CP v2

Tag: Senovės civilizacijos

  • Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Proveržis majų mokslo istorijoje

    Gvatemaloje, viename svarbiausių klasikinio laikotarpio majų centrų Xultúne, mokslininkai perskaitė maždaug prieš 1 200 metų ant pastato sienos paliktą įrašą. Trumpas tekstas, sudarytas iš dalinai pažeistų glifų, leido identifikuoti vardą Sak Tahn Waax, kuris siejamas su konkrečiu matematiniu skaičiavimo metodu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti pirmasis žinomas atvejis, kai majų civilizacijoje mokslinis darbas aiškiai priskiriamas konkrečiam asmeniui. Iki šiol dauguma tokio pobūdžio žinių buvo siejamos su anoniminiais raštininkais arba valdovų užsakytomis monumentaliomis inskripcijomis.

    Kas rasta Xultúne ir kodėl tai svarbu

    Inskripcija aptikta pastato dalyje, žymimoje kaip 10K-2, kurio vidinės sienos nusėtos dešimtimis ranka rašytų pastabų, skaičiavimų ir astronominių užrašų. Mokslininkai šią erdvę lygina su darbo sąsiuviniu, kuriame fiksuotos praktinės užduotys, o ne reprezentaciniai tekstai.

    Patalpoje užfiksuota daugiau kaip 50 tekstų, susijusių su kalendorių skaičiavimais ir dangaus kūnų ciklais, įskaitant Saulę, Mėnulį, Venerą ir Marsą. Majams tokie skaičiavimai buvo esminiai, nes nuo jų priklausė ceremonijų datos, valdovų įtvirtinimo ritualai ir kitų svarbių įvykių planavimas.

    Kaip pavyko perskaityti glifus

    Proveržis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi itin trumpo, bet reikšmingo užrašo iš vienuolikos glifų, kurių dalis buvo sunaikinta. Pasitelkus didelės raiškos fotografijas, skaitmeninius skenavimus ir vaizdo sustiprinimo metodus, pavyko atkurti trūkstamas vietas ir suprasti teksto struktūrą.

    Vardo Sak Tahn Waax atsiradimas matematinio uždavinio pabaigoje interpretuojamas kaip autoriaus parašas. Tyrėjai mano, kad tai nėra vien raštininko žyma, o sąmoningas bandymas priskirti metodą jo kūrėjui.

    „Tai pirmasis žinomas atvejis, kai majų matematikas savo vardu aiškiai susieja save su konkrečiu skaičiavimo metodu“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Majų astronomija ir matematika: daugiau nei mitas

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad aptiktas parašas keičia požiūrį į majų mokslo tradiciją. Jei interpretacija teisinga, Sak Tahn Waax galėjo būti ne tik tekstų perrašinėtojas, bet ir savarankiškai metodus kūręs specialistas, paremtas ilgalaikiais dangaus stebėjimais.

    Tokia išvada svarbi ir platesniame kontekste: ji rodo, kad majų mokslo praktikoje galėjo egzistuoti asmeninės autorystės suvokimas, artimesnis vėlesnėms mokslinėms tradicijoms. Be to, randama užuominų, kad pastatas galėjo būti mokymų vieta raštininkams ir astronomams, nes netoliese aptikta su rašyba ir popieriaus gamyba siejamų veiklos pėdsakų.

    Istorikams tai suteikia retą galimybę konkretų matematinį pasiekimą susieti su žmogumi, gyvenusiu prieš daugiau nei tūkstantį metų. Tokie duomenys paprastai yra itin fragmentiški, todėl kiekvienas naujas identifikuojamas vardas padeda tiksliau rekonstruoti, kaip iš tiesų veikė majų žinių kūrimo ir perdavimo sistema.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.

  • Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Peru Supe upės slėnyje esantis Karalis laikomas vienu seniausių miestų Amerikoje, o jo raida prasidėjo maždaug 3 000 metais prieš mūsų erą. Tyrimai rodo, kad ši civilizacija klestėjo tuo pat metu, kai Senajame pasaulyje augo ankstyvieji Egipto ir Mesopotamijos miestai.

    Karalis išsiskiria tuo, kad archeologai čia neranda aiškių karo požymių, būdingų daugeliui kitų ankstyvųjų centrų. Iki šiol neaptikta gynybinių sienų, tvirtovių ar masiškai paplitusios ginkluotės, o žmonių palaikuose retai fiksuojami smurtinių sužalojimų pėdsakai.

    Miesto mastas stebina iki šiol

    Kompleksas apima didelę teritoriją su monumentaliais statiniais, ceremoninėmis aikštėmis ir administracinės paskirties erdvėmis. Didžiausios piramidinės konstrukcijos siekė keliolikos metrų aukštį, tad jų statyboms turėjo būti sutelktos tūkstančių žmonių pastangos.

    Ypač svarbu tai, kad toks mastas nebūtinai reiškė prievartinį darbą ar militarinę kontrolę. Dalis mokslininkų Karalį vertina kaip ankstyvą sudėtingos visuomenės pavyzdį, kur socialinė tvarka galėjo remtis ritualais, mainais ir bendruomeniniu susitarimu.

    Prekyba, žemdirbystė ir bendradarbiavimas

    Karalio gyventojai kūrė ryšius tarp pakrantės ir žemyno gilumos gyvenviečių, išnaudodami skirtingus išteklius. Mainų sistema, tikėtina, rėmėsi žemės ūkio produktais, medvilne, žuvimis ir kitomis regionui svarbiomis gėrybėmis.

    Tokie tinklai leido išlaikyti didesnes gyventojų sankaupas neplėtojant teritorijų jėga. Tai viena priežasčių, kodėl Karalis dažnai minimas kaip išskirtinis atvejis, kai sudėtinga visuomenė galėjo augti ne per užkariavimus.

    Ritualai, muzika ir inžinerija

    Archeologiniai radiniai rodo, kad svarbią vietą užėmė ceremonijos: aikštės ir platformos buvo pritaikytos masinėms sueigoms. Tyrėjai mano, kad elito įtaka galėjo būti grindžiama religine ir organizacine funkcija, o ne karine galia.

    Karalyje rasta muzikos instrumentų, pagamintų iš paukščių kaulų, o tai leidžia spręsti apie išplėtotas ritualines praktikas. Taip pat aptikta sprendimų, susijusių su drėkinimu ir statinių stabilumu, kas rodo aukštą inžinerinę patirtį gyvenant sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis.

    Manoma, kad civilizacija nusilpo apie 1 800 metus prieš mūsų erą, o labiausiai tikėtinos priežastys siejamos su klimato svyravimais ir ilgalaikėmis sausromis. Skirtingai nei daugelyje kitų regionų, nėra tvirtų įrodymų, kad Karalio žlugimą būtų lėmę karai ar išorinės invazijos.

    Šiandien Karalis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas svarbiu raktu, padedančiu suprasti ankstyvųjų civilizacijų kelią. Jo istorija primena, kad didelio masto miestai ir socialinė organizacija galėjo rastis ne vien per konfliktą, bet ir per bendradarbiavimą.

  • Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Vienas garsiausių Teotihuakano sieninės tapybos kūrinių, žinomas kaip Tepantitlos muralas, ir vėl atsidūrė diskusijų centre. Nors jis aptiktas dar 1942 metais netoli Saulės piramidės, iki šiol nėra vieningo atsakymo, ką tiksliai vaizduoja ši sudėtinga scena.

    Muralo kompozicijoje dominuoja didelė centrinė figūra, aplink ją matyti vandens, augalijos, žmonių ir simbolinių gamtos motyvų. Ilgą laiką plačiausiai cituota interpretacija siejo vaizdą su Tlalokanu, mitine palaimintųjų erdve, tradiciškai siejama su lietaus dievu Tlaloku.

    Nauja versija apie šventę

    Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto tyrėjas Jaime Delgado Rubio siūlo kitokį paaiškinimą: jo teigimu, muralas gali vaizduoti ne pomirtinį pasaulį, o religinę šventę Etzalcualiztli. Ši ceremonija buvo skirta vandeniui, lietui ir derliui, todėl turėjo tiesioginę sąsają su žemdirbystės ciklu.

    Pasak tyrėjo, muralo ikonografija labiau primena ritualinių apeigų sceną nei abstrakčią rojaus viziją. Dėmesį esą verta sutelkti į šokančias figūras, augalų, sėklų bei su vandeniu siejamus ženklus, kurie dažnai sutinkami derlingumo kultuose.

    Ką gali reikšti centrinė figūra?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka centrinės figūros tapatybė. Dalies mokslininkų akimis, tai galėtų būti ne Tlalokas, o vadinamoji Didžioji Teotihuakano deivė, siejama su vandeniu, vaisingumu ir kosmine tvarka.

    Naujojoje interpretacijoje centrinė figūra suvokiama kaip gausos ir atsinaujinančios gamtos simbolis, o pats muralas galėjo atlikti ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją. Tokie vaizdiniai, tikėtina, stiprino bendruomenės tapatybę ir priminė, kad ritualai yra esminė miesto gyvenimo dalis.

    Miesto paslaptis niekur nedingo

    Teotihuakanas laikomas viena didžiausių Amerikų archeologijos mįslių. Klestėjimo laikotarpiu mieste galėjo gyventi daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, tačiau iki šiol neaišku, kokia kalba jie kalbėjo ir kaip buvo organizuota valdžia.

    Dėl šios priežasties kiekvienas naujas bandymas iš naujo perskaityti ryškiausius Teotihuakano simbolius sulaukia didelio dėmesio. Kol kas mokslininkai sutaria dėl vieno: Tepantitlos muralas greičiau rodo sudėtingą religijos, gamtos ir politikos ryšį, o galutinis atsakymas, ką tiksliai norėta pasakyti, dar nėra rastas.