Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.
Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).
Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.
Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.
Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas
Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.
Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.
Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.
Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione
Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.
Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.
Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.
Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.
Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas
Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.
Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.
Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.
Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.
J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.