sėti lauke rudenį į parinktą vietą arba sėti pavasarį namuose į indelius. Sėjant lauke, būtina paruošti rūgštų substratą ir vietą, kur dirva neišdžiūsta, tačiau neužmirksta, nes rododendrų daigai jautrūs tiek sausrai, tiek perteklinei drėgmei.
Sėjant namuose pavasarį, svarbiausia užtikrinti šviesą ir šilumą, o substratą išlaikyti nuolat lengvai drėgną. Patogus sprendimas yra mini šiltnamis ar dangtelis, kuris padeda stabiliau išlaikyti drėgmę, tačiau būtina vėdinti, kad neįsimestų pelėsis.
Į nuolatinę vietą sode jauni rododendrų augalai dažniausiai perkeliami tik sustiprėję, neretai praėjus maždaug metams po sėjos. Šis būdas reikalauja kantrybės, tačiau leidžia užsiauginti daugiau augalų vienu metu, ypač jei sėklų pavyksta surinkti gausiai.
Kodėl sėjinukai gali nustebinti
Dauginant rododendrus sėklomis, verta žinoti, kad jauni augalai ne visada atkartoja motininio krūmo savybes. Tai gali atsispindėti žiedų spalvoje, žydėjimo gausume ar net augimo formoje, todėl rezultatas kartais tampa malonia staigmena, o kartais nuvilia, jei tikėjotės tikslios veislės kopijos.
Tokį nepastovumą lemia genetinė įvairovė, todėl sėklinį dauginimą dažniau renkasi tie, kurie nori eksperimentuoti arba siekia išgauti įdomių variacijų. Jei tikslas yra išsaugoti konkrečios veislės požymius, dažniau pasirenkami vegetatyviniai būdai.
Greitesni būdai: auginiai ir atlankos
Norint didesnės tikimybės gauti identišką augalą, dažnai pasirenkami viršūniniai auginiai. Paprastai kerpama apie 10–15 centimetrų ilgio šakelė, kuri turi turėti bent dvi lapų poras, būti sveika ir jau pradėjusi sumedėti.
Paruošus auginį, nuo apatinės dalies nuimami lapai, o stiebo dalis sodinama į rūgštų substratą ir palaikoma tolygiai drėgna. Jei auginiai šaknijami lauke, dažniau tai daroma vasaros viduryje, o auginant patalpose praktikuojamas vėlyvo rudens ar ankstyvos žiemos laikotarpis, kai lengviau kontroliuoti temperatūrą ir drėgmę.
Dar viena alternatyva yra dauginimas atlankomis, kai ilgesnė, lanksti šaka prilenkiama prie žemės, švelniai įbrėžiama, užberiama rūgščia žeme ir pritvirtinama, kad neatsikeltų. Šaknys formuojasi lėtai, dažnai per maždaug dvejus metus, o tuomet naujas augalas atskiriamas nuo motininio krūmo.
Nors atlankos laikomos mažiau traumuojančiu būdu, jis užtrunka ir ne visada pasiteisina, todėl sėkmei ypač svarbios stabilios drėgmės sąlygos ir tinkamas rūgštus substratas. Pasirinkus bet kurį metodą, rododendrams svarbiausia vengti kalkingos žemės ir nuolatinio užmirkimo.