Tag: Siaubo filmai

  • „Thanksgiving“ su Patricku Dempsey tapo vienu didžiausių „Netflix“ hitų

    2007-aisiais kaip parodinis filmo anonsas gimusi idėja šiandien tapo vienu didžiausių „Netflix“ transliacijų hitų. Kalbama apie 2023 metų siaubo trilerį „Thanksgiving“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Patrickas Dempsey.

    Kaip rašo „MovieWeb“, filme aktorius įkūnija mažo miestelio šerifą Ericą Newloną, bandantį sustabdyti per Padėkos dieną siautėjantį kaukėtą žudiką. Siužetas sukasi aplink keršto istoriją, prasidėjusią po mirtimi pasibaigusio „Black Friday“ apsipirkimo chaoso.

    „Thanksgiving“ režisavo Eli Rothas, o pati juosta sąmoningai žaidžia klasikinio „slasher“ ir „kas tai padarė?“ (angl. whodunit) žanrų taisyklėmis. Kaukėtas žudikas, pasirodantis praėjus metams po tragedijos, taikosi į žmones, kurie, kaip manoma, buvo susiję su įvykiu.

    Istorijai įsibėgėjus ir daugėjant aukų, įtampa persikelia ir į pačių veikėjų ratą: paaugliai supranta galintys tapti kitomis aukomis, o šerifui tenka išsiaiškinti, kas slepiasi po kauke. Tai paverčia filmą ne tik kraupiu trileriu, bet ir spėlionių žaidimu žiūrovams.

    Kelias nuo kino teatrų iki „Netflix“ topo

    Filmas kino teatruose pasirodė 2023 metų lapkričio 17 dieną. Nurodoma, kad jo biudžetas siekė 15 mln. JAV dolerių, o pasaulinės pajamos sudarė 46,6 mln. JAV dolerių.

    Praėjus keleriems metams po premjeros, „Thanksgiving“ vėl atsidūrė dėmesio centre dėl sėkmės „Netflix“. Platformos „Tudum“ duomenimis, per 2026 metų lapkričio 2–8 dienas filmas surinko 3,8 mln. peržiūrų ir pateko į pasaulinį anglų kalbos filmų dešimtuką, užimdamas septintą vietą.

    Tęsinio klausimas vis dar atviras

    Augant filmo populiarumui, natūraliai kyla klausimas dėl tęsinio. Dar 2023 metais Eli Rothas buvo užsiminęs, kad „Thanksgiving 2“ gavo „žalią šviesą“ ir buvo taikomasi į 2025 metų pasirodymą.

    Vis dėlto minima, kad numatytas laikas praėjo, o tęsinys taip ir nepasirodė. Vėliau režisierius aiškino, kad stringama ties scenarijumi, todėl į projektą buvo pasitelkta papildoma kūrybinė komanda.

    Situaciją komplikuoja ir aktorių užimtumas: dalis planuotų sugrįžti aktorių, tarp jų Addison Rae ir Milo Manheim, per tą laiką tapo gerokai labiau užimti. Šiuo metu „Thanksgiving 2“ įvardijamas kaip vis dar kuriamas, tačiau aiškaus pasirodymo termino nėra.

  • „Košmaras Guobų gatvėje“ grįžta: „Paramount“ stumia į priekį perdirbinį, Warner planas žlugo

    Po 16 metų pertraukos į didžiuosius ekranus gali sugrįžti viena garsiausių siaubo franšizių – „Košmaras Guobų gatvėje“. Pranešama, kad naujas filmo perdirbinys juda į priekį, o kitas, paraleliai planuotas projektas buvo nutrauktas.

    Kaip skelbia „Dread Central“, „Paramount Pictures“ vystomas „Nightmare on Elm Street“ filmas, paremtas originaliu Weso Craveno scenarijumi, tęsia kelią link įgyvendinimo. Tuo metu „Warner Bros. Pictures“ idėja kurti naują versiją, kurią turėjo režisuoti Lee Croninas („Evil Dead Rise“), buvo atmesta.

    Franšizė ilgą laiką buvo įstrigusi neapibrėžtume: po nevienareikšmiškai sutikto 2010 metų perdirbinio ir W. Craveno mirties 2015 metais nauji planai vis atsidurdavo „vystymo pragare“. Situaciją komplikavo ir tai, kad teisės į prekės ženklą bei scenarijų buvo pasidalijusios tarp kelių pusių.

    Šiemet konkurencija dar labiau išryškėjo – buvo kalbama apie du atskirus projektus, kuriuos vystė tiek „Warner Bros.“, tiek „Paramount“. Tačiau po to, kai abi studijos atsidūrė po tuo pačiu korporaciniu „stogu“ (per sandorį su „Skydance“), du atskiri filmai tapo nebereikalingi, todėl pasirinkta viena kryptis.

    Kas žinoma apie naują filmą

    Skelbiama, kad „Paramount“ versija bus leidžiama po nauju siaubo žanro ženklu „Paramount Primal“. Nors projektas remsis originaliu scenarijumi, kol kas neaišku, ar tai bus tikslus, kadras į kadrą perdirbinys, ar laisvesnė interpretacija.

    Taip pat kol kas nepaskelbtas režisierius. Vis dėlto per pastaruosius metus viešumoje netrūko kūrėjų, kurie rodė susidomėjimą galimybe prisiliesti prie šios legendinės istorijos.

    Didžiausia intriga – kas taps Freddy Kruegeriu

    Vienas dažniausiai keliamų klausimų – kas vaidins Freddy Kruegerį. Kadangi „Paramount“ greičiausiai sieks pradėti naują etapą, mažai tikėtina, kad į vaidmenį grįš Robertas Englundas, kurio paskutinis pasirodymas šiuo personažu buvo svečio vaidmuo seriale „The Goldbergs“ 2018 metais.

    Anksčiau pats R. Englundas yra minėjęs, kad, jo manymu, Freddy vaidmeniui galėtų tikti Kevinas Baconas arba Dougas Jonesas. Tačiau galutinis pasirinkimas kol kas lieka nežinomas – o naujajam aktoriui teks ypač dideli lūkesčiai, nes Freddy seniai tapo popkultūros ikona.

  • „Insidious: Out of the Further“ į „Netflix“ JAV atkeliauja vos po 92 dienų nuo premjeros

    Trilerio ir siaubo franšizės „Insidious“ tęsinys „Insidious: Out of the Further“ netrukus pasieks „Netflix“ – JAV žiūrovams jis bus prieinamas nuo lapkričio 21 dienos.

    Įdomiausia detalė – filmas į srautinę platformą atkeliauja neįprastai greitai: praėjus vos 92 dienoms po kino teatrų premjeros. Apie tai rašo „MovieWeb“.

    Toks tempas išsiskiria iš iki šiol gana stabilaus „Sony“ Pay-1 susitarimo su „Netflix“ grafiko, kuris nuo 2022 metų dažniausiai siejamas su maždaug 120 dienų laikotarpiu.

    Dar labiau stebina tai, kad dalis prognozių rodė vėlesnę pasirodymo datą – tačiau dabar patvirtinta, kad filmas pasirodys maždaug keturiomis savaitėmis anksčiau, o studija to nepaaiškino.

    Franšizėje – esminis siužeto pokytis

    Šis filmas franšizei yra svarbus ir dėl to, kad tai pirmasis pagrindinės linijos „Insidious“ filmas, kuris visiškai atsitraukia nuo Lambertų šeimos istorijos.

    Tęsinį parašė ir režisavo Jacobas Chase’as, o istoriją jis kūrė kartu su Davidu Leslie Johnsonu-McGoldricku, dirbusiu prie „The Conjuring“ visatos projektų.

    Pasakojimo centre – Amelia Eve vaidinama Gemma, jauna mama, kurios ryšys su „Further“ pasauliu įgauna naują kryptį: ji gali ne tik patekti į tą „tarpinę“ erdvę, bet ir ištraukti iš jos būtybes į realų pasaulį.

    Ryšį su ankstesniais filmais palaiko ir Lin Shaye sugrįžimas į Elise Rainier vaidmenį, o taip pat Brandonas Perea, žinomas iš filmo „Nope“.

    Skaičiai ir svarbi išimtis žiūrovams už JAV ribų

    Tekste teigiama, kad filmas JAV startavo su 25,1 mln. JAV dolerių pajamomis, o vėliau pasaulyje uždirbo 171,6 mln. JAV dolerių.

    Tačiau „Netflix“ data – lapkričio 21-oji – taikoma tik JAV prenumeratoriams. Likusiose šalyse filmo pasiekiamumas kol kas priklausys nuo ankstesnių regioninių platinimo susitarimų.

  • „Resident Evil“ perkrovimas peržengė 400 mln. ribą ir jau keliauja į skaitmeninę prekybą

    Siaubo filmo „Resident Evil“ perkrovimas po kino teatrų starto peržengė 400 mln. JAV dolerių pajamų ribą ir tapo didžiausia režisieriaus Zacho Creggerio sėkme.

    Juostoje pagrindinį vaidmenį atlieka Austinas Abramsas, o siužetas sukasi apie medicinos kurjerį Bryaną, kuris imasi gerai apmokamo užsakymo pristatyti paslaptingą siuntą. Netrukus jis atsiduria masinio viruso protrūkio epicentre.

    Kaip rašo „MovieWeb“, filmas buvo sukurtas už 75 mln. JAV dolerių biudžetą, o kino teatruose surinko daugiau nei penkis kartus didesnes pajamas. Tai leido studijai drąsiau planuoti greitesnį perėjimą į namų peržiūros rinką.

    Praėjus maždaug pusantro mėnesio nuo premjeros (ji įvyko rugsėjo 18 dieną), „Resident Evil“ jau galima įsigyti skaitmeniniu formatu. Artimiausiu metu numatytas ir fizinių laikmenų leidimas.

    Kada pasirodys 4K, „Blu-ray“ ir DVD

    Skelbiama, kad „Sony Pictures“ šį „Resident Evil“ leidimą namams planuoja išleisti gruodžio 29 dieną. Filmas pasirodys 4K Ultra HD, „Blu-ray“ ir DVD formatais.

    Taip pat numatyta riboto tiražo „Steelbook“ versija, skirta kolekcininkams. Tokie leidimai dažnai išsiskiria specialiu dėklu ir papildomais dizaino elementais.

    Namų leidime žadama ir papildomų užkulisių medžiagų. Jos turėtų parodyti, kaip režisierius ir komanda kūrė vaizdo žaidimo adaptaciją bei atskirus jos sprendimus pritaikė kino ekranui.

    Užkulisiai: monstrai, scena lifte ir režisieriaus komentaras

    Tarp papildomų įrašų minimas išsamesnis pasakojimas apie Z. Creggerio darbą režisuojant ir bendrai kuriant scenarijų. Akcentuojama, kad istorija buvo formuojama taip, kad būtų suprantama ir žaidimų gerbėjams, ir tiems, kurie su „Resident Evil“ visata anksčiau nesusidūrė.

    Kituose prieduose dėmesys bus skiriamas tam, kaip buvo kuriami filmo monstrai ir šiurpesnės vizualinės detalės, taip pat – kaip nuo idėjos iki galutinės versijos buvo įgyvendinta scena lifte.

    Be to, numatytas ir paties režisieriaus garso komentaras, kurį žiūrovai galės įsijungti peržiūros metu.

    Ar bus tęsinys?

    Tekste pažymima, kad Z. Creggeris iš pradžių manė kuriantis vienkartinę, užbaigtą istoriją. Vis dėlto vėliau jis tapo atviresnis minčiai apie dar vieną „Resident Evil“ dalį.

    Prie tokios galimybės prisideda ir tai, kad naujausias filmas užbaigiamas atviru užuominos tipo finalu. Tai palieka erdvės tęstinėms istorijoms, jei kūrėjai nuspręstų grįžti prie šios visatos.

  • Vos per 8 dienas: 108 min. trileris „Clayface“ užkariavo 3 478 kino teatrus

    R kategorijos 108 minučių kūno siaubo trileris „Clayface“ vos per aštuonias dienas tapo vienu ryškiausių šio rudens kino kasos reiškinių. Spalio 23 dieną startavęs filmas šiuo metu rodomas 3 478 kino teatruose.

    Kaip rašo „MovieWeb“, vien JAV rinka filmui jau atnešė daugiau kaip 36,9 mln. dolerių, o pasaulinės pajamos siekia apie 68 mln. dolerių. Tekste taip pat teigiama, kad per pirmąją savaitę „Clayface“ peržengė praneštą gamybos biudžetą.

    Šis rezultatas DC studijoms svarbus platesniame kontekste: pastaraisiais metais superherojų kino ekonomika tampa vis labiau neprognozuojama, o didžiuliai biudžetai nebeužtikrina sėkmės. „Clayface“ pateikiamas kaip pavyzdys, kad mažesnio masto, į žanrą orientuotas filmas gali veikti geriau.

    Filmo gamyba, kaip nurodoma, kainavo apie 44 mln. dolerių – gerokai mažiau nei įprasti didieji superherojų projektai. Dėl to net ir kuklesnis startas gali atrodyti palankiai, kai rizika studijai mažesnė.

    Mažas biudžetas, didelis efektas

    „Clayface“ atidarymo savaitgalį JAV surinko 24 mln. dolerių, o pasaulyje – 43 mln. dolerių. Straipsnyje pažymima, kad pagal debiuto dydį tai būtų galima laikyti vienu kuklesnių DC startų, tačiau biudžeto mastelyje tokie skaičiai virsta sėkmingu rezultatu.

    Publikos reakciją atspindi ir „CinemaScore“ vertinimas – A-. Taip pat nurodoma, kad per Helovino savaitę filmo dienos pajamos išliko stabilios, o penktadienio rezultatas, palyginti su ketvirtadieniu, šoktelėjo 80 proc.

    Tekste primenama ir platesnė DC situacija: ankstesnis šių metų filmas „Supergirl“ pasaulyje surinko apie 126 mln. dolerių ir įvardijamas kaip pirmasis tikrasis naujojo DCU nesėkmės atvejis. „Clayface“ sėkmė, priešingai, pateikiama kaip signalas, kad pigesni projektai gali būti patikimesnė kryptis.

    Apie ką pasakoja „Clayface“

    Filmo centre – Mattas Hagenas, kylantis aktorius, kurį subjauroja mafijos išpuolis. Ieškodamas būdo susigrąžinti veidą, jis ryžtasi eksperimentinei procedūrai, kuri sukelia transformaciją ir, kaip apibūdinama, gana kraupius padarinius.

    Pagrindinį vaidmenį atlieka Tom Rhys Harries, kurio pasirodymas, pasak teksto, sulaukė daugiausia nuoseklių pagyrų net ir esant nevienareikšmiams kritikų vertinimams. Tarp dažniausiai giriamų filmo elementų minimi praktiniai specialieji efektai, o priekaištų kliūva scenarijui.

    Projektas susijęs ir su ryškiais kūrėjų vardais: nurodoma, kad Mike’as Flanaganas idėją apie „Clayface“ filmą puoselėjo ne vienerius metus, o vėliau istoriją perrašė Hosseinas Amini. Režisieriumi įvardijamas Jamesas Watkinsas, o prodiuserių gretose minimi Mattas Reevesas, Jamesas Gunnas ir Peteris Safranas.

    Netikėta konkurencija per Heloviną

    Įdomu tai, kad didžiausiu „Clayface“ konkurentu tapo ne kitas didžiulis studijos projektas. Straipsnyje teigiama, jog daug dėmesio per tą patį laikotarpį sulaukė trijų valandų A24 dokumentinis filmas „You Can See Everything“ apie Elizabeth Holmes, kurtas Nathano Fielderio ir Lance’o Oppenheimo.

    Minima, kad vieną iš Helovino savaitgalio dienų šis dokumentinis filmas netgi aplenkė „Clayface“ dienos pajamų lentelėje. Vis dėlto „Clayface“ išlikimas šalia tokio neįprasto reiškinio ir faktas, kad didieji platintojai tą savaitgalį neturėjo ryškių premjerų, leidžia daryti prielaidą, jog filmo žodinis rekomendavimas veikia.

  • Naujame „Pendulum“ trileryje – Josepho Gordon-Levitto debiutas siaube ir premjera jau 2027-ųjų sausį

    Pasirodė naujas suaugusiesiems skirtos (R reitingo) siaubo trilerio „Pendulum“ anonsas, o pati juosta į kino teatrus turėtų atkeliauti 2027 metų sausio 1 dieną.

    Kaip rašo „MovieWeb“, filmas pristatomas kaip psichologinio siaubo ir folk horror derinys, anonso nuotaika lyginama su „Midsommar“ ir „Shutter Island“.

    Viena ryškiausių detalių – pagrindinį vaidmenį atliekantis Josephas Gordonas-Levittas: tai pirmas kartas, kai aktorius siaubo filme vaidina pagrindinį herojų.

    „Pendulum“ pasakoja apie porą, po patirtos traumos išvykstančią į izoliuotą naujojo amžiaus bendruomenę, kurioje siūlomi netradiciniai „gydymo“ metodai – netrukus situacija ima slysti į bauginančią nežinomybę.

    Trauma, uždara bendruomenė ir pasitikėjimo riba

    Anonso aprašyme teigiama, kad Patrickas (J. Gordonas-Levittas) ieško būdų padėti žmonai Abigail (Phoebe Dynevor) ir sutinka išbandyti neįprastą praktiką, kurią siūlo paslaptinga lyderė Ella Rose (Jacki Weaver).

    Tačiau porai vis labiau aiškėja, kad sprendimas vykti į nuošalią bendruomenę galėjo būti klaida, o Abigail, regis, vis labiau patenka lyderės įtakon.

    Filmo tonas žada ne tik kulto motyvais paremtą įtampą, bet ir psichologinį slydimą į beprotybę, kur susipina antgamtiniai ir realybės suvokimo sluoksniai.

    Kūrybinė komanda ir aktorių sudėtis

    Filmą režisuoja „Juodosios gulbės“ (angl. „Black Swan“) bendraautoris Markas Heymanas – tai jo pilnametražio režisūrinio darbo debiutas.

    Tarp prodiuserių minimi Darren Aronofsky, Jacobas Jaffke ir Dave’as Caplanas, o aktorių gretose – Anna Deavere Smith, Jena Malone ir Normanas Reedusas.

    Taip pat nurodoma, kad „Pendulum“ pristatomas kaip asmeniškas projektas, įkvėptas realių ir, kūrėjų teigimu, itin šiurpių patirčių, susijusių su režisieriaus šeimos istorijomis.

    Sausio 1-oji – rizikinga premjeros data

    Sausis kino industrijoje neretai vadinamas mažiau dėmesio sulaukiančiu laikotarpiu, o siaubo žanrui tai dažnai laikoma nepalankiu startu.

    Vis dėlto kartais būtent šiuo metu pasirodę filmai pranoksta lūkesčius, todėl kūrėjai tikisi, kad „Pendulum“ taip pat gali išsiskirti – bent jau anonsas sufleruoja ambicingą sumanymą.

  • „La Llorona“ legendos ištakos: nuo actekų pranašystės iki šiurpios „verkiančios moters“ mito

    „La Llorona“ – „verkiančios moters“ – legenda šiandien dažnai siejama su siaubo istorijomis ir kinu, tačiau jos šaknys gerokai senesnės ir sudėtingesnės. Pasakojimas apie naktimis prie vandens telkinių raudančią moterį Lotynų Amerikoje gyvuoja šimtmečius, o skirtingose šalyse turi daugybę versijų.

    Kaip rašo „The Collector“, viena svarbiausių šios legendos ištakų siejama su 16 amžiaus Mezoamerika, kai vietos mitai persipynė su ispanų kolonijine kultūra ir krikščioniškos moralės normomis. Dėl to „La Llorona“ tapo ne vien folkloro personažu, bet ir istorinių lūžių bei kolektyvinių traumų atspindžiu.

    Dažniausiai pasakojama versija vaizduoja moterį, kuri prarado savo vaikus – kai kuriose interpretacijose ji juos nuskandina pati, kitose tai nutinka nelaimingai susiklosčius aplinkybėms. Vis dėlto beveik visada išlieka esminis motyvas: moters sielvartas, klaidžiojimas naktį ir ryšys su upėmis ar ežerais, o susidūrimas su ja pranašauja nelaimę.

    Tokios istorijos ilgainiui tapo ir socialine „auklėjimo“ priemone – jomis gąsdinti vaikai, įspėtos jaunos moterys ar moralizuota apie neištikimybę. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad už šiurpaus siužeto slypi ir senesni, ikikolonijiniai simboliai, kurie vėliau buvo perinterpretuoti.

    Actekų pasaulio pabaigos ženklas

    Kai kurie folkloro ir kultūros tyrėjai „La Llorona“ sieja su actekų mitologija, ypač su deive Cihuacóatl, siejama su motinyste, gimdymu ir vaisingumu. Įdomu tai, kad tiek Cihuacóatl, tiek vėlesnėse legendose atsirandantis „verkiančios moters“ paveikslas neretai siejami ir su vaikų mirties motyvais.

    Ankstyvas tokios figūros pėdsakas aptinkamas vadinamajame Florencijos kodekse, kurį 16 amžiaus antroje pusėje sudarė Bernardino de Sahagún. Jame aprašomi aštuoni ženklai, esą pranašavę Tenočtitlano žlugimą, o vienas jų mini naktimis girdimą moters raudą dėl vaikų.

    Folkloristai mano, kad laikui bėgant pasakojimas transformavosi: nuo deivės, apraudančios artėjančią imperijos katastrofą, iki mirtingos moters, gedinčios savo nuskendusių vaikų. Taip mitas įgavo labiau „žmogišką“ dramą, kuri buvo lengviau pritaikoma moraliniams pasakojimams.

    Kaip legendą pakeitė kolonijinis laikotarpis

    Kita svarbi kryptis aiškinant „La Llorona“ raidą – ispanų kolonizacijos laikotarpis. Teigiama, kad katalikų misionieriai ir kolonistai vietos mitus dažnai perdirbdavo taip, kad jie atitiktų krikščionišką pasaulėžiūrą ir būtų patogūs moralinėms pamokoms.

    Šiame kontekste Cihuacóatl galėjo būti perkurta iš dvasinės globėjos į klaidžiojančią, grėsmingą būtybę – neramią sielą, kuri esą negali rasti ramybės. Tokia transformacija leido išsaugoti atpažįstamą figūrą žmonių vaizduotėje, tačiau kartu pakeisti jos prasmę.

    Pasakojimas taip pat susigėrė į Naujosios Ispanijos rasines ir socialines įtampas. Vienas iš istorinių asmenų, kurio šešėlis siejamas su legendos interpretacijomis, yra Malintzin (La Malinche) – pavergta vietinė moteris, tapusi Hernáno Cortéso vertėja ir svarbia figūra užkariavimo istorijoje.

    Nuo siaubo istorijos iki naujų interpretacijų

    20 amžiaus antroje pusėje stiprėjo bandymai legendą permąstyti iš naujo – ypač feministinėje ir dekolonijinėje perspektyvoje. Kai kurie autoriai „La Llorona“ pradėjo vaizduoti ne vien kaip pabaisą ar bausmės simbolį, bet ir kaip moterį, kuriai buvo primestos kaltės ir gėdos etiketės.

    Literatūroje minimi pavyzdžiai, kai „La Llorona“ tampa nebe vaikus medžiojančia dvasia, o veikiau palydove ar net apsaugotoja, per kurią kalbama apie moterų balsą, patirtą smurtą ir socialinę neteisybę.

    Kine legenda taip pat rado naują gyvenimą. Pavyzdžiui, 2019 metais pasirodęs Jayro Bustamante filmas „La Llorona“ pasitelkia siaubo žanrą kalbėti apie kolektyvinę atmintį, praeities nusikaltimus ir čiabuvių teises Gvatemalos istorijos kontekste.

    Holivudas legendą perkėlė į masinei auditorijai skirtus siaubo filmus, tarp jų – „The Curse of La Llorona“, kur veiksmas vyksta 1973 metų Los Andžele. Dar vienas kūrinys, turintis sąsajų su „La Llorona“ motyvais, yra 2013 metais išleistas filmas „Mama“, kuriame taip pat plėtojama prarasto vaiko ir nepaleidžiančio sielvarto tema.

    Nors „La Llorona“ dažnai pristatoma kaip šiurpi pasaka vaikams gąsdinti, jos ištakos rodo kur kas platesnį paveikslą. Tai istorija, kuri per šimtmečius buvo nuolat perrašoma – atspindint imperijų žlugimą, religijos įtaką, socialines baimes ir šiuolaikinius bandymus iš naujo įprasminti seną mitą.

  • Skandalingas virsmas: Scarlett Johansson grįžta su „The Exorcist: Martyrs“ – režisierius apstulbęs

    Režisierius žada „žiauriausiai intensyvų“ vaidmenį

    Scarlett Johansson daugeliui žiūrovų iki šiol pirmiausia siejasi su Juodąja našle iš „Marvel“ filmų, tačiau aktorės karjeroje netrūksta ir draminių viršūnių. Ji buvo nominuota dviem „Oskarams“ už vaidmenis filmuose „Marriage Story“ ir „Jojo Rabbit“, o tai sustiprino jos, kaip plataus diapazono aktorės, reputaciją.

    Šįkart Johansson grįžta į kino ekranus su religiniu siaubo trileriu „The Exorcist: Martyrs“, kurį kuria siaubo žanre puikiai atpažįstamas Mike’as Flanaganas. Režisierius, išgarsėjęs serialais „The Haunting of Hill House“ ir „Midnight Mass“, teigia, kad tai vienas žiauriausiai atvirų ir intensyvių Johansson pasirodymų.

    „Niekada nemačiau, kad ji vaidintų taip. Tai neįtikėtinai atvira ir labai intensyvu. Ji kasdien filmavimo aikštelėje buvo išsigandusi, ir tai man reiškė, kad darome viską teisingai“, – sakė Mike’as Flanaganas.

    Detektyvė, ritualinės žmogžudystės ir apsėdimo siaubas

    „The Exorcist: Martyrs“ Johansson įkūnija Niujorko policijos detektyvę Julie Miller, tiriantį ritualinių žmogžudysčių seriją. Istorijai tamsėjant, įtarimai ima sietis su mirusiu serijiniu žudiku, kurį herojė kadaise padėjo pasiųsti už grotų.

    Pirmuose anonsuose filmas pateikiamas kaip policinio tyrimo ir klasikinės „Egzorcisto“ atmosferos mišinys. Kartu stipriai akcentuojama asmeninė herojės drama, nes užsimenama, kad jos vaikas gali būti apsėstas, o tai tampa emociniu centru, keliančiu įtampą ne tik byloje, bet ir šeimoje.

    Pastaraisiais metais siaubo žanras vis dažniau remiasi ne vien staigiais išgąsčiais, o psichologine įtampa ir personažų traumomis. Flanagano kūryboje tai ypač ryšku, todėl Johansson pasirinkimas įsitraukti į tokį projektą atrodo kaip sąmoningas posūkis į tamsesnę, aktoriškai sudėtingesnę teritoriją.

    Užuominos apie ryšį su „Exorcist III“

    Nors iš pradžių „The Exorcist: Martyrs“ buvo pristatomas kaip savarankiška istorija, po anonso pasirodymo kino gerbėjai ėmė ieškoti sąsajų su ankstesnėmis franšizės dalimis. Dalis žiūrovų atkreipė dėmesį į panašumus su „Exorcist III“, ypač į siužetinę serijinio žudiko liniją ir vizualinius sprendimus.

    Diskusijas pakurstė ir detalės, esą rodomame policijos ženkle galima įžiūrėti pavardę Kinderman. Tai leido gimti teorijoms, kad Johansson herojė gali būti susijusi su detektyvu Williamu Kindermanu iš „Exorcist III“, o toks ryšys suteiktų personažui gilesnį emocinį ir naratyvinį pagrindą.

    Filmas turėtų pasirodyti 2027 metais kovo 12 dieną. Kol kas studija ir kūrėjai detalių apie galimas sąsajas su ankstesniais filmais oficialiai nepatvirtino, tačiau būtent paslapčių aura dažnai tampa vienu stipriausių siaubo filmų reklamos variklių.

  • Siaubo hitas Smile 3 keičia kryptį: „Paramount Pictures“ rado naują režisierių

    Siaubo filmų serija Smile, kurią pradėjo režisierius Parkeris Finnas, sulauks trečios dalies, tačiau ją kurs jau kita komanda. „Paramount Pictures“ patvirtino, kad Smile 3 juda į priekį, o didžiausias pokytis laukia už kameros.

    Kaip skelbiama, Smile 3 režisuoti pasamdytas Davidas Bruckneris, gerai žinomas žanro gerbėjams dėl filmų The Night House ir Hellraiser perdirbinio. Scenarijų rašo Nickas Antosca, dirbęs tiek su televizijos projektais, tiek su psichologinio trilerio Verity ekranizacija.

    Finnas, režisavęs pirmuosius du filmus, šįkart režisieriaus kėdę užleidžia, nes koncentruojasi į kito projekto, klasikinio antgamtinio trilerio Possession perdirbinio, kūrybą. Vis dėlto jis lieka prodiuseriu, todėl studija tikisi išlaikyti serijos toną ir jau suformuotą mitologiją.

    Smile franšizė tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų siaubo kino reiškinių, išpopuliarinusiu paprastą, bet šiurpinančią šypseną kaip traumos ir baimės simbolį. Studijų strategijoje tokie vidutinio biudžeto siaubo filmai vertinami dėl santykinai mažesnės rizikos ir stipraus žiūrovų susidomėjimo, ypač kai sėkmę sustiprina socialinių tinklų efektas.

    Kol kas Smile 3 siužeto detalės neviešinamos, tačiau kūrėjams teks spręsti antros dalies finalo pasekmes. Ankstesnis filmas istoriją užbaigė taip, kad grėsmė tapo vieša ir masinė, o tai atveria kelią didesnio masto pasakojimui ir platesnei serijos plėtrai.

    Davidas Bruckneris prie Smile 3 jungiasi itin užimtu metu: jis siejamas ir su mokslinės fantastikos siaubo klasikos The Blob perdirbiniu, taip pat su keliais kitais siaubo projektais. Dėl to kol kas neaišku, kada tiksliai studija įrašys Smile 3 į premjerų kalendorių, tačiau sprendimas kviesti žanro režisierių signalizuoja ambiciją seriją atnaujinti, o ne kartoti tą pačią formulę.

    Toks kūrybinės komandos pasikeitimas franšizėse dažnai tampa lūžio tašku: naujas režisierius gali pasiūlyti kitokį tempą, vaizdinę kalbą ir baimės kūrimo principus, tačiau kartu išlieka rizika nutolti nuo to, už ką auditorija pamilo pirmuosius filmus. Šiuo atveju Finnui liekant prodiuseriu, tikimasi pusiausvyros tarp tęstinumo ir šviežio žvilgsnio.

  • Šiurpus kalėjimo trileris „Ghost in the Cell“ šluoja kritiką: 95 proc. įvertinimas ir ažiotažas

    Naujas antgamtinis trileris „Ghost in the Cell“ sulaukė itin ryškaus kritikų dėmesio ir tapo vienu labiausiai aptariamų metų siaubo filmų. Rotten Tomatoes svetainėje jam skiriama 95 proc. kritikų įvertinimo, o žiūrovų vertinimas siekia 83 proc., todėl filmas greitai įsitvirtino tarp sezono favoritų.

    Kūrinys apibūdinamas kaip žanrų mišinys, kuriame susiduria kalėjimo drama ir paranojiškas siaubas. Siužetas nukelia į griežto režimo kalėjimą, kuriame tarpusavyje kariauja gaujos, o tvarką palaiko brutaliais metodais garsėjantis prižiūrėtojas.

    Įtampos spiralei įsisukti pakanka vieno įvykio: atvykus paslaptingam naujam kaliniui, prasideda virtinė kraupių žmogžudysčių. Kaliniai priversti atidėti į šalį konfliktus ir ieškoti nematomo, nepaaiškinamo priešo, kai pabėgti neįmanoma, o pavojus gali slypėti bet kur.

    Režisierius ir filmo kryptis

    Filmą režisavo Joko Anwar, žinomas dėl gebėjimo derinti socialinį komentarą su siaubo žanro taisyklėmis. Šįkart istorija pasitelkiama ne tik įtampai kurti, bet ir kalėjimų sistemos kritikai: pasakojime akcentuojamas institucionalizuotas smurtas, korupcija ir pinigų įtaka.

    „Kartais reikia kerštingo demono, kad prisimintum viltį, o kartais reikia juoko pačiame siaube“, – sakė „Starburst“ apžvalgininkai.

    „Tai aštri politinė kritika, kuri nevengia praktiškų, brutalumu šokiruojančių efektų ir absurdiško humoro“, – teigė „ScreenAnarchy“ autoriai.

    Kur galima žiūrėti?

    Skirtingose rinkose filmo platinimas nevienodas. Indonezijoje „Ghost in the Cell“ rodomas „Netflix“ platformoje, o kitur žiūrovams dažniausiai siūloma nuomos ar įsigijimo galimybė skaitmeninėse vaizdo platformose.

    Kino industrijoje pastaraisiais metais ryškėja tendencija: siaubo filmai vis dažniau jungiami su satyra, socialiniu komentaru ar net komedija, o auditorija palankiai vertina drąsesnius, ribas peržengiančius sprendimus. „Ghost in the Cell“ šią kryptį išnaudoja iki galo, todėl ir sulaukia tiek daug dėmesio tarptautinėje erdvėje.