1548 metais įvykęs Uedaharos mūšis laikomas vienu ankstyviausių atvejų, kai Japonijos mūšio lauke buvo panaudoti šaunamieji ginklai. Tai buvo akistata, parodžiusi, kad net primityvi parako ginkluotė gali sujaukti patyrusių samurajų vadų planus.
Mūšyje susikovė karo vadas Takeda Shingenas ir Murakami Yoshikiyo – įtakingas valdovas, siejamas su kitu samurajų legendos vardu Uesugi Kenshinu. Kaip rašoma „The Collector“, tai nebuvo „kulkų ir kardų“ era – šaunamieji ginklai veikiau atliko pagalbinį vaidmenį šalia lankininkų, ietinininkų ir kavalerijos.
Japonija su parako ginklais buvo susidūrusi dar gerokai anksčiau: per mongolų invazijas XIII amžiuje samurajus šokiravo sprogstamieji užtaisai, o vėliau per Kiniją ir Korėją pasiekė ankstyvieji rankiniai pabūklai. Vis dėlto garsieji portugališki dagtiniai šautuvai, atgabenti 1543 metais, Uedaharoje, teigiama, dar nebuvo naudojami.
Istoriniai šaltiniai labiau sieja Uedaharą su senesniais, iš Kinijos kilusiais „teppo“ tipo ginklais. Murakami Yoshikiyo, pasak aprašymų, turėjo specialiai apmokytą karių grupę, kuri turėjo iššauti pagal komandą, o vėliau ginklus mesti ir stoti į artimą kovą kalavijais.
Kaip susiformavo neišvengiama akistata
Takeda Shingenas įsiveržė į Shinano kraštą kaip dalį plėtros kampanijos – tai buvo laikotarpis, kai silpo centrinė valdžia, o regioniniai karo vadai siekė įtvirtinti įtaką. Takeda sėkmingi žygiai 1540-aisiais priartino jį prie Murakami valdų, todėl konfliktas tapo praktiškai neišvengiamas.
Murakami mobilizavo pajėgas, tikėdamasis susigrąžinti prarastas teritorijas ir išstumti įsibrovėlius. Takeda Shingenas 1548 metų kovą išėjo iš Kai provincijos ir patraukė šiaurėn su pastiprinimu, kuriam vadovavo patyręs vadas Itagaki Nobukata.
Dėl vietovės ir atsargumo abu daliniai susitiko netoli Uedaharos lygumos. Skaičiai šaltiniuose skiriasi, tačiau minima, kad abiejose pusėse galėjo kovoti tūkstančiai karių.
Ginklai buvo tik dalis taktikos
Takedos planas rėmėsi jo kavalerijos reputacija: Itagaki Nobukata vadovaujamas avangardas turėjo pralaužti priešo rikiuotę. Tačiau Murakami, remdamasis žvalgų informacija, pasiruošė būtent tokiai atakai.
Aprašymuose pabrėžiama, kad Murakami išdėstė ietinininkus, pasirengusius priimti raitelių smūgį, ir parinko lankininkams svarbias pozicijas. Greta jų buvo ir šaunamaisiais ginklais ginkluotas būrys, kurio užduotis buvo aiški: vienas šūvių etapas, o tada – artima kova.
Mūšio pradžioje Takedos kavalerijos puolimas iš pirmo žvilgsnio pasiteisino – priešo linija buvo išjudinta. Vis dėlto avangardas pernelyg atitrūko nuo pagrindinių pajėgų ir atsidūrė priešo apsuptyje.
Kuo baigėsi Uedaharos mūšis
Murakami gynyba suveikė: ietinininkai uždarė apsuptį aplink atskirtus raitelius, o lankininkai juos talžė iš pozicijų. Šaltiniai mini ir šaunamųjų ginklų panaudojimą, tačiau detalių – kiek šūvių iššauta ir kokią žalą jie padarė – išlikę nedaug.
Vis dėlto aprašoma, kad šūviai prisidėjo prie sumaišties Takedos gretose. Itagaki Nobukata buvo atskirtas nuo savo karių ir galiausiai žuvo, o kartu krito ir kiti svarbūs Takedos vadai; pats Takeda Shingenas, teigiama, buvo sužeistas.
Nors Murakami patyrė didelių nuostolių, Uedahara laikoma viena didžiausių Takedos ankstyvosios karjeros nesėkmių: pradinė kavalerijos schema nesuveikė, o žūtys vadovybėje smarkiai susilpnino puolimo potencialą.
Istorikai pabrėžia, kad šio mūšio nereikėtų laikyti parako revoliucija Japonijoje. Greičiau tai buvo pereinamojo laikotarpio momentas, kai ankstyvieji šaunamieji ginklai dar tik ieškojo vietos tarp tradicinių samurajų taktikų – ir jau tada vertė vadus permąstyti organizaciją, šaudmenų paskirstymą bei veiksmų koordinavimą.