CP v2

Tag: Senovės Roma

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.

  • Poncijaus Piloto žiedas ar klaidinantis užrašas? Archeologus suintrigavo viena raidė

    Archeologų ir istorikų diskusijas vėl įkaitino Herodione rastas vario lydinio žiedas su graikiškomis raidėmis, kuriose įskaitomas užrašas ΠΙΛΑΤΟ. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip tiesioginė nuoroda į Poncijų Pilotą, Romos Judėjos prefektą, tačiau nauja interpretacija siūlo atsargesnę išvadą.

    Žiedas mokslininkams žinomas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai buvo aptiktas kasinėjant Herodioną Judėjos dykumoje. Ilgą laiką radinys gulėjo saugyklose, o išsamiau jis sugrįžo į tyrėjų akiratį tik tuomet, kai buvo atlikta detalesnė paviršiaus ir įrašo analizė.

    Ant žiedo matomas indo atvaizdas ir kelių raidžių seka, siejama su Piloto vardu. Ankstesnėse interpretacijose buvo pabrėžiama, kad net jei užrašas nurodo į Pilotą, pats žiedas nebūtinai priklausė jam asmeniškai, jis galėjo būti susijęs su administracija ar tarnyba jo aplinkoje.

    Vienas simbolis pakeitė prasmę

    UCLA tyrėja Catherine Bonesho atkreipė dėmesį į, atrodytų, smulkią detalę: skirtumą tarp lotyniškų formų PILATI ir PILATO. Jos teigimu, PILATI labiau reikštų priklausymą, o PILATO galėtų būti suprantama kaip „Piloto“ adresatas, tai yra „Piloto vardu“, „Piloto reikmėms“ arba „Pilotui“.

    Esminė prielaida yra ta, kad įrašą kūręs žmogus bandė lotynišką formą perteikti graikiškomis raidėmis ir galėjo suklysti dėl balsių žymėjimo. Tokios klaidos, ypač painiojant omikroną ir omegą, Antikoje nebuvo retenybė žmonėms, kurie lotynų kalbą mokėsi kaip antrąją.

    Kam žiedas galėjo priklausyti?

    Jei ši versija teisinga, žiedas labiau primena praktinį administracinį įrankį nei asmeninį aukšto rango romėnų pareigūno papuošalą. Tokie žiedai galėjo būti naudojami kaip antspaudai, spaudžiant ženklus į vašką ar molį ant dokumentų ir siuntų, kurios buvo skirtos Pilotui ar jo aparatui.

    Užuominų suteikia ir pati medžiaga. Vario lydinys buvo gerokai pigesnis už auksą ar brangakmenius, todėl tokio tipo žiedai dažniau siejami su žemesnio statuso žmonėmis, vietos gyventojais, kariškiais ar žemesnio rango tarnautojais, o ne su aukščiausiais imperijos administracijos sluoksniais.

    Dėmesio verta ir žiedo ikonografija, nes pavaizduotas indas gali būti artimesnis to meto Judėjos vietinėms tradicijoms. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad net ir radus Piloto vardą primenantį įrašą, tai dar nėra tiesioginis įrodymas, jog žiedą nešiojo pats Poncijus Pilotas.

    Tokie radiniai primena, kaip vienas netiksliai iškaltas simbolis gali pakeisti istorinio artefakto prasmę. Archeologijoje vis dažniau pasitelkiami aukštos raiškos vaizdiniai tyrimai ir pažangūs nuskaitymo metodai, tačiau galutinis atsakymas dažnai priklauso nuo kalbotyros ir istorinio konteksto, o ne vien nuo sensacingos asociacijos.

  • Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Vakarų Turkijoje, senoviniame Sardžio mieste, archeologai atkasė maždaug 2 500 metų senumo marmurinę jauno vyro statulą, kurios veidas išliko neįprastai geros būklės. Tyrėjų teigimu, šį „stebuklą“ lėmė tai, kad skulptūra šimtmečius gulėjo veidu į žemę ir taip buvo apsaugota nuo oro poveikio bei mechaninių pažeidimų.

    Radavietė pasirinkta neatsitiktinai: Sardis buvo Lidijos karalystės sostinė, vėliau tapo svarbiu Persijos imperijos centru, o krikščionybės tradicijoje minimas kaip vienas iš septynių miestų, kuriems skirtos Apreiškimo Jonui žinios. Dėl šios daugiasluoksnės istorijos vietovė laikoma išskirtine senovės Anatolijos kultūrinių kaitų tyrimų erdve.

    Atrasta romėnų gatvės sluoksnyje

    Skulptūros fragmentai aptikti ten, kur romėnų laikais ėjo kolonuota gatvė. Kaip aiškina archeologai, statula nebestovėjo originalioje vietoje: ji buvo sulaužyta ir panaudota pakartotinai kaip statybinė medžiaga gatvės dangai.

    Būtent toks pakartotinis panaudojimas paradoksaliai tapo svarbiausia išsaugojimo priežastimi. Skulptūrą paguldžius veidu žemyn, subtilios bruožų detalės ilgą laiką buvo „uždarytos“ nuo tiesioginio lietaus, vėjo, temperatūros svyravimų ir trinties.

    Apranga kelia naujų klausimų

    Ekspertai daug dėmesio skiria pavaizduotos figūros aprangai: vyras vilki storą himationą ir ploną chitoną, o po jais matyti dar vienas savitas drabužio sluoksnis, dekoruotas horizontaliomis linijomis. Turkijos archeologų vertinimu, toks vaizdavimo būdas neturi aiškių analogų daugelyje Anatolijoje ir Graikijoje žinomų panašaus laikotarpio skulptūrų.

    Šis neatitikimas gali reikšti ryškesnį vietinį, su Lidijos kultūra susijusį braižą. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas per anksti tiksliai įvardyti, ką skulptūra vaizduoja ir kokią funkciją ji atliko senovės mieste.

    Kas jo rankoje ir ar statula buvo spalvota?

    Dar viena mįslė yra jaunuolio rankoje laikomas objektas, primenantis vaisių. Šiuo metu nėra aišku, ar tai simbolinis atributas, religinė užuomina, ar konkretų asmenį ar dievybę identifikuojantis ženklas, todėl laukiama papildomų analizės etapų.

    Tyrimai nesibaigia vien datavimu ar ikonografija: skulptūrą dengia storas sukietėjusių nuosėdų sluoksnis, kurį konservatoriai turės šalinti itin atsargiai. Specialistai taip pat ketina ieškoti pigmentų pėdsakų, nes daug senovinių marmurinių statulų buvo dažytos, o net mikroskopiniai dažų likučiai gali iš esmės pakeisti supratimą apie pirminę kūrinio išvaizdą.

    Archeologai tikisi, kad radinys papildys žinias apie Sardžio kasdienybę, religinius vaizdinius ir kultūrinius ryšius regione, kuris skirtingais laikotarpiais patyrė lidijų, persų, graikų ir romėnų įtakas. Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, kam skirta ši skulptūra ir kodėl ji galiausiai atsidūrė romėnų gatvės konstrukcijoje.

  • Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Radinių aptikta netikėtai

    Įprastas inžinerinis projektas Romos Celijaus kalvoje virto vienu ryškiausių pastarųjų metų archeologinių atradimų mieste. Tvirtinant senovinę sieną Villa Celimontana teritorijoje netikėtai atsidengė didelio romėnų laikų pastato liekanos.

    Archeologai praneša identifikavę aštuonis kambarius, iš kurių penki jau pilnai ištirti, o dar kelių patalpų sienos tęsiasi už dabartinės kasinėjimų zonos. Pastatas išsiskiria dekoru: aptiktos mozaikos, freskų fragmentai ir tapytos lubos.

    Du laikotarpiai vienoje patalpoje

    Kasinių vadovė Simona Moretta teigė, kad dėl vietos artumo Romos forumui komanda tikėjosi rasti antikos pėdsakų, tačiau ne tokio masto ir išskirtinės būklės objektą. Pasak jos, kai kurių patalpų dekoras liudija ilgą pastato naudojimą ir perplanavimus.

    „Būdami pačioje senovės Romos širdyje, visai šalia Romos forumo, galimybę aptikti antikinių radinių tikrai buvome numatę, bet ne tokio svarbumo. Radome penkias pilnai ištirtas patalpas ir dar kelias, kurių sienos tęsiasi už kasinėjimų ribų“, – sakė S. Moretta.

    Vienoje patalpoje archeologai aptiko dvi viena ant kitos įrengtas mozaikas: viršutinė datuojama trečiuoju amžiumi, o apatinė – antruoju amžiumi. Toks sluoksniavimas rodo, kad interjeras buvo atnaujinamas, prisitaikant prie kintančių skonių ir galimybių.

    Ką atskleidė mozaikos ir lubos

    Kasinėjimų komandos šiuo metu valo ir kataloguoja šimtus artefaktų: marmuro fragmentus, keramiką, mozaikų dalis ir tapyto tinko gabalus. Restauratoriai taip pat dėlioja į didelius fragmentus subyrėjusias lubų dalis, kurios, anot specialistų, išliko geriau, nei tikėtasi.

    „Ant naujausios mozaikos šioje patalpoje radome tapytas lubas dideliais gabalais, kuriuos kartu su puikiais restauratoriais pavyko kruopščiai išrūšiuoti“, – pasakojo S. Moretta.

    Ji pridūrė, kad lubų rekonstrukcijai tikimasi turėti daugiau nei 50 proc. originalo: dominuoja raudonų ir mėlynų apskritimų motyvai bei balto stiuko rėmai. Tokios detalės leidžia manyti, kad patalpos buvo reprezentacinės ir skirtos parodyti savininkų statusą.

    Specialioji Romos archeologijos superintendento tarnybos vadovė Daniela Porro nurodė, kad kompleksas datuojamas antruoju amžiumi, o vėliau, trečiajame amžiuje, buvo pertvarkytas. Vienoje patalpoje užfiksuota geometrinė mozaika su centriniu emblemos vaizdu, kuriame matomas delfinas ir žuvys.

    Domus ar kareivinės?

    Tyrėjai dar nėra nustatę, kokia buvo pirminė pastato paskirtis. Prabangus dekoras leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti domus – turtingos ir įtakingos romėnų šeimos namai, tačiau svarstoma ir kita versija.

    „Tikėtina, kad tai galėjo būti svarbios šeimos domus, kurią išduoda elegantiška puošyba, bet neatmetame ir galimybės, kad tai buvo kareivinės, susijusios su senovės Romos ugniagesių tarnyba. Šiuo klausimu tyrimai dar tęsiasi“, – sakė D. Porro.

    Atradimas pakeitė ir patį projektą: planuota įprasta stabilizacija virto platesniais kasinėjimais, siekiant suprasti, kokio dydžio statinys slypi po žeme. Darbai vykdomi kaip dalis Italijos Nacionalinio atkūrimo ir atsparumo plano finansuojamos restauracijos, o archeologai tikisi, kad tyrimai papildys žinias apie antikinės Romos urbanistinį sluoksnį ir kasdienybę.

  • Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Senovės Roma beveik neturėjo tokio dirbtinio apšvietimo, prie kokio esame įpratę šiandien. Alyvos lempos skleidė menką šviesą, o pati alyva buvo brangi, todėl dauguma žmonių guldavosi netrukus po sutemų ir keldavosi kartu su saule.

    Vasarą tai dažnai reiškė kėlimąsi apie penktą ryto, o žiemą kiek vėliau. Vos prašvitus miestas atgydavo: į gatves išeidavo prekeiviai, kepėjai atidarydavo dirbtuves, amatininkai ruošdavosi darbui.

    Daliai miestiečių rytas prasidėdavo vizitu pas patroną, turtingą globėją, galintį padėti pinigais ar ryšiais. Tokia klientų ir patronų sistema buvo viena svarbiausių Romos visuomenės atramų, formavusi tiek kasdienę tvarką, tiek socialines galimybes.

    Rytas ir pietūs: paprasta

    Rytinis valgis, romėnų vadintas ientaculum, dažniausiai būdavo kuklus. Dažnam užtekdavo duonos, kartais pamirkytos vyne ar alyvuogių aliejuje, šalia atsirasdavo sūrio, alyvuogių, džiovintų vaisių, rečiau kiaušinių.

    Pasiturintys gyventojai galėjo rinktis medų ar šviežius vaisius, tačiau daugumai pagrindas išlikdavo grūdai ir duona. Apie vidurdienį būdavo valgomas prandium, greitas ir paprastas patiekalas, labiau panašus į šiandienį pietų užkandį.

    Dažnai tai būdavo vakarykščio maisto likučiai, daržovės, sūriai, žuvis ar kiek mėsos, jei šeimos biudžetas tai leisdavo. Tokia mitybos logika atspindėjo Romos realybę: miestas buvo milžiniškas, o daugumai svarbiausia buvo sotumas ir kaina.

    Vakarienė ir garsusis garum

    Vakare ateidavo cenas, vakarienės, metas. Turtingų romėnų namuose ji kartais trukdavo valandas ir virsdavo kelių patiekalų puota, tačiau dauguma miestiečių valgė gerokai kukliau.

    Ant stalo dažniausiai atsidurdavo kruopos, lęšiai, pupos, daržovės, duona, alyvuogių aliejus ir žuvis. Kiauliena buvo viena populiariausių mėsų, bet nemažai šeimų ją laikė labiau šventiniu priedu nei kasdienybe.

    Romėnų virtuvės neįmanoma aptarti nepaminėjus garum, fermentuoto žuvų padažo iš žuvų vidurių ir druskos. Skamba atgrasiai, bet anuomet tai buvo universalus skonio stipriklis, kurį dėdavo į mėsą, daržoves, žuvį, o kartais net į saldesnius patiekalus.

    Ar Roma turėjo fast food?

    Taip, ir labai aiškiai atpažįstamą. Mieste veikė daugybė mažų užeigų, vadintų thermopolia, kuriose buvo galima nusipirkti paruošto karšto maisto, sriubų ar troškinių, duonos ir praskiesto vyno.

    Daugeliui tai buvo ne pramoga, o būtinybė. Nemaža dalis romėnų gyveno insulae, daugiaaukščiuose nuomojamuose namuose, kurių pigiausiuose būstuose dažnai nebuvo virtuvės ar net vietos maistui gaminti.

    Tokiu atveju nusipirkti šilto patiekalo gatvėje būdavo paprasčiau ir kartais pigiau nei gaminti namuose. Dėl šios priežasties thermopolia neretai vadinamos ankstyviausia greitojo maisto kultūros forma.

    Darbo diena, atlygis ir poilsis

    Tipinis romėnas dažnai dirbdavo šešias dienas per savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Karščiausiais mėnesiais galėjo būti daroma ilgesnė pertrauka dienos viduryje, kai dirbti tapdavo fiziškai per sunku.

    Roma buvo didžiulė metropolija, todėl čia reikėjo beveik visų profesijų: kalvių, puodžių, kepėjų, dailidžių, mūrininkų, audėjų, krovikų, vežikų, sandėlių darbininkų. Administracijoje dirbo raštininkai ir įvairūs tarnautojai, o turtinguose namuose svarbų vaidmenį atliko vergai, tarp jų ir išsilavinę mokytojai ar gydytojai.

    Nors visuomenė buvo patriarchalinė, moterys taip pat dirbo, ypač žemesniuose sluoksniuose. Jos prekiavo, audė, dirbo smulkiose užeigose ar skalbyklose, o turtingesnės galėjo prižiūrėti šeimos turtą ir verslus, nors politinių teisių neturėjo.

    Tiksliai pasakyti, kiek uždirbdavo eilinis romėnas, sudėtinga, nes atlyginimai kito per šimtmečius ir skyrėsi pagal regionus. Vis dėlto istoriniai vertinimai rodo, kad nekvalifikuotas darbininkas dažnai gaudavo maždaug vieną denarą už dieną, o kvalifikuoti amatininkai galėjo uždirbti daugiau.

    Senatvės pensijų sistemos šiuolaikine prasme nebuvo, todėl žmonės dirbdavo tiek, kiek leisdavo sveikata. Jei jėgos baigdavosi, išgyventi padėdavo šeima, o kariuomenėje išimtimi tapdavo ilgamečiams kariams skiriamos išmokos ar žemės sklypai.

    Poilsis romėnams irgi buvo svarbus: didelio populiarumo sulaukdavo viešosios pirtys, kur susitikdavo draugai, sportuodavo, aptardavo reikalus ir politiką. Pramogų pasaulyje dominavo teatrai, amfiteatrai ir vežimų lenktynės, į kurias suplaukdavo minios.

    Kasdienybė dažniausiai buvo ne apie didžiąją politiką ar karus, o apie darbą, pirkinius, maistą ir bandymą sutaupyti iki rytojaus. Ir būtent tai daro senovės Romą netikėtai atpažįstamą: skubėjimas, kainos, greitas maistas ir ilgas darbas daugeliui skambėtų pažįstamai net ir šiandien.

  • Darbininkai aptiko senovės šventyklą, palaidotą po 3 m dumblu: ją užkonservavo didžiulis potvynis

    Darbininkai aptiko senovės šventyklą, palaidotą po 3 m dumblu: ją užkonservavo didžiulis potvynis

    Šiaurės Italijoje, netoli Ponso vietovės, techninių darbų metu aptikti akmenys su paslaptingais įrašais atvedė prie stulbinančio radinio: po beveik 3 metrų dumblo ir žvyro sluoksniu slėpėsi didelis priešromėniškas religinis kompleksas. Iš pradžių teritorijoje buvo vykdomi įprasti patikrinimai dėl galimų Antrojo pasaulinio karo sprogmenų, tačiau aptikti fragmentai pakeitė darbų kryptį.

    Į vietą atvykę archeologai nustatė, kad tai gali būti senovės venetų, gyvenusių šiaurės Apeninuose dar iki Romos įtakos, šventvietė. Dalis radinių, sprendžiant iš epigrafinių požymių, datuojami V–IV amžiais prieš mūsų erą, o pats kompleksas rodo, kad regionas turėjo svarbų kulto centrą dar prieš romanizaciją.

    Akmeniniai stulpai su užrašais

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė ceremoniniai akmeniniai stulpai, vadinami cippi, kurių paviršiuje aptikta įrašų. Pasak tyrėjų, čia matyti ir lotyniškos abėcėlės ženklų, ir vietinės venetų kalbos pėdsakų, o dalis tekstų galėjo būti votyviniai, skirti dievybėms ar šventoms apeigoms.

    Toks dvikalbiškumas ir skirtingų laikotarpių ženklai leidžia manyti, kad vieta nebuvo tiesiog apleista atėjus Romai. Greičiau tai buvo erdvė, kur vietinės tradicijos palaipsniui persipynė su romėniškomis praktikomis, keičiantis ritualams, kalbai ir simboliams.

    Monumentali architektūra ir perėjimas į romėnų epochą

    Vėlesni kasinėjimai atidengė monumentalių statinių pamatus, kurie, archeologų vertinimu, priklausė dideliam šventyklų ansambliui. Vienas pastatas apibūdinamas kaip peripteras, tai yra statinys, iš visų pusių apjuostas kolonomis, toks sprendimas senovėje buvo brangus ir būdingas tik ypač reikšmingoms vietoms.

    Radinių visuma rodo, kad šventvietė galėjo būti ne tik religinis, bet ir regiono politinę ar socialinę įtaką atspindintis centras. Taip pat aptikta požymių, kad dalis komplekso buvo perstatoma jau romėnų laikotarpiu, todėl vieta tampa svarbi norint suprasti, kaip vyko kultūrinė transformacija Šiaurės Italijoje.

    Potvynis sunaikino, bet kartu ir išsaugojo

    Istorinį komplekso išlikimą lėmė didžiulė Adidžės upės potvynio katastrofa: senovėje upės vaga buvo arčiau šios teritorijos nei dabar. Stichija sugriovė šventyklas, o vėliau viską užklojo storas dumblo, smėlio ir žvyro sluoksnis, kuris ilgainiui tapo savotiška kapsule.

    Paradoksalu, tačiau būtent toks palaidojimas galėjo apsaugoti akmenines konstrukcijas ir įrašus nuo erozijos bei žmogaus veiklos daugiau nei du tūkstančius metų. Archeologai neatmeta, kad po nuogulomis gali slypėti ir daugiau su šventviete susijusių objektų, kurie padėtų tiksliau datuoti potvynį ir atkurti komplekso raidos etapus.

  • Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Naujas tyrimas rodo, kad viena pažangiausių tinko gamybos technologijų, ilgą laiką sieta su Senovės Roma, iš tikrųjų buvo naudojama maždaug prieš 9 000 metų. Tai reiškia, kad metodas atsirado apie 8 000 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Mokslininkai analizavo Neolito laikotarpio gyvenvietės Motzos apylinkėse, netoli Jeruzalės, radinius. Ten aptikta daugiau nei 100 tinkuotų grindų, dalis jų gerai išsilaikiusios ir dengtos raudonu pigmentu.

    Didžiausia staigmena – įrodymai, kad vietos gyventojai gamino dolomitu paremtą tinką, kuris paprastai džiūsta greitai, būna tvirtesnis ir atsparesnis vandeniui nei įprastas kalkinis tinkas. Tokia medžiaga vėliau siejama su romėnų statybų kokybe ir ilgaamžiškumu.

    Sudėtinga technologija Neolite

    Dolomitinių kalkių paruošimas laikomas techniškai sudėtingu, nes reikia tiksliai valdyti žaliavos kaitinimą, gesinimą ir mišinio paruošimą. Dėl to archeologiniuose objektuose dolomitinių kalkių pėdsakai aptinkami retai.

    Motzoje rasti atskiri degimo įrenginiai, skirti skirtingoms žaliavoms, rodo, kad žmonės išmanė, jog klinties ir dolomito apdirbimui reikia nevienodų sąlygų. Toks specializavimas leidžia manyti, kad tai buvo ne atsitiktinis bandymas, o kryptinga technologinė praktika.

    Kodėl romėnai minimi pirmi?

    Ankstyviausi rašytiniai užuominų apie tokio tipo kalkių paruošimą pėdsakai siejami su romėnų architektu ir inžinieriumi Vitruvijumi, rašiusiu pirmajame amžiuje prieš mūsų erą. Nors jis dolomito tiesiogiai neįvardijo, tyrėjai pažymi panašumus aprašant kalkių gamybą.

    Iki šiol manyta, kad prieš romėnus tinkas dažniausiai buvo gaminamas iš kalcito ar gipso, todėl dolomitu paremtas variantas atrodė vėlyvas ir išskirtinis. Nauji duomenys šį pasakojimą koreguoja ir parodo, kad dalis technologinių žinių galėjo atsirasti daug anksčiau.

    Prarastos žinios ar nepriklausomas atradimas?

    Tyrėjai svarsto dvi galimybes: technologija galėjo išlikti ir būti perduodama tūkstantmečiais, tačiau tam trūksta tarpinių archeologinių įrodymų. Kita versija – romėnai šį metodą vėliau atrado nepriklausomai, o ankstesnis jo panaudojimas tiesiog buvo pamirštas.

    Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į netikėtą mineraloginį rezultatą: galimai pavyko suformuoti dolomitinį tinką, kuriame dolomitas pilnai persikristalizavo kartu su kalcitu. Autorių teigimu, toks rezultatas ilgą laiką buvo laikomas praktiškai neįmanomu.

    Šie radiniai papildo platesnį vaizdą apie Neolito bendruomenes, kurios ne tik statė dideles gyvenvietes, bet ir gebėjo valdyti sudėtingus procesus, susijusius su žaliavų apdirbimu. Tai keičia požiūrį į ankstyvųjų statybinių technologijų raidą ir rodo, kad kai kurios inovacijos galėjo atsirasti gerokai anksčiau nei vėlesnių civilizacijų klestėjimo laikais.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje archeologai naujų kasinėjimų metu aptiko dviejų vyrų palaikus, žuvusius per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais. Vieno jų laikysena ir šalia rasti daiktai leido detaliau atkurti paskutines bėgimo akimirkas, o tam pirmą kartą šiame tyrime pasitelktas ir DI.

    Radimai atlikti Porta Stabia nekropolyje, netoli monumentalaus Numerijaus Agrestino Ekvicijaus Pulcherio kapo. Specialistai teigia, kad palaikų padėtis rodo dvi skirtingas išsiveržimo fazes ir skirtingas mirties priežastis.

    Du vyrai, dvi išsiveržimo fazės

    Jaunesnis vyras, kaip spėjama, žuvo nuo piroklastinės srovės, itin karšto dujų ir pelenų debesies, galinčio pražudyti akimirksniu. Tokios srovės laikomos viena pavojingiausių ugnikalnių išsiveržimų pasekmių, nes jos juda greitai ir pasižymi mirtina temperatūra.

    Antrasis, vyresnis vyras, veikiausiai mirė keliomis valandomis anksčiau, kai miestą užklojo nenutrūkstama lapilių ir pelenų kruša. Archeologai mano, kad jis bandė pasitraukti iš miesto, tačiau buvo užkluptas krentančių vulkaninių nuolaužų.

    Šalia vyresniojo vyro rastas molinis grūstuvas su aiškiais įskilimo ženklais. Tyrėjų vertinimu, jis galėjo būti iškeltas virš galvos kaip skydas, mėginant apsisaugoti nuo krentančių akmenėlių ir karštų pelenų.

    Daiktai, pasakojantys apie bėgimą

    Kartu su vyru rasta keraminė alyvos lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, kurią sukėlė pelenų debesis. Taip pat aptiktas geležinis žiedas ant kairės rankos mažojo piršto ir dešimt bronzinių monetų.

    Archeologų teigimu, šie kasdieniai daiktai tampa svarbiais įkalčiais: jie rodo, kad žmogus bėgo sąmoningai rinkdamasis tai, kas tuo metu atrodė praktiška. Tokie radiniai padeda išvengti vien abstrakčių pasakojimų apie katastrofą ir priartina prie konkrečios, individualios patirties.

    Šiuolaikiniai duomenys netikėtai susišaukia su senoviniais liudijimais. Plinijus Jaunesnysis, laikomas vienu svarbiausių išsiveržimo amžininkų, rašė, kad bėgantys žmonės rišdavosi pagalves ant galvos, kad apsisaugotų nuo krintančių nuolaužų.

    DI rekonstrukcija ir ribos

    Pompėjos archeologijos parkas kartu su Paduvos universitetu sukūrė skaitmeninę aukos rekonstrukciją, paremtą kasinėjimų metu surinktais duomenimis. Naudojant DI ir vaizdo apdorojimo metodus, siekiama moksliškai pagrįstai vizualizuoti, kaip galėjo atrodyti žmogaus laikysena ir judesys, kai jis bėgo iš miesto.

    Tokios rekonstrukcijos tampa vis dažnesnės archeologijoje, nes tyrimų metu sukaupiama milžiniški kiekiai informacijos: nuo nuotraukų ir matavimų iki 3D skenavimų. DI gali padėti greičiau apdoroti duomenis, palyginti fragmentus, iškelti hipotezes ir sukurti visuomenei suprantamesnį pasakojimą.

    „DI sukuria hipotezes, o ne tiesas. Hipotezes reikia tikrinti, aptarti, koreguoti ir patvirtinti, o mokslinės atsakomybės deleguoti negalima“, – sakė Jeilio universiteto Skaitmeninės etikos centro įkūrėjas Luciano Floridi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad technologijos čia nepakeičia archeologo, o veikia kaip įrankis, leidžiantis tiksliau ir aiškiau pateikti sudėtingą medžiagą. Pompėjos atvejis dar kartą parodo, kad archeologija šiandien yra ne tik kasinėjimai, bet ir laboratorinis darbas, duomenų analizė bei atsakinga interpretacija.

  • DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    Archeologai pristatė skaitmeninę vienos Pompėjos katastrofos aukos rekonstrukciją, kuri leidžia naujai pažvelgti į 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą. Pasitelkus dirbtinis intelektas ir archeologinius duomenis, sukurtas vaizdas atkuria vyro bandymą pabėgti iš miesto, kai aplink krito akmenys ir pemza.

    Rekonstrukcija parengta bendradarbiaujant Pompėjos archeologinio parko specialistams ir Paduvos universiteto tyrėjams. Skaitmeninis vaizdas sukurtas remiantis skeleto analize, radinių kontekstu ir aplinkos tyrimais, o vėliau apdorotas vizualizavimo įrankiais.

    Radinių detalės atskleidė bėgimą

    Vyras rastas netoli senovinio miesto sienų, o šalia aptiktas molinis dubuo, kuris, kaip manoma, galėjo būti naudojamas kaip improvizuotas skydas galvai. Pasak tyrėjų, toks sprendimas atitinka ankstyvąją katastrofos fazę, kai grėsmę kėlė intensyvus vulkaninių nuolaužų lietus.

    Greta palaikų taip pat rasta alyvos lempa, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Šie daiktai leidžia spėti, kad žmogus buvo pasirengęs keliui: lempa galėjo padėti orientuotis pelenų debesies pritemdytoje tamsoje, o pinigai praversti ieškant prieglobsčio ar tęsiant kelionę.

    Plinijaus liudijimai sutapo su mokslu

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad radinys papildo senovinius liudijimus apie katastrofą. Romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis rašė, jog žmonės dengėsi galvas pagalvėmis, audiniais ir kitais daiktais, bandydami apsisaugoti nuo krintančių nuolaužų.

    „Šios technologijos gali pakeisti, kaip tiriame ir pasakojame istoriją: archeologinių duomenų kiekis toks didelis, kad būtini nauji analizės įrankiai“, – sakė Pompėjos archeologinio parko vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    Kas keičiasi archeologijoje

    Pastaraisiais metais DI vis dažniau naudojamas kultūros paveldo srityje: nuo fragmentų sujungimo ir pažeistų užrašų atkūrimo iki 3D modelių kūrimo bei interaktyvių ekspozicijų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra fotografiška tiesa, o moksliškai pagrįstas vizualus scenarijus, priklausantis nuo turimų duomenų kokybės.

    Pompėja ir toliau išlieka vienu svarbiausių senovės pasaulio tyrimų centrų, nes vulkaniniai pelenai išsaugojo miestą tarsi laiko kapsulę. Nauja rekonstrukcija primena ne tik tragedijos mastą, bet ir tai, kaip modernūs metodai padeda anoniminiams radiniams sugrąžinti žmogišką istorijos veidą.