Šervudo miške, netoli Notingamšyro, mirė legendinis Major Oak, dažnai siejamas su Robino Hudo pasakojimais. Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) pranešė, kad šį pavasarį medis neišleido lapų, todėl jo būklė pripažinta nebeatkuriama.
Šis ąžuolas ne kartą buvo vadintas „mirštančiu“, tačiau ankstesniais metais dar sugebėdavo sužaliuoti. Šįkart, pasak gamtosaugininkų, aiškių atsigavimo ženklų nebėra, o ilgalaikiai stebėjimai rodo ryškų gyvybingumo kritimą.
Kas nulėmė ąžuolo žūtį?
RSPB teigia, kad vienos konkrečios priežasties nėra, tačiau susidėjo keli dešimtmečius veikiantys veiksniai. Medį silpnino sausros, šylantis klimatas ir pasikartojantys ilgi sausringi laikotarpiai, didinantys medžių vandens stokos stresą.
Prie problemų prisidėjo ir žmogaus poveikis: per pastaruosius du šimtmečius milijonai lankytojų mindė dirvožemį aplink medį, jis tankėjo, blogiau sugėrė vandenį. Dėl to drėgmė ir deguonis sunkiau pasiekdavo šaknų zoną, o šaknų sistema, pasak specialistų, pamažu „badavo“.
„Net ir sveiki medžiai patiria stiprų sausrų spaudimą, tačiau Major Oak turi ir papildomų sudėtingumų. Per kelis dešimtmečius matėme staigų jo šaknų sistemos gyvybingumo kritimą“, – sakė RSPB Šervudo miško valdų operacijų vadovė Chloe Ryder.
Kodėl Major Oak svarbus ne tik legendoms?
Major Oak pavadinimas siejamas su 1790 metais majoro Haymano Rooke’o knygoje paminėtu ąžuolu, po kurios prasidėjo ankstyvasis susidomėjimas šiuo medžiu. Ilgainiui jis tapo vienu atpažįstamiausių Šervudo simbolių, traukusiu ir istorijos, ir gamtos mylėtojus.
Nors Robino Hudo legenda priklauso folklorui, senieji ąžuolai Šervude yra svarbūs kaip buveinės: jų drevėse ir negyvoje medienoje gyvena vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai ir šikšnosparniai. Todėl net ir miręs medis gali dar ilgai atlikti reikšmingą vaidmenį ekosistemoje.
„Major Oak daugiau nei 1 000 metų įkvėpė begalę istorijų, eilėraščių, paveikslų ir žmonių, pats būdamas pilnas gyvybės ir suteikdamas namus daugybei laukinių rūšių“, – sakė aktorė Judi Dench.
Ji pridūrė, kad žmonės, kuriuos įkvėpė Major Oak ar kiti senieji medžiai, turėtų kreiptis į savo parlamento narius ir prašyti stiprinti teisinę apsaugą. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad senųjų medžių apsauga apima ne tik patį kamieną, bet ir šaknų zoną bei aplinkinį dirvožemį.
Legenda gyva, nors medis mirė
RSPB tikina, kad Major Oak bus paliktas stovėti kaip natūralus paminklas, o jo teikiama nauda gamtai išliks ir po mirties. Tokia praktika dažnai taikoma seniesiems medžiams, nes jų negyva mediena tampa svarbia grandimi biologinei įvairovei.
Tuo pat metu Robino Hudo istorijos populiarumas nemažėja: pasakojimai ir ekranizacijos toliau grįžta į kultūrinę apyvartą. RSPB primena, kad iš Major Oak išauginti sodinukai jau anksčiau buvo pasodinti įvairiose vietose, taip simboliškai pratęsiant šio ąžuolo „palikuonių“ liniją.