CP v2

Tag: Šešėliniai augalai

  • Pavargo nuo melsvių? 6 augalai, kurie praskaidrins šešėlinius sodo kampus ir mažiau vilios šliužus

    Pavargo nuo melsvių? 6 augalai, kurie praskaidrins šešėlinius sodo kampus ir mažiau vilios šliužus

    Melsvės, dar vadinamos hostomis, ilgus metus laikomos vienu patikimiausių pasirinkimų šešėliui: jos suformuoja tankius kerus, o lapai gali būti įvairių atspalvių – nuo ryškiai žalios iki melsvos ar margos. Vis dėlto būtent dėl populiarumo jos tapo beveik standartiniu sprendimu, todėl dalis sodininkų ieško įdomesnių alternatyvų.

    Kita priežastis – praktinės bėdos. Melsvių lapus dažnai apgraužia šliužai, ypač drėgnais metais ir vietose, kur daug slėptuvių. Prastesnė, sunkesnė dirva ir perlaistymas taip pat gali skatinti šaknų problemas, o kai kurios veislės jautriau reaguoja į ryškesnę saulę, dėl ko lapai gali prarasti dekoratyvumą.

    Kodėl verta ieškoti alternatyvų?

    Šešėlis sode nebūtinai reiškia kompromisą. Tinkamai parinkti daugiamečiai augalai gali suteikti spalvų ir faktūrų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o dalis jų geriau pakelia svyruojančią drėgmę ar mažiau nukenčia nuo kenkėjų.

    Renkantis augalus šešėliui svarbiausia įvertinti, ar tai tikras šešėlis, ar pusšešėlis, taip pat dirvos tipą ir drėgmę. Daugelis šešėliamėgių augalų mėgsta humusingą, purią, tolygiai drėgną, bet neužmirkstančią žemę, o mulčas padeda išlaikyti stabilesnes sąlygas.

    6 augalai vietoje melsvių

    Žvaigždinė majanthė (Maianthemum stellatum) tinka drėgnesnėms ir pralaidesnėms vietoms, kur gali sudaryti dailų, nedidelį kilimą. Pavasarį ji išaugina smulkius baltus žiedus, o vėliau gali formuoti dekoratyvias uogas, todėl įdomi ne tik lapais.

    Puošnioji dicentra (Dicentra spectabilis) išsiskiria lenktais stiebais ir širdelių formos žiedais, kurie pasirodo pavasario pabaigoje. Ji mėgsta humusingą, neišdžiūstantį dirvožemį ir pusšešėlį, o po žydėjimo antžeminė dalis gali nunykti – tai verta numatyti planuojant gėlyną.

    Dėmėtoji notra (Lamium maculatum) – vienas praktiškiausių sprendimų, kai reikia greitai uždengti žemę šešėlyje. Ji auga tankiai, lapai dažnai būna sidabriškai margi, o pavasarį pasirodo balti arba rausvai violetiniai žiedai; svarbu, kad dirva nebūtų perdžiūvusi.

    Heucherų (Heuchera) veislės vertinamos dėl lapų spalvų įvairovės – nuo žalsvos iki purpurinės ar varinės. Šviesesnių lapų veislėms dažniau tinka pusšešėlis, o tamsesnės paprastai geriau laikosi gilesniame šešėlyje; jos mėgsta pralaidų, vidutiniškai drėgną dirvožemį.

    Diskinis ciklamenas (Cyclamen coum) sode dažnai pražysta labai anksti, kai kiti augalai dar tik bunda. Jis gerai jaučiasi po lapuočiais medžiais, nes žiemą ir ankstyvą pavasarį gauna daugiau šviesos, o vasarą būna apsaugotas nuo kaitros; jam tinka lengvesnė, neužmirkstanti žemė.

    Sėdintysis trilium (Trillium sessile) – kompaktiškas, bet išraiškingas augalas, vertinamas dėl margų lapų ir tamsesnių, dekoratyvių žiedų pavasarį. Jam patinka humusinga, drėgmę išlaikanti, bet pralaidi dirva, o geriausiai atrodo natūralistiniuose, miško tipo gėlynuose.

    Kaip sukurti gražų šešėlinį gėlyną

    Derinant skirtingų formų lapus ir augalų aukščius galima pasiekti, kad šešėlinis kampas atrodytų gyvas visą sezoną. Žemę dengiančius augalus verta sodinti arčiau takų ar po krūmais, o aukštesnius, ryškiau žydinčius palikti kaip akcentus.

    Jei šešėlyje nuolat laikosi drėgmė ir šliužai tampa problema, verta mažinti slėptuvių kiekį, nepertręšti azotu ir palaikyti gėlyno švarą. Tuo pačiu protingai parinktos alternatyvos melsvėms leidžia išsaugoti šešėlio privalumus, bet atsinešti daugiau įvairovės.

  • Trilijai užburia trimis lapais ir žiedais: kaip teisingai pasodinti, kad prigytų?

    Trilijai užburia trimis lapais ir žiedais: kaip teisingai pasodinti, kad prigytų?

    Trilijai (Trillium) – ilgaamžiai, šakniastiebiniai daugiamečiai augalai, išsiskiriantys griežta „trijų“ sandara: trys lapai, trys taurėlapiai ir trys žiedlapiai. Nors soduose jie dar gana reti, dauguma rūšių yra atsparios šalčiui ir, tinkamai pasodintos, vienoje vietoje gali augti dešimtmečius.

    Šių augalų ypatybė – lėtas augimas. Pirmus metus trilijai dažnai suformuoja tik vieną ūglį, o vešlesnė kupstinė forma atsiranda vėliau, kai šakniastiebis sustiprėja. Dėl to trilijai paprastai neišstumia kaimyninių augalų ir ilgainiui tik gražėja.

    Po žydėjimo antžeminė dalis nunyksta, o šakniastiebis pereina į ramybės būseną iki kito pavasario. Tai vadinamieji efemeroidai – panašiai elgiasi ir kai kurie miško paklotės augalai, kurie aktyvūs pavasarį, kol medžiai dar neužmeta tankaus šešėlio.

    Kurios rūšys dažniausios?

    Dažniausiai auginamas didžiažiedis trilijus (Trillium grandiflorum) – jis formuoja didelius baltus žiedus, kurie peržydėję gali rausvėti. Soduose vertinami ir tamsesnių atspalvių trilijai, pavyzdžiui, klinuotas trilijus (Trillium cuneatum), išsiskiriantis bordo spalvos žiedais ir raštuotais lapais.

    Geltonžiedžių akcentų ieškantiems tinka geltonasis trilijus (Trillium luteum), o kai kurios tamsiai raudonos rūšys turi specifinį kvapą, pritraukiantį apdulkintojus. Renkantis verta atsižvelgti ne tik į žiedų spalvą, bet ir į augavietės sąlygas, nes skirtingos rūšys gali skirtis reiklumu.

    Dirvožemis ir vieta – svarbiausia

    Sėkmę labiausiai lemia dirva: trilijams reikia miško paklotę primenančio substrato – purios, humusingos, laidžios, nuolat lengvai drėgnos žemės. Užmirkimas jiems pavojingas, todėl sunkų molį verta pagerinti drenažą didinančiomis priemonėmis, kad vanduo neužsistovėtų ties šakniastiebiu.

    Praktiškai tai reiškia, kad sodinimo vietą verta perkasti maždaug 30 centimetrų gyliu ir žemę praturtinti gerai perpuvusiu kompostu bei lapine žeme. Tinkamiausias dirvos rūgštingumas – nuo neutralaus iki silpnai rūgštaus, o augavietė turėtų būti pusiau pavėsyje arba pavėsyje, apsaugota nuo kaitrios popietinės saulės.

    Labai tinka vietos po lapuočiais medžiais ar šalia krūmų, kur pavasarį dar pakanka šviesos, o vasarą augalus saugo šešėlis. Pasodinus naudinga mulčiuoti smulkintais lapais ar žieve 3–5 centimetrų sluoksniu – tai padeda išlaikyti drėgmę ir palaipsniui didina humuso kiekį.

    Kada ir kaip sodinti?

    Patikimiausias laikas sodinti – vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai augalas ramybės fazėje, o šakniastiebis spėja įsišaknyti iki žiemos. Pavasarinis sodinimas taip pat galimas, tačiau dažnai tenka susitaikyti, kad pirmaisiais metais žiedų gali ir nebūti.

    Šakniastiebį rekomenduojama guldyti horizontaliai 7–10 centimetrų gyliu, augimo pumpurą nukreipiant į viršų. Tarp augalų verta palikti apie 20–30 centimetrų, nes trilijai plečiasi lėtai, o tanki kerelė susiformuoja tik po kelių sezonų.

    Pirmą žiemą, ypač jei rudenį sodinta vėlai, augalus naudinga pridengti sausesniais lapais ar žieve. Vėliau, kai šakniastiebis įsitvirtina, daugeliui rūšių papildoma žiemos apsauga dažniausiai nebereikalinga, tačiau mulčo sluoksnis išlieka naudingas dėl drėgmės režimo.

    Priežiūra paprastai minimali: laistyti reikia tik užsitęsus sausrai, ypač pavasarį aktyvaus augimo metu. Tręšimas dažniausiai apsiriboja plonu komposto sluoksniu kartą per metus, o stipresnės mineralinės trąšos prireikia tik tuomet, jei augalas aiškiai skursta ir menkai auga.

    Dažniausi kenkėjai – šliužai, kurie noriai apgraužia jaunus lapus. Praktinis sprendimas – barjerai iš rupesnio žvyro ar kitos šliužams nepalankios dangos, taip pat tikslinės priemonės, skirtos šiems kenkėjams, ypač drėgnais sezonais.

    Norint trilijus padauginti, paprasčiausia tai daryti dalijant šakniastiebį vasaros pradžioje, kai augalas baigia žydėti ir pradeda ruoštis ramybės laikotarpiui. Sėklomis trilijai dauginami gerokai rečiau, nes iki pirmojo žydėjimo gali praeiti daug metų.