Naujas Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hill mokslininkų tyrimas rodo, kad oksalatai gali būti vienas iš veiksnių, galinčių sustiprinti uždegimą sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis. Tyrėjai nagrinėjo galimą mechanizmą žmonėms, sergantiems Krono liga ir opiniu kolitu, o išvadas papildė bandymais su pelėmis bei ląstelių kultūromis.
Oksalatai yra natūralūs junginiai, daugiausia aptinkami augaliniame maiste, pavyzdžiui, špinatuose, rabarbaruose, burokėliuose, batatuose, migdoluose, chia sėklose, kakavoje ir sojos produktuose. Tačiau patys produktai nebūtinai yra žalingi, nes sveikame organizme didžioji dalis oksalatų tiesiog pasišalina per virškinamąjį traktą.
Įprastomis sąlygomis į kraują patenka tik nedidelė dalis oksalatų, maždaug 2–15 proc., bet situacija gali keistis, kai sutrinka jų pernašos ir šalinimo mechanizmai žarnyne. Būtent čia, anot tyrimo autorių, gali slypėti viena iš priežasčių, kodėl daliai pacientų uždegimas tampa sunkiau kontroliuojamas.
Kas vyksta sergant IBD?
Tirdami audinius, paimtus iš Krono liga ir opiniu kolitu sergančių pacientų, mokslininkai pastebėjo sumažėjusį pernašos baltymų SLC26A2 ir SLC26A3 kiekį. Šie baltymai siejami su medžiagų, įskaitant oksalatus, judėjimu žarnyne.
Svarbi detalė ta, kad ryšys stiprėjo didėjant uždegimo aktyvumui: kuo uždegimas buvo ryškesnis, tuo mažiau aptikta minėtų baltymų. Dar labiau tyrėjus nustebino tai, kad sumažėjęs baltymų kiekis buvo fiksuojamas ir žarnyno vietose, kur aktyvaus uždegimo tuo metu nematyta.
„Tai leidžia manyti, kad sutrikęs oksalatų tvarkymas gali būti ne vien uždegimo pasekmė, bet ir platesnių pokyčių žarnyne dalis“, – teigiama tyrimo autorių aprašytame mechanizme.
Pasak jų, kai pernašos baltymų trūksta, daugiau oksalatų gali likti žarnyno spindyje. Ten jie, tikėtina, gali veikti imuninės sistemos ląsteles ir papildomai skatinti uždegiminę reakciją.
Kodėl svarbus ne tik meniu?
Ypač įdomūs buvo duomenys apie Krono liga sergančius žmones: mokslininkai nerado aiškių jų mitybos skirtumų, lyginant su sveikais asmenimis pagal oksalatų turinčių produktų vartojimą. Vis dėlto pacientų išmatose oksalatų koncentracijos buvo didesnės.
Šis neatitikimas sustiprino hipotezę, kad lemiamas gali būti ne vien oksalatų kiekis racione, o tai, kaip pakitusi žarna geba juos apdoroti ir pašalinti. Tokiu atveju gali formuotis užburtas ratas: uždegimas silpnina pernašą, o oksalatų kaupimasis dar labiau aktyvina imuninę sistemą.
Ką parodė bandymai su pelėmis?
Mechanizmo patikrai tyrėjai atliko eksperimentus su gyvūnais. Pelėms, kurioms buvo sukeltas kolitas ir papildomai duota oksalatų, išgyvenamumo tikimybė buvo maždaug 60 proc. mažesnė nei toms, kurios oksalatų papildomai negavo.
Kitoje eksperimento dalyje, pelėms, genetiškai linkusioms į uždegimines žarnyno ligas, oksalatai siejosi su ankstesne ligos pradžia ir sunkesne jos eiga. Ląstelių kultūrų tyrimai papildomai parodė, kad oksalatai gali tiesiogiai didinti makrofagų ir dendritinių ląstelių aktyvumą, o tai susiję su uždegiminiais procesais.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai nereiškia, jog sergantiesiems uždegiminėmis žarnyno ligomis reikėtų savarankiškai atsisakyti oksalatų turinčių produktų. Dalis duomenų gauta gyvūnų ir laboratoriniuose modeliuose, todėl ryšį dar būtina patvirtinti didesniais tyrimais su žmonėmis ir ilgesnėmis stebėsenomis.
Tyrimas iškelia praktiškai svarbią mintį: problema gali būti ne vien tai, kas atsiduria paciento lėkštėje, bet ir tai, kaip ligos pakeista žarna susitvarko su įprastais mitybos komponentais. Gydytojai įprastai ragina mitybos pokyčius derinti individualiai, atsižvelgiant į ligos aktyvumą, toleranciją ir mitybos rizikas.