Archeologai Aliaskoje aptiko itin seną stovyklavietę, kuri keičia supratimą apie pirmųjų žmonių gyvenimą Šiaurės Amerikoje. Shég’ Xdaltth’í’ vietovėje, esančioje prie Tananos upės, užfiksuoti įrodymai rodo, kad žmonės maždaug prieš 13 800 metų ne tik keliavo per Beringiją, bet ir gebėjo įsikurti atšiaurioje šiaurės aplinkoje.
Stovyklavietę tyrusi komanda, vadovaujama Kanzaso universiteto mokslininkės Kelly Graf, išskyrė tris gyvenimo sluoksnius, datuojamus maždaug 13 800, 13 000 ir 12 700 metų senumu. Seniausias sluoksnis išsiskyrė radinių gausa: jame aptikta daugiau nei 80 000 artefaktų ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų, leidžiančių rekonstruoti kasdienę veiklą bei erdvės organizavimą.
Galimas ankstyviausias būstas
Vienas svarbiausių radinių yra galimo prieglobsčio pėdsakai. Tyrėjai identifikavo židinį, nedidelę įdubą ir stulpo paliktą žymę, o tai gali rodyti buvus dalinai uždengtą, iš vienos pusės atvirą pastogę.
Jeigu ši interpretacija pasitvirtins, vietovė pretenduos į vieną ankstyviausių žinomų gyvenamosios struktūros pavyzdžių Šiaurės Amerikoje. Tai svarbu ir dėl to, kad ledynmečio metu ši teritorija labiau priminė tundrą su žema augalija, o ne dabartinį eglynų kraštovaizdį.
Medžioklė ir maisto ruošimas rodo ilgesnį buvimą
Gyvūnų kaulų liekanos rodo, kad išlikimui lemiama buvo medžioklė. Stovyklavietės gyventojai naudojo mamutų, bizonų ir arklių išteklius, o taip pat medžiojo karibu, kurie šiaurėje aptinkami iki šiol.
Tyrėjai aptiko didelį riedulį, prie kurio buvo skaldytų bizonų kaulų ir iš kvarco pagamintų smogiamųjų akmeninių įrankių. Tai leidžia manyti, kad kaulai buvo skaldomi siekiant išgauti čiulpus ir riebalus, o šalia rasta žemės krosnelė su medžio anglimis ir kaulų fragmentais.
Tokia krosnelė galėjo būti naudojama lėtam, ilgam mėsos kepimui, o tai reiškia didesnį darbo ir laiko planavimą. Dėl to mokslininkai kelia prielaidą, kad žmonės čia pasilikdavo ilgiau arba reguliariai sugrįždavo, o seniausias sluoksnis galėjo būti naudojamas protarpiais maždaug 200 metų.
Įrankiai išdavė ryšius su Sibiru
Ypatingą reikšmę turi rombo formos, iš abiejų pusių apdoroti ašmenys, skirti tvirtinti prie kotų. Tokie radiniai nebuvo būdingi kitiems panašaus laikotarpio Aliaskos objektams, tačiau jų analogai žinomi teritorijose, esančiose buvusios Beringijos žemyninės jungties azijinėje pusėje.
Panašūs technologiniai sprendimai leidžia svarstyti apie kultūrinius kontaktus arba bendras tradicijas bendruomenių, gyvenusių abipus Beringijos. Ši sausumos jungtis kadaise siejo šiaurės rytų Aziją ir Šiaurės Ameriką, tačiau kylant jūrų lygiui po ledynmečio ji buvo užlieta, o tiesioginis sausumos kelias išnyko maždaug prieš 12 000 metų.
Papildomu argumentu laikomas obsidianas, rastas stovyklavietėje, kurio kilmės šaltinis, kaip nustatyta, buvo maždaug už 370 kilometrų į vakarus ir šiaurės vakarus. Tai rodo, kad žmonės gerai orientavosi dideliuose atstumuose, o žaliavos galėjo būti transportuojamos ar mainomos plačiame regione.
Šie duomenys stiprina nuostatą, kad ankstyvieji Šiaurės Amerikos gyventojai buvo gerokai labiau prisitaikę ir organizuoti, nei ilgą laiką manyta. Kartu radiniai papildo diskusiją apie migracijų kryptis, technologijų sklaidą ir tai, kaip žmonės gebėjo išgyventi šaltame šiaurės klimate dar iki plačiai paplitusių vėlesnių kultūrinių tradicijų žemyne.