Romėnų invazija į Britaniją 43 metais po Kristaus ilgą laiką buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, kuris esą pabėgo į Romą ir paprašė imperatoriaus Klaudijaus karinės pagalbos. Tačiau nauja analizė siūlo netikėtą posūkį: Verika galėjo būti ne vyras, o moteris.
Tokią versiją naujame straipsnyje žurnale „Current Archaeology“ pateikia Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas. Jo teigimu, XIX amžiaus istorikai, remdamiesi to meto mąstymu ir ribotais šaltiniais, valdovės lytį galėjo neteisingai priskirti.
Verika valdė atrebatų gentį dabartinėse Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose. Pasak M. Russello, būtent jos politinis žingsnis – pagalbos iš Romos paieškos, kai teritoriją spaudė agresyvūs kaimynai, – galėjo tapti vienu svarbių veiksnių, atvėrusių kelią romėnų įsiveržimui.
Jei ši interpretacija pasitvirtintų, Britanijos istorijoje atsirastų dar viena įtakinga valdovė greta Boudikos ar Kartimanduos, tačiau šįkart – siejama ne su sukilimu prieš Romą, o su aljansu, nulėmusiu ilgalaikius pokyčius saloje.
Užuominos monetose ir varduose
Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų, kurie dažnai būna šališki ar netikslūs. M. Russellas kaip vieną svarbiausių argumentų nurodo vardą: jo teigimu, moterų vardai dažnai baigdavosi „-a“, kai vyriški – „-us“ arba „-os“.
Kitas svarbus elementas – lotyniški užrašai ant Verikos monetų. Jose aptinkamas titulas rex (karalius) ir santrumpa COM F, kuri tradiciškai aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus). Vis dėlto tie patys raidžių junginiai gali reikšti ir „Commios filia“ – Komijaus dukra.
M. Russellas taip pat teigia, kad pats titulas rex nebūtinai buvo griežtai vyriškas. Kaip pavyzdys minimas faktas, jog Roma pripažino ir moteris valdoves, nors diskusija, ar romėnai šį konkretų titulą taikė moterims, išlieka atvira.
Dar vienu argumentu laikomi monetų vaizdiniai: dalyje jų matoma grakštesnė, nuoga krūtine pavaizduota raitelė su ietimi. M. Russellas tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką, nors pripažįsta, kad senovės monetų ikonografija neretai būdavo ir alegorinė.
Kodėl išvada laikoma ginčytina
Ne visi mokslininkai su tokia interpretacija sutinka. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas, besispecializuojantis lotyniškuose užrašuose, „The Guardian“ komentavo, kad vien vardo galūnė dar nėra lemiamas įrodymas, nes kai kurie lotyniški vyrų vardai taip pat baigiasi „-a“.
Be to, abejojama ir tuo, ar romėnai moterims iš tiesų taikė titulą rex. Kritikai pažymi, kad vien prielaidos apie romėnų požiūrį į moteris valdoves nepakanka – reikėtų tvirtesnių įrodymų, jog terminas šiuo atveju tikrai buvo vartojamas be lyties skirties.
Ironiška, bet didžiausia problema gali būti pačios monetos: geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu figūros atrodo moteriškos. Kai kur vaizduojami akivaizdžiai vyriški raiteliai ar net personažai, primenantys vyrišką žynį.
Į tai M. Russellas atsako, kad kai kurie portretai galėjo vaizduoti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių ar mitologines figūras. Vis dėlto net kritikai pripažįsta: kas tiksliai pavaizduota senovinėse monetose, neretai lieka sunkiai išsprendžiama mįslė.
Platesnis kontekstas: Romos politika ir geležies amžiaus Britanija
M. Russellas Verikos istoriją sieja ir su platesniu geležies amžiaus Britanijos visuomenės paveikslu. Jis primena, kad romėnų autoriai, tokie kaip Tacitas ar Julijus Cezaris, moterų dalyvavimą politikoje ir karo reikaluose dažnai laikė „keistu“ ar „barbarišku“, tačiau archeologiniai duomenys rodo, jog Britanijoje moterų statusas galėjo būti kitoks.
Straipsnyje aptariami ir genetiniai tyrimai, atlikti analizuojant vėlyvojo geležies amžiaus kapinyną Dorsetėje (Winterborne Kingston). 2025 metais žurnale „Nature“ publikuotas darbas, paremtas 50 skeletų DNR analize, leido tyrėjams daryti išvadą apie matrilokalumo požymius – kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o giminystės ryšiai ir paveldėjimas gali būti labiau siejami su motinos linija.
Šis fonas, M. Russello manymu, sustiprina idėją, kad tokia valdovė kaip Verika galėjo turėti realią institucinę galią. Kartu jis kelia mintį, kad moters vaidmuo istorijoje galėjo būti sumenkintas vėlesnių pasakojimų, formuotų per romėnų ir XIX amžiaus istorikų prizmę.
Net jei Verikos lyties klausimas ir liks diskusijų objektu, ši hipotezė išryškina, kaip vienas iš naujo perskaitytas užrašas ant monetos ar kitas kalbinis niuansas gali pakeisti nusistovėjusį pasakojimą apie didelius istorijos lūžius.