CP v2

Tag: Sezoniniai vaisiai

  • Gegužės vaisių spąstai parduotuvėse: ką drąsiai pirkti, o ko geriau atsisakyti

    Gegužę parduotuvių lentynos vilioja ankstyvais vaisiais, tačiau ne visi jie šiuo metu būna skanūs ar prinokę natūraliai. Sezono pradžioje dalis produkcijos atkeliauja iš tolimų regionų, todėl dažnai skinama per anksti ir nokinama transportavimo bei sandėliavimo metu.

    Vartotojų ekspertai primena, kad geriausias orientyras – sezoniškumas ir kilmė. Kuo trumpesnė tiekimo grandinė, tuo didesnė tikimybė, kad produktas bus šviežesnis, aromatingesnis ir turės daugiau maistinių medžiagų.

    Ką verta rinktis gegužę

    Vienas geriausių pasirinkimų šiuo metu – rabarbarai. Nors botaniškai tai daržovė, virtuvėje jis dažnai naudojamas kaip vaisius, o ryškus rūgštumas puikiai tinka kepiniams, kompotams ar desertams.

    Rabarbaruose yra skaidulų, vitamino C ir antioksidantų, tačiau svarbu nepamiršti saiko. Dėl natūraliai esančių oksalatų žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, vertėtų jų nepadauginti ir rabarbarus derinti su kalcio turinčiais produktais.

    Gegužę dar dažnai pasiteisina ir praėjusio sezono obuoliai bei kriaušės. Nors jie gali būti mažiau traškūs, tinkamai laikyti vaisiai išlieka gera alternatyva ankstyvai egzotikai, kuri neretai būna neskani dėl per ankstyvo skynimo.

    Ar jau laikas braškėms?

    Ankstyvos importinės braškės dažnai būna vandeningos ir beveik bekvapės. Tai neretai signalas, kad uogos užaugintos intensyviai, o skonį „pavijo“ tik išvaizda – didelis dydis ir ryški spalva ne visada reiškia saldumą.

    Vietinės braškės į prekybą paprastai gausiau ateina mėnesio pabaigoje, priklausomai nuo pavasario šilumos. Prinokusios natūraliai jos būna kvapnesnės, saldesnės, o perpjovus matyti tolygi raudona spalva ir viduje.

    Renkantis braškes verta atkreipti dėmesį į lapelius – jie turėtų būti žali, neapvytę, o pačios uogos sausos, be sulčių žymių pakuotėje. Jei braškės kvepia tik prikišus nosį visai arti, tikėtina, kad jų skonis taip pat bus blankus.

    Importas: kas dažniau nenuvilia

    Pavasario pabaigoje citrusiniai vaisiai dažnai artėja prie sezono pabaigos, todėl jų aromatas ir sultingumas gali silpnėti. Tuo pat metu dalis atvežtinių egzotinių vaisių būna kieti, nes skinami neprinokę, kad atlaikytų ilgą kelionę.

    Dažnesnis sėkmingas pasirinkimas šiuo laikotarpiu – šilauogės, ypač iš pietinių Europos regionų ar Šiaurės Afrikos. Jos paprastai geriau pakelia transportavimą, ilgiau išlaiko tekstūrą ir yra vertinamos dėl antioksidantų bei skaidulų.

    O štai mangai ar ananasai gegužę neretai nuvilia: vaisiai gali atrodyti gražūs, bet būti „mediniai“ ir mažai aromatingi. Taip nutinka, kai jie nuskinti per anksti ir prinoksta jau sandėliuose, todėl skonis nebesusiformuoja taip, kaip nokstant ant augalo.

    Gegužės apsipirkimui tinka paprasta taisyklė: geriau mažiau, bet kokybiškiau. Sezono pradžioje verta rinktis tai, kas atkeliauja greičiau, turi natūralų kvapą ir nėra įtartinai „tobulos“ išvaizdos.

  • Artėja agrastų sezonas: šios sultys siejamos su mažesniu uždegimu, stresu ir širdies rizika

    Agrastai ant krūmų paprastai sunoksta vasaros pradžioje ir dera iki rugpjūčio, todėl tai vienas patogiausių sezoninių vaisių namų atsargoms. Iš jų dažnai spaudžiamos arba verdamos sultys, kurias žmonės renkasi dėl gaivaus skonio ir maistinės vertės.

    100 gramų agrastų yra apie 44 kilokalorijos, o taip pat nemažai skaidulų, todėl jie priskiriami mažiau kaloringiems vaisiams. Agrastuose randama vitamino C, taip pat B grupės vitaminų ir vitamino E, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis, magnis, fosforas, geležis.

    Įvairiuose šaltiniuose agrastų sultys siejamos su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis, nes uogose yra polifenolių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vis dėlto tai nėra vaistas, todėl aukštai temperatūrai ar blogai savijautai užsitęsus, svarbiausia laikytis gydytojo rekomendacijų, o ne pasikliauti vien gėrimais.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai svarbiausia bendras racionas, tačiau vaisių vartojimas dažnai siejamas su mažesne rizika. Agrastų sultys gali būti vienas iš būdų suvartoti daugiau vaisių, tačiau verta nepamiršti, kad sultyse paprastai būna mažiau skaidulų nei valgant pačius vaisius.

    Ruošiant sultis namuose dažnai pasirenkamas paprastas metodas: nuplauti uogas, nuimti kotelius, trumpai pavirti su vandeniu, o suminkštėjusią masę perkošti. Jei gėrimas bus laikomas ilgiau, paprastai taikoma pasterizacija, kad atsargos išsilaikytų iki rudens ar žiemos.

    Saldinant rekomenduojama saikas, nes didelis pridėtinio cukraus kiekis keičia gėrimo maistinį profilį ir didina bendrą suvartojamo cukraus kiekį. Norint švelnesnio skonio, dalis žmonių renkasi maišyti agrastų sultis su vandeniu arba derinti su kitomis uogomis, taip išlaikant rūgštelę, bet sumažinant poreikį saldinti.

    Jei agrastų sulčių įsigyjate parduotuvėje, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir pasirinkti produktus su kuo mažiau priedų. Skirtingų gamintojų gėrimai gali smarkiai skirtis tiek cukraus kiekiu, tiek realiu vaisių procentu, todėl etiketė šiuo atveju pasako daugiau nei reklaminiai pažadai.

  • Nepasigaukite ant triuko: kaip parduotuvėje per minutę atskirti lenkiškas braškes nuo importinių

    Šylant orams parduotuvėse ir turguose vis dažniau pasirodo braškės, tačiau etiketės ir pardavėjų žodžiai ne visada padeda suprasti, iš kur jos atkeliavo. Ankstyvuoju sezonu daugiausia siūlomos po priedangomis užaugintos uogos, o dalis asortimento būna importuota ir gali keistis net kasdien.

    Pirmas signalas – braškių išvaizda ir kvapas. Vietoje užaugintos dažniausiai būna ryškiai raudonos, bet ne tamsiai bordo atspalvio, dažnai mažesnės ir kvapnesnės. Importuojamos uogos neretai būna labai vienodos, didelės, o aromatas silpnesnis, nes transportavimas užtrunka.

    Įsižiūrėkite į vietą prie kotelio: jei aplink žaliąją dalį matyti aiškiai šviesesnė, beveik balkšva zona, tai gali reikšti, kad uogos skintos dar nevisiškai sunokusios. Tokios braškės dažniau būna kietesnės, bet mažiau saldžios, o skonis – vandeningesnis.

    Jei perkate turguje, verta paprašyti paragauti arba nusipirkti mažesnį kiekį. Vietinės braškės dažniau būna standesnės, su vientisu minkštimu, o perpjovus vidus neatrodo tuščiaviduris. Importuotos kartais atrodo įspūdingai, tačiau viduje pasitaiko daugiau oro tarpų.

    Kainą šiame etape reikėtų vertinti atsargiai, nes ji ne visada išduoda kilmę. Ankstyvos braškės, užaugintos šiltnamiuose ar tuneliuose, kainuoja brangiau dėl šildymo, papildomos apsaugos ir didesnių darbo sąnaudų. Tuo pat metu dideli importo kiekiai rinkoje gali laikinai numušti kainą, todėl pigiau nebūtinai reiškia prastesnę kokybę.

    Didesnio lauko braškių kiekio paprastai tikimasi antroje gegužės pusėje, o kainos žemiausią tašką dažniausiai pasiekia birželį. Vis dėlto sezoną smarkiai koreguoja gegužės orai: šalnos gali sumažinti derlių ir pakelti kainas, o šiltesnė ir sausesnė pradžia leidžia tikėtis didesnės pasiūlos.

    Renkantis braškes verta prisiminti ir saugumo pusę: uogas būtina kruopščiai nuplauti, ypač jei jos ankstyvos ir atkeliavusios iš intensyvesnių ūkių. Plaunant svarbu ne tik nuvalyti matomus nešvarumus, bet ir sumažinti galimų augalų apsaugos produktų likučių kiekį.

  • Šios baltos braškės glumina svečius: atrodo nenatūraliai, bet tai ne genetika – kas yra pineberry?

    Pineberry, dar vadinama ananasine braške, iš pirmo žvilgsnio kelia įtarimų: balta ode­lė, raudonos sėklytės ir vos rausvas atspalvis prie kotelio. Tačiau tai nėra genetiškai modifikuotas vaisius, o natūralios selekcijos rezultatas, kilęs iš skirtingų laukinių braškių atmainų kryžminimo.

    Ši veislė platesnėje prekyboje išpopuliarėjo tik XXI amžiaus pradžioje, kai selekcininkams pavyko stabilizuoti jos savybes ir pritaikyti auginti ūkiuose. Dėl neįprastos išvaizdos pineberry dažnai tampa desertų akcentu, nes sukuria stiprų vizualinį kontrastą lėkštėje ir dažnai priverčia svečius suabejoti, ar tai tikrai braškė.

    Pagrindinis skirtumas juntamas ragaujant: įprastos braškės saldumą dažnai lydi ryškesnė rūgštelė, o pineberry aromatas labiau tropinis. Dėl to ši veislė neretai apibūdinama kaip braškės ir ananaso derinys, nors iš tiesų tai tas pats Fragaria genties vaisius, tik su kitokiu aromatiniu profiliu.

    Mitybine prasme pineberry ir įprastos braškės yra panašios: jos siejamos su vitamino C, skaidulų, folatų ir mineralų, įskaitant manganą, šaltiniu. Specialistai pabrėžia, kad reali maistinė vertė priklauso nuo sunokimo, laikymo ir veislės, tačiau apskritai braškės išlieka vienas populiariausių sezoninių vaisių dėl palankaus kaloringumo ir plačių panaudojimo galimybių.

    Lietuvoje pineberry vis dažniau pasirodo pas smulkiuosius augintojus ir turguose, tačiau sezono langas paprastai būna trumpas, todėl šių uogų pasiūla gali greitai išsekti. Dėl mažesnio derlingumo ir jautresnio auginimo pineberry dažniau laikoma nišine veisle, todėl jos kaina rinkoje neretai būna aukštesnė nei įprastų braškių.

    Auginant namuose dažniausiai rekomenduojamas laidus, lengvai rūgštus substratas ir geras drenažas, nes užmirkusios šaknys greitai pradeda pūti. Auginimui vazone paprastai pasirenkamas gilesnis indas, o vieta balkone ar terasoje turėtų būti saulėta didžiąją dienos dalį, kad uogos sukauptų daugiau aromatinių medžiagų.

    Virtuvėje pineberry dažnai pasirenkama tada, kai norisi subtilaus uogų skonio, kuris neužgožtų kitų ingredientų. Ji tinka švelniems desertams, pavyzdžiui, prie vanilinių kremų, varškės ar maskarponės pagrindo, o taip pat gaiviems vasaros variantams su laimais ir mėtomis, kur svarbu lengvumas ir kvapas.