CP v2

Tag: Senosios veislės

  • Ruduo – metas sode: pasodinus senąsias obelis, skonis nustebins ir be gausios chemijos

    Blizgantys, vienodo dydžio obuoliai parduotuvėse dažnai atrodo nepriekaištingai, tačiau jų skonis neretai būna blankus. Dėl to vis daugiau sodininkų vėl atsigręžia į senąsias obelų veisles, kurios vertinamos už aromatą, rūgšties ir saldumo balansą bei geras panaudojimo savybes virtuvėje.

    Senosios veislės istoriškai buvo atrenkamos taip, kad atlaikytų permainingą klimatą, šalčius ir dažnesnes ligas. Praktikoje tai reiškia mažesnį poreikį intensyviai prižiūrėti sodą ir didesnę tikimybę stabiliai sulaukti derliaus net tada, kai sezonas būna sudėtingesnis.

    Senos veislės grįžta ne veltui

    Tradicinės obelys dažnai turi tvirtesnį genetinį atsparumą ir labiau tinka mišriam, gamtai draugiškesniam sodui. Jos neretai auga stipriau, formuoja gilesnę šaknų sistemą ir geriau pakelia sausros periodus, kurie pastaraisiais metais kartojasi vis dažniau.

    Dar vienas privalumas – skonis ir tekstūra, kurių reikia uogienėms, sultims ar pyragams. Kai kurių senųjų veislių obuoliai yra rūgštesni, aromatingesni, tvirtesni, o tai ypač svarbu gaminant tradicinį obuolių pyragą ar verdant tyrę.

    Kokias obelis verta rinktis?

    Jei norisi universalaus pasirinkimo, sodininkai dažnai renkasi antonovkę: ji vertinama dėl atsparumo šalčiui, ryškesnės rūgštelės ir gero tinkamumo perdirbti. Be to, ji dažnai minima kaip patikimas pasirinkimas sode, kuriame norisi daugiau tradicinių skonių.

    Ieškant saldesnio, kietesnio obuolio, dažnai prisimenama kosztela, kuri ilgiau išsilaiko ir gali įgyti ryškesnį poskonį laikymo metu. Norintiems išraiškingo aromato, dėmesio verta ir malinovka, kuri pasižymi kvapu bei minkštesne tekstūra, tačiau dažnai patinka tiems, kurie ieško vaikystės skonio.

    Kodėl sodinti rudenį – protinga?

    Rudenį dirva dar būna įšilusi po vasaros, o lietus padeda išlaikyti drėgmę, todėl sodinukas lengviau įsišaknija. Pasodinta obelis turi daugiau laiko ramiai formuoti šaknis iki žiemos, o pavasarį dažnai startuoja greičiau nei pasodinta jau atšilus orams.

    Svarbu parinkti tinkamą vietą, nepagailėti kokybiško sodinuko ir nepamiršti pririšimo bei apsaugos nuo graužikų. Sodinant verta iš anksto įsivertinti ir vainiko dydį, nes stipriau augančios senosios veislės ilgainiui užima daugiau erdvės.

  • Beveik pamiršta senoji kriaušė grįžta į sodus: jos skonis ir nauda nustebins ne vieną

    Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje sodybų sodų buvo auginama sena kriaušių veislė, dažnai vadinama pomarančuvka, arba vasarine bergamote. Vėliau ji beveik išnyko iš prekybos, nes pramoniniams ūkiams labiau tiko vienodesni, tvirtesni ir lengviau transportuojami vaisiai.

    Ši veislė iki šiol vertinama dėl skonio: vaisiai paprastai būna sultingi, saldžiarūgščiai, su švelnia aromatine nata, kuri kai kam primena citrusus. Išvaizda ne visada tokia „ideali“ kaip masinėje rinkoje, tačiau būtent skonis dažnai tampa argumentu ją grąžinti į sodą.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis vaismedžių veislėmis, nes jos padeda išlaikyti genetinę įvairovę ir dažnai geriau prisitaiko prie vietos sąlygų. Sodininkai vis dažniau ieško veislių, kurios tinka tradiciniams sodams ir nereikalauja itin intensyvios priežiūros.

    Mitybos požiūriu kriaušės yra vandeningi vaisiai, turintys skaidulų, natūralių cukrų ir kalio. Jose taip pat yra vitamino C bei įvairių augalinių junginių, įskaitant polifenolius, kurie prisideda prie bendros mitybos kokybės.

    Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu, todėl kriaušės gali būti patogi alternatyva saldumynams ar stipriai perdirbtiems užkandžiams. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai, ypač jei racione trūksta šio mineralo.

    Pomarančuvkos vaisiai paprastai valgomi švieži, tačiau tinka ir lengviems desertams, kompotams, tyrėms ar kepiniams. Švelnų aromatą lengva „užgožti“ cukrumi, todėl dažnai patariama saldinti minimaliai ir rinktis priedus, kurie tik paryškina skonį.

    Praktikoje tokios senos veislės dažniausiai grįžta ne į prekybos tinklus, o į mėgėjiškus sodus, bendruomeninius projektus ir kolekcinius sodus. Tai viena iš priežasčių, kodėl apie jas daug kas girdėję, bet retas iš tiesų ragavęs ką tik nuo medžio nuskintos kriaušės.