Arkties ir Skandinavijos šiaurėje kai kur fiksuojamas netikėtas reiškinys: nėščios šiaurės elnių patelės veršiavimuisi renkasi vis tolimesnes vietas, kai šalia atsiranda vėjo jėgainių parkai. Tyrėjai, remdamiesi gyvūnų sekimo duomenimis, pastebi, kad dalis bandų migruoja kelis kilometrus toliau nuo įprastų veršiavimosi plotų.
Šie plotai daugelį kartų kartojosi iš kartos į kartą, todėl bet koks jų apleidimas laikomas reikšmingu signalu. Pokyčiai svarbūs ir dėl to, kad veršiavimosi sezonu elniai yra ypač jautrūs trikdžiams: jiems reikia ramesnės aplinkos, pastovaus maisto prieinamumo ir kuo mažiau streso.
Ko vengia elniai?
Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad gyvūnus atbaido triukšmas arba žmonių veikla statybų metu. Tačiau stebėjimai rodo, kad vengimas kai kur išlieka ir tada, kai parkai jau veikia įprastu režimu, o žmonių aplink beveik nėra.
Mokslininkai aprašo vadinamąją vengimo zoną, kuri tam tikrais atvejais gali siekti kelis kilometrus aplink veikiančius vėjo parkus. Įdomu tai, kad elnių elgesys neretai kinta priklausomai nuo reljefo: jei tarp bandos ir jėgainių atsiranda kalvos ar kitos kliūtys, gyvūnai gali elgtis ramiau.
Regėjimas, kurio žmogus neturi
Viena iš dažniausiai minimų hipotezių siejama su šiaurės elnių jutimais. Šie gyvūnai turi išskirtinių regos prisitaikymų, leidžiančių geriau orientuotis sniego ir prieblandos sąlygomis, o tyrimuose aptariama ir jų reakcija į šviesos bei kontrasto pokyčius.
Dėl to besisukančios mentės, jų metami šešėliai ir greitai kintantis vaizdas horizonte elniams gali būti gerokai labiau dirginantis, nei atrodo žmogui. Kartu su infrastruktūra, pavyzdžiui, keliais, kabelių trasomis ar elektros linijomis, tai gali sukurti papildomą barjerą migracijai.
Kodėl tai svarbu ir ką daro šalys?
Vėjo energetika laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau šiaurinėse teritorijose ji dažnai plėtojama būtent ten, kur jautrios ekosistemos ir tradiciniai gyvūnų ganymo bei migracijos keliai. Todėl diskusija vis dažniau sukasi ne apie tai, ar vėjo jėgainių reikia, o kaip jas planuoti, kad poveikis biologinei įvairovei būtų kuo mažesnis.
Praktikoje tai reiškia detalesnį poveikio aplinkai vertinimą, jautriausių teritorijų vengimą, infrastruktūros tankio mažinimą ir sprendimus, kurie padėtų išsaugoti migracijos koridorius. Kai kur svarstomi ir techniniai bei planavimo kompromisai, pavyzdžiui, atstumai iki veršiavimosi vietų ar parko išdėstymas taip, kad būtų mažiau vizualinių trikdžių.
Ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus atsakymo nėra, nes poveikis priklauso nuo vietovės, bandos įpročių, oro sąlygų ir net konkretaus parko konfigūracijos. Vis dėlto elnių elgesio signalai tampa svarbia informacija planuojant naujus projektus ir vertinant jau veikiančių parkų įtaką gamtai.