CP v2

Tag: Šiaurės Atlantas

  • Britų lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į šiaurę: NATO stiprina Arkties gynybą

    Britų lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į šiaurę: NATO stiprina Arkties gynybą

    Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į Šiaurės Atlantą ir Arkties kryptį, kur dalyvaus antrojoje NATO operacijos „Firecrest“ fazėje. Kartu su Danijos, Vokietijos ir Norvegijos jūrų pajėgomis siekiama sustiprinti Aljanso šiaurinį flangą, kuris pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių saugumo taškų Europoje.

    HMS Prince of Wales yra vienas didžiausių Europoje pastatytų ir eksploatuojamų lėktuvnešių. Jo ilgis siekia apie 280 metrų, o vandentalpa sudaro maždaug 65 000 tonų, todėl šis laivas laikomas vienu galingiausių Karališkojo laivyno pajėgumų jūroje.

    „Queen Elizabeth“ klasės galia

    Šis laivas yra vienas iš dviejų „Queen Elizabeth“ klasės lėktuvnešių, kartu su HMS Queen Elizabeth sudarančių moderniausio britų jūrų smogiamojo kumščio branduolį. Šios klasės laivai pakeitė anksčiau eksploatuotus „Invincible“ tipo lėktuvnešius ir buvo sukurti veikti tiek nacionalinėse, tiek NATO operacijose.

    Nors projektuojant svarstytas branduolinis variklis, pasirinktas įprastinis sprendimas: elektros energiją laive generuoja dujinės turbinos ir dyzeliniai generatoriai. Viena ryškiausių konstrukcinių ypatybių yra dvi atskiros antstato salos, padedančios efektyviau valdyti skrydžių operacijas ir laivo navigaciją.

    Standartinėje komplektacijoje lėktuvnešis gali priimti iki 40 trumpam ir vertikaliam kilimui bei tūpimui pritaikytų orlaivių ir sraigtasparnių. Tai leidžia greitai prisitaikyti prie užduočių: nuo oro gynybos iki žvalgybos ir povandeninių grėsmių medžioklės.

    Kas plaukia kartu ir kas laive?

    Šiaurės Atlanto reise HMS Prince of Wales lydi eskadrinis minininkas HMS Dauntless, taip pat plaukia britų smogiamosios grupės štabo elementai. Tokia sudėtis rodo, kad misija orientuota ne į vieną laivą, o į pilną kovinį junginį, galintį veikti savarankiškai ir kartu su sąjungininkais.

    Laive numatoma dislokuoti modernius naikintuvus „Lockheed Martin“ F-35B „Lightning“, priešpovandeninius sraigtasparnius „Merlin Mk4 Commando“ bei bepiločius „Malloy“. Toks derinys didina galimybes vienu metu vykdyti oro erdvės kontrolę, žvalgybą ir jūros komunikacijų apsaugą.

    Kodėl šiaurė tapo prioritetu?

    NATO šiaurinis flangas pastaraisiais metais įgavo strateginį svorį dėl saugumo situacijos Europoje ir augančios konkurencijos Arkties regione. Šiaurės Atlantas yra gyvybiškai svarbus maršrutas pastiprinimui į Europą, o Arkties kryptis svarbi tiek stebėjimui, tiek atgrasymui, ypač didėjant karinio aktyvumo ir pratybų intensyvumui.

    Operacijoje „Firecrest“ akcentuojami keli tikslai: bendri mokymai, sąveika su sąjungininkais ir praktinis pasirengimas veikti sudėtingomis oro bei jūros sąlygomis. NATO tokio tipo misijomis siekia ne tik demonstruoti pajėgumus, bet ir užtikrinti, kad įvairių šalių laivai bei aviacija galėtų veikti kaip viena sistema.

    „Grįžtame į Arktį ir Šiaurės Atlantą, kad tęstume pirmojo etapo pasiekimus ir maksimaliai išnaudotume mokymų, veiksmų bei integracijos su NATO sąjungininkais galimybes“, – sakė Karališkojo laivyno komandoras Richardas Hewittas.

    NATO vadovaujamos strateginės misijos kontekste HMS Prince of Wales vertinamas kaip svarbi atgrasymo ir greito reagavimo priemonė. Tokie laivai suteikia mobilų oro pajėgumą jūroje, o tai ypač svarbu regione, kuriame atstumai dideli, o infrastruktūra ne visada leidžia greitai perdislokuoti aviaciją sausumoje.

  • JAV apie Islandiją: Arkties saugumas – prioritetas, bet daugiau karių dislokuoti kol kas neplanuojama

    Arkties saugumas – darbotvarkės centre

    Jungtinės Valstijos šiuo metu neplanuoja didinti savo karinės obecities Islandijoje, tačiau su Reikjaviku tęsia konsultacijas dėl saugumo Šiaurės Atlante ir platesniame Arkties regione. Tai aptarta per JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio vizitą Islandijos sostinėje.

    Pasak JAV diplomatinės vadovybės, dėmesys telkiamas į regiono stabilumą ir NATO atgrasymo priemones, o bet kokie sprendimai dėl papildomų pajėgų priklausytų ir nuo pačios Islandijos politinės valios. Islandija yra NATO narė, tačiau neturi nuosavos kariuomenės.

    „Jūs neturite savo kariuomenės, bet esate NATO narė ir prisidedate – tai svarbu“, – sakė Marco Rubio.

    Ką reiškia JAV ir Islandijos gynybos ryšiai?

    Islandija saugumo architektūroje remiasi 1951 metais pasirašyta dvišale gynybos sutartimi su JAV. Pagal šį susitarimą Vašingtonas įsipareigojo prisidėti prie salos gynybos, o Islandija sudaro sąlygas sąjungininkų veiklai ir priimančios šalies paramai.

    Rubio vizito metu pabrėžta, kad Islandija prie regiono saugumo prisideda leisdama JAV ir sąjungininkų pajėgoms naudotis infrastruktūra, taip pat rengdama ir priimdama pratybas. JAV karinis vaidmuo Islandijoje per pastaruosius dešimtmečius kito: po Šaltojo karo nuolatinė laikysena buvo mažinama, o 2006 metais reikšminga dalis nuolatinių pajėgumų buvo iškelta.

    Kodėl Islandija svarbi Šiaurės Atlantui?

    Islandijos geografinė padėtis tarp Šiaurės Amerikos, Grenlandijos ir Europos daro ją strategiškai reikšmingą NATO logistikai bei stebėsenai Šiaurės Atlante. Uostai ir oro uostai šiame maršrute vertinami kaip svarbūs sąjungininkų mobilumui, greitam pastiprinimų permetimui ir jūrinių grėsmių kontrolei.

    Ekspertų vertinimu, praktinėse derybose gali būti kalbama ne tiek apie naujų karių dislokavimą, kiek apie infrastruktūros plėtrą ar modernizavimą, kad prireikus sąjungininkų pajėgos galėtų veikti greičiau. Tokios priemonės atitiktų pastaraisiais metais stiprėjančią NATO orientaciją į atgrasymą šiauriniuose flanguose.

    Pokalbiuose – ir kiti geopolitiniai klausimai

    Susitikimuose Reikjavike aptarti ne tik gynybos, bet ir platesni tarptautiniai klausimai, įskaitant bendradarbiavimą su partneriais Arkties saugumo temomis, karą Ukrainoje ir situaciją Artimuosiuose Rytuose. Taip pat paliestos prekybinės temos bei didžiųjų valstybių konkurencija, kuri vis dažniau persikelia ir į šiaurines platumas.

    Vizitas turėjo ir simbolinį aspektą: Rubio priimtas Hofdi viloje – vietoje, siejamoje su istoriniais JAV ir Sovietų Sąjungos lyderių susitikimais. Šis kontekstas pabrėžė, kad Šiaurės Atlanto ir Arkties kryptis vėl tampa viena svarbiausių geopolitinės darbotvarkės ašių.

  • Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad Atlanto vandenyne veikianti didžioji srovių sistema AMOC silpnėja, o tai gali turėti reikšmingų pasekmių pasaulio klimatui. Ši cirkuliacija perneša šilumą ir maistines medžiagas, todėl jos pokyčiai atsiliepia ir orams, ir ekosistemoms.

    AMOC dažnai apibūdinama kaip milžiniškas konvejeris, kuris šiltesnį vandenį iš tropikų kelia į Šiaurės Atlantą, o atvėsusį vandenį gramzdina gilyn. Dėl to šiluma pasiskirsto tolygiau, o kai kuriuose regionuose palaikomos stabilesnės temperatūros ir kritulių režimai.

    Naujausi tyrimai siūlo kitą, dar aiškesnį vaizdinį: AMOC gali veikti kaip vandenyno šilumos vožtuvas, reguliuojantis, kiek šilumos vandenynas atiduoda atmosferai ir kiek jos „užrakina“ savyje. Kai cirkuliacija stipri, Šiaurės Atlantas efektyviai išleidžia šilumą į atmosferą, o planeta lengviau netenka energijos į kosmosą.

    Kai AMOC silpnėja, giluminė konvekcija Šiaurės Atlante gali prislopti, todėl vandenynas mažiau atvėsta ir ima kaupti daugiau šilumos savo gelmėse. Tokiu atveju, pasak tyrėjų, bendra Žemės energijos pusiausvyra gali krypti taip, kad šiltėjimas būtų ne slopinamas, o stiprinamas, nes šiluma nebeišleidžiama taip efektyviai.

    Toks „vožtuvo“ mechanizmas padeda paaiškinti ir seniai žinomą neatitikimą ledo gręžinių įrašuose: Grenlandijos klimato pokyčiai praeityje kartais būdavo labai staigūs, o Antarktidoje fiksuoti pokyčiai vykdavo lėčiau. Tyrėjai aiškina, kad šie skirtumai gali atspindėti greitą šilumos praradimo pokytį Šiaurės Atlante ir lėtesnį bendro vandenyno šilumos atsargų persitvarkymą.

    „AMOC veikia kaip vandenyno šilumos vožtuvas, per Žemės spinduliuotės pusiausvyrą reguliuojantis planetos temperatūrą“, – teigiama ekspertiniame šio darbo vertinime.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribas: ledynmečių laikų klimato sąlygos smarkiai skyrėsi nuo dabartinių, o svarbią grįžtamųjų ryšių dalį tuomet sudarė platus jūros ledo paplitimas. Jei ateityje Šiaurės Atlantas bus gerokai mažiau apledėjęs, kai kurie senovinį „svyravimų“ režimą palaikę mechanizmai gali nebeveikti taip pat.

    Nepaisant to, išvada išlieka praktiškai svarbi: AMOC pokyčiai gali lemti ne tik tai, kur nukeliauja šiluma, bet ir tai, kiek jos visa klimato sistema sukaupia. Dėl to mokslininkai ragina intensyvinti stebėjimus ir modeliavimą, siekiant aiškiau atsakyti, ar ateities AMOC gali turėti kelias stabilias būsenas, o silpnėjimas tam tikru momentu taptų sunkiai grįžtamas.