CP v2

Tag: Siaubo filmai

  • Lisabonos „MOTELX“ baigė jubiliejinį festivalį: apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Lisabonos „MOTELX“ baigė jubiliejinį festivalį: apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Lisabonoje pasibaigęs siaubo kino festivalis MOTELX uždarė savo 20-ąjį sezoną, o svarbiausi apdovanojimai šįkart ryškiai pakrypo Šiaurės Europos kino kryptimi. Organizatoriai skelbė, kad jubiliejinėje programoje siekta suderinti skirtingų šalių estetiką ir temas, išlaikant festivalio dėmesį žanrui.

    Vienas ryškiausių akcentų tapo Méliès d’Argent apdovanojimai, kurie Europoje veikia kaip atranka į kitą etapą ir finalinę konkurenciją dėl Méliès d’Or. Šie prizai tradiciškai skiriami europietiškiems trumpametražiams ir ilgametražiams darbams, išsiskiriantiems fantazijos, siaubo ar mokslinės fantastikos lauke.

    Šiaurės kinas – tarp pagrindinių laureatų

    Trumpametražių kategorijoje komisijos pasirinkimas krypo į norvegų režisieriaus Fredriko S. Hanos filmą „Mancave“. Ilgametražių apdovanojimas atiteko dano Kaspero Kalle kūriniui „No Rest for the Wicked“, kurio veiksmas vyksta 19 amžiaus Farerų salose.

    Komisija pabrėžė, kad filmas jungia geismą, religiją, represiją, grožį, meilę ir mirtį, o pasakojimas remiasi retai žanrui priskiriamu elegantišku tonu. Farerų salų peizažai, anot vertintojų, tampa ne tik fonu, bet ir svarbia dramaturgijos dalimi.

    Didžiausias nacionalinis prizas trumpametražiui

    Festivalis taip pat išdalijo apdovanojimus Portugalijos kūrėjams, o didžiausias piniginis prizas šalies trumpametražiams atiteko filmui „A Hora do Chico!“. Jo autoriai João Severo ir Rafael Sá Carneiro įvertinti už ambiciją bei brandą, o kūrinys apibūdintas kaip nerami kelionė į praeitį, persipinančią su alternatyvios realybės nuojauta.

    Šio prizo vertė siekia 5 000 eurų, o tai laikoma vienu reikšmingiausių paskatinimų nacionalinei trumpametražei scenai žanriniame kine. Specialus paminėjimas skirtas filmui „Consumido“, komisijai išskiriant humorą, vizualinį kruopštumą ir lakonišką pasakojimą.

    Duoklė kūrėjams ir žanro tradicijai

    Be konkursinių laureatų, MOTELX jubiliejus buvo pažymėtas ir pagerbimais. Portugalų ir švedų kilmės režisierė Solveig Nordlund apdovanota Noémia Delgado prizu, skirtu išskirtinėms moterims siaubo kine.

    Festivalis taip pat pagerbė Julie Corman, prisimenant amerikiečių režisieriaus ir prodiuserio Rogerio Cormano gimimo šimtmetį. Julie Corman į Lisaboną sugrįžo vesti meistriškumo pamokos, didžiąja dalimi skirtos ilgam vyro kūrybiniam palikimui ir jo įtakai nepriklausomam kinui.

  • Lisabonos MOTELX uždarė 20-ąjį sezoną: pagrindiniai apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Lisabonos MOTELX uždarė 20-ąjį sezoną: pagrindiniai apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Kas laimėjo šiųmetį MOTELX

    Lisabonoje pasibaigęs siaubo kino festivalis MOTELX, minėjęs 20-ąjį jubiliejų, apdovanojimų vakarą užbaigė ryškiu akcentu: svarbiausi tarptautiniai prizai atiteko Šiaurės Europos kūrėjams. Organizatoriai pabrėžė, kad šių metų programa siekė parodyti kuo platesnį siaubo kino spektrą nuo klasikinių žanro formų iki socialinio komentaro.

    Europos produkcijai skirtuose Méliès d’Argent apdovanojimuose trumpametražių kategorijoje išskirtas norvegų režisieriaus Fredriko S. Hanos darbas „Mancave“. Tuo metu geriausiu europietišku pilnametražiu pripažintas danų režisieriaus Kaspero Kalle filmas „No Rest for the Wicked“, kurio veiksmas nukeltas į 19 amžiaus Farerų salas.

    Portugalijos trumpo metro prizas ir specialus paminėjimas

    Nacionalinėje programoje pagrindinis MOTELX apdovanojimas už geriausią portugališką siaubo trumpametražį 2026 metais atiteko filmui „A Hora do Chico!“, kurį sukūrė João Severo ir Rafael Sá Carneiro. Tai ir didžiausias piniginis prizas šioje kategorijoje: 5 000 eurų.

    Žiuri savo sprendimą grindė filmo ambicija ir branda, akcentuodama jo kuriamą nerimą keliančią kelionę į praeitį, kuri persipina su alternatyvia realybe. Specialus paminėjimas atiteko filmui „Consumido“, kurį sukūrė [carrozo], išryškinant humorą, vizualinį preciziškumą ir taupią pasakojimo formą.

    Kiti įvertinimai ir dedikacijos

    Festivalyje apdovanotas ir Miguelio Monteiro Rico darbas „Hóspede“, laimėjęs prizą už geriausią portugališką siaubo scenarijų. Jaunesnei auditorijai skirtoje programos dalyje „Lobo Mau“ išskirtas Ispanijoje sukurtas filmas „Lexi“, kurį režisavo portugalų kūrėjas Bruno Simões.

    Žiūrovų prizas atiteko argentiniečių režisieriaus Cris Tapia Marchiori filmui „Gunman“. Tokie rezultatai atspindi ryškią festivalio kryptį: šalia prestižinių žiuri įvertinimų svarbi vieta paliekama ir publikai, kuri dažnai iškelia labiau netikėtus, auditoriją „kabinančius“ pasakojimus.

    Jubiliejinėje programoje buvo ir du reikšmingi pagerbimai: portugalių ir švedų kilmės režisierei Solveig Nordlund įteiktas Noémia Delgado apdovanojimas, skirtas už išskirtinį moterų indėlį siaubo kine. Taip pat pagerbta Julie Corman, siejant tai su amerikiečių režisieriaus ir prodiuserio Rogerio Cormano gimimo šimtmečiu.

    „Tai buvo nerimą kelianti kelionė į praeitį, kuri geriausiu būdu susilieja su alternatyvia realybe“, – teigė festivalio žiuri, argumentuodama sprendimą dėl geriausio portugališko trumpo metro nugalėtojo.

  • Savaitės filmas „Teenage Sex and Death at Camp Miasma“: slasherio perdirbinys apie troškimą ir baimę

    Savaitės filmas „Teenage Sex and Death at Camp Miasma“: slasherio perdirbinys apie troškimą ir baimę

    Eksperimentinis siaubo žaidimas

    Jane Schoenbrun naujausiame filme „Teenage Sex and Death at Camp Miasma“ iš pirmo žvilgsnio ima pažįstamą slasherio formulę, bet ją išardo iki keisto, intymaus sapno logikos. Tai trečiasis režisieriaus darbas vadinamojoje Ekrano trilogijoje, kur popkultūra tampa veidrodžiu tapatybei ir troškimams.

    Kūrinys balansuoja tarp siaubo, komedijos ir erotinės įtampos, sąmoningai rinkdamasis jausmą vietoj aiškaus paaiškinimo. Tokia kryptis dera su pastarųjų metų tendencija, kai dalis autorių siaubą naudoja ne šokui, o psichologinėms būsenoms ir traumoms artikuliuoti.

    Režisierė, sugrįžtanti į stovyklą

    Siužeto centre – kylanti queer kino kūrėja Kris, kuri po debiutinio filmo sėkmės gauna užduotį prikelti kultinę vasaros stovyklos siaubo franšizę „Camp Miasma“. Ji turėtų atitikti industrijos lūkesčius: atnaujinti istoriją šiuolaikinei auditorijai ir padaryti ją saugesnę, aiškesnę, politiškai tvarkingesnę.

    Tačiau Kris turi asmeninį ryšį su sena medžiaga, o naujas projektas jai tampa ne darbu, o grįžimu į vietą, kur kadaise susiformavo jos fantazijos ir seksualinis pabudimas. Filme nuolat jaučiamas konfliktas tarp kūrėjos noro kurti atsakingai ir noro nesumeluoti savo patirties, net jei ji prieštaringa.

    Final girl ir senos istorijos šešėlis

    Vietoje standartinio perdirbinio Kris ieško originalios franšizės žvaigždės Billy Presley – atsiskyrėlės, gyvenančios pačios stovyklos teritorijoje. Susitikimas tampa lūžio tašku: realybė ima slysti, erdvės virsta dekoracijomis, o paprasčiausios kasdienybės scenos tampa hipnotizuojančiais, kūniškais montažais.

    Pačios „Camp Miasma“ legendos esmė – kaukėtas žudikas Little Death, išnyrantis iš ežero ir keršijantis paaugliams. Jo kilmės istorija susijusi su lyties tapatybės prievarta ir atstūmimu, todėl šiuolaikiniame kontekste ji lengvai tampa ginčų objektu, o filme sąmoningai paliekama įtampa tarp kritiško žvilgsnio ir prisirišimo prie žanro mitologijos.

    „Tai nebuvo apie kultūrinius monstriškumo vaizdinius ar lyties dilemą. Tai buvo apie du paprastus dalykus – kūną ir skysčius“, – sako Billy.

    Ši mintis tampa raktu į filmo laikyseną: čia svarbiau ne teisingai įvardyti, o atlaikyti jausmų prieštaringumą. Kris ir Billy ryšys vystomas kaip meilės istorija, bet kartu ir kaip derybos su gėda, geismu, smalsumu bei žanro paliktais randais.

    Režisierius leidžia sau staigius tonų posūkius: nuo subtilios intymumo scenos iki brutalios, komiškai perspaustos skerdynių sekos, kuri skamba kaip sąmoningas komentaras apie tai, kaip popkultūra perrašinėja smurtą į pramogą. Tokie šuoliai ne tiek griauna, kiek suklijuoja savitą, asmenišką pasaulį, kuriame siaubas ir geismas veikia kaip tos pačios energijos formos.

    „Teenage Sex and Death at Camp Miasma“ Europoje rodomas pasirinktuose kino teatruose, o platesnis išleidimas žemyne numatytas etapais rugsėjo mėnesį.

  • Londone uždraudė „The Mummy“ plakatą: kokie dar filmų reklamos vaizdai cenzūruoti nuo 2000-ųjų

    Londone uždraudė „The Mummy“ plakatą: kokie dar filmų reklamos vaizdai cenzūruoti nuo 2000-ųjų

    Plakatas, sukėlęs skundų bangą

    Londono viešajame transporte nebeliks naujo siaubo filmo „The Mummy“ reklaminio plakato. Sprendimas priimtas po to, kai Jungtinės Karalystės Reklamos standartų institucija sulaukė kelių skundų dėl plakate pavaizduoto mumifikuoto vaiko veido.

    Vertintojų teigimu, vaizdas su įdubusiomis akimis ir be gyvybės požymių gali sudaryti realistišką mirusio vaiko įspūdį. Dėl to nutarta, kad tokia reklama viešose erdvėse ta pačia forma nebegali būti rodoma.

    „Plakatas suteikė pernelyg tikrovišką mirusio vaiko įspūdį, todėl viešoje erdvėje jis galėjo šokiruoti ir trikdyti“, – teigiama sprendimo motyvuose.

    Tokie atvejai dažniausiai vertinami ne pagal meninę ar kino žanro logiką, o pagal tai, ar reklama gali netikėtai paveikti įvairaus amžiaus žmones. Ypač jautri laikoma aplinka, kur reklamos neišvengiamos, pavyzdžiui, metro ar autobusų stotelėse.

    Ne pirmas kartas kino reklamai

    Kino marketinge šokiruojantys vaizdai neretai pasirenkami sąmoningai, tačiau ribas nustato reklamos etikos ir nepilnamečių apsaugos principai. Dėl to nuo 2000 metų ne kartą buvo stabdomos kampanijos, kurios, reguliuotojų vertinimu, peržengė viešai rodomo turinio ribas.

    Viena ryškiausių istorijų siejama su „Spider-Man“ reklama 2002 metais, kai po rugsėjo 11-osios išpuolių iš anonsų ir plakatų buvo pašalinti Niujorko dvynių bokštai. Tai buvo ne tiek cenzūra dėl šokiruojančio turinio, kiek reakcija į jautrų kontekstą ir visuomenės traumą.

    Kituose atvejuose sprendimus lėmė seksualinio pobūdžio užuominos ar nuogybės. Pavyzdžiui, komedijos „Ali G Indahouse“ plakatas Jungtinėje Karalystėje sulaukė skundų dėl, kritikų teigimu, seksistinio ir pornografinį įspūdį keliančio vaizdo, o kai kurių šalių institucijos buvo itin griežtos net dėl dalinio nuogumo.

    Kodėl viešasis transportas ypač jautrus?

    Viešajame transporte reklama laikoma priverstine ekspozicija: ją mato ir vaikai, ir žmonės, kurie jos nesirinko. Dėl to transporto operatoriai dažnai taiko griežtesnius standartus nei kino teatrai ar interneto platformos, kur auditoriją galima tiksliau segmentuoti.

    Pastaraisiais metais papildomą įtampą kelia ir skaitmeninė reklama, kai vienas vizualas gali akimirksniu išplisti socialiniuose tinkluose ir sukelti reputacinę krizę. Dėl to studijos vis dažniau rengia kelias plakato versijas skirtingoms erdvėms ir auditorijoms.

    Tokios praktikos tikslas paprastas: išlaikyti kūrybinį užmojį, bet sumažinti riziką, kad reklama bus pripažinta netinkama. „The Mummy“ atvejis rodo, kad siaubo žanro estetika ne visada suderinama su kasdiene viešąja erdve, kur žmonės tikisi neutralaus vizualinio fono.

  • Mirė 35-erių „Lilo ir Stičas“ bei „Skambutis“ aktorė Daveigh Chase: paskelbta mirties priežastis

    Mirė 35-erių „Lilo ir Stičas“ bei „Skambutis“ aktorė Daveigh Chase: paskelbta mirties priežastis

    Mirė buvusi vaikų aktorė Daveigh Chase, geriausiai žinoma kaip Lilo balsas „Disney“ animaciniame filme „Lilo ir Stičas“ ir kaip siaubo filmo „Skambutis“ antagonistė Samara Morgan. Aktorei buvo 35 metai.

    Apie mirtį pranešta birželio 18 dieną, o pirminė informacija dėl aplinkybių pateikta artimoje aplinkoje. Nurodoma, kad moteris mirė antradienį, o mirtį nulėmė meningitas ir kraujo infekcija, komplikavusis sepsiu.

    Ši diagnozių seka medikų praktikoje vertinama kaip ypač pavojinga, nes sepsis gali vystytis greitai ir pažeisti gyvybiškai svarbius organus. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais kritiškai svarbus ankstyvas atpažinimas ir skubi pagalba.

    Pranešimuose taip pat teigiama, kad anksčiau šį mėnesį Daveigh Chase buvo paguldyta į ligoninę Los Andžele dėl prastos mitybos būklės. Vis dėlto šios detalės, kaip ir tiksli ligos eiga, viešai nėra išsamiai patvirtintos oficialiais medicininiais dokumentais.

    Aktorė gimė 1990 metų liepos 24 dieną Las Vegase, Nevados valstijoje. Plačios auditorijos dėmesį ji patraukė ankstyvais vaidmenimis ir įgarsinimais, o vėliau tapo atpažįstama ir tarp siaubo kino gerbėjų.

    Žiūrovai ją prisimena ir iš kino juostos „Donnie Darko“, kur ji suvaidino Samantha Darko. Be to, ji įgarsino Chihiro Ogino angliškoje „Studio Ghibli“ filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ versijoje.

    2002 metais pasirodžiusiame amerikietiškame siaubo filmo „Skambutis“ perdirbinyje Daveigh Chase sukurta Samara Morgan tapo vienu ryškiausių to laikotarpio siaubo kino įvaizdžių. Šis vaidmuo ilgam įtvirtino aktorę populiariosios kultūros atmintyje.

    Vėlesniais metais ji pasirodė ir televizijoje, tarp darbų minimi epizodiniai vaidmenys seriale „Sabrina the Teenage Witch“ bei HBO dramos seriale „Big Love“. Nors karjerą pradėjo itin anksti, ilgainiui jos pasirodymai ekrane retėjo.

    Skelbiama, kad nuo 2015 metų Daveigh Chase nebevaidino nuolat, o vėliau viešojoje erdvėje pasirodydavo žinios apie teisinius incidentus. Tarp jų minėti kaltinimai dėl narkotikų laikymo ir važiavimo vogtu automobiliu.

    Aktorės mirtis sukėlė reakcijų bangą tarp gerbėjų, ypač tų, kurie užaugo su „Lilo ir Stičas“ ir prisimena jos balsą kaip vieną ryškiausių vaikystės animacijos simbolių. Artimieji ir kolegos kol kas platesnių komentarų nepateikė.

    Kol laukiama daugiau oficialios informacijos, žinutė apie Daveigh Chase mirtį priminė ir apie meningito bei sepsio riziką. Medikai nuolat akcentuoja, kad didelis karščiavimas, stiprus galvos skausmas, sprando rigidiškumas, sumišimas ar staigus būklės blogėjimas yra signalai, dėl kurių reikia nedelsti ir kreiptis pagalbos.