Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos neįprastos viešnios – riešutinės, į šalį atskridusios net iš Sibiro. Ornitologai tokį masinį pasirodymą vadina invazija – nereguliariomis migracijomis, kai paukščiai staiga atsiduria gerokai už įprasto arealo ribų.
Kaip portalui UNIAN aiškino ornitologas Vitalijus Griščenka, šis reiškinys nėra kasmetinis: per pastaruosius dešimtmečius tokie atskridimai fiksuojami maždaug kas 8–10 metų. Ankstesni atvejai Ukrainoje registruoti 2018 ir 2008 metais, o dažniausiai invazija prasideda antroje rudens pusėje – spalį, kartais dar rugsėjo pabaigoje.
Riešutinė Ukrainoje paprastai peri Karpatų regione, kai kur aptinkama ir Polesės šiaurėje. Tačiau šįkart kalbama apie šiaurinį porūšį, kurio pagrindinis arealas driekiasi Sibire ir šiaurės vakarų Europoje – dalis šių paukščių dabar pasiekė Ukrainą.
Pasak ornitologo, pagrindinė priežastis – maisto stoka gimtuosiuose miškuose. Riešutinės invazijos siejamos su dideliu pagrindinių lesalo augalų nederliumi perėjimo vietose: kai maisto nepakanka visiems, paukščiai priversti klajoti ir ieškoti kitų teritorijų, kartais nuskrisdami net iki Vidurio ar Vakarų Europos.
Kodėl invazija kartojasi kas kelerius metus
Riešutinės pavadinimas (rusų kalboje ji dar vadinama „kedrovka“) tiesiogiai susijęs su jų racionu: rudenį ir žiemą svarbiausias lesalas yra sibirinės kedrinės pušies sėklos. Kai šių sėklų beveik nėra, paukščiai nebeturi kuo maitintis ir pradeda plataus masto klajones.
Derlingumas, anot V. Griščenkos, kinta cikliškai. Jei keletą metų sėklų būna daug, paukščiams lengviau išgyventi, jų populiacija auga, tačiau vėliau gali ateiti sezonas, kai sėklų derlius menkas – tada maisto visiems nebeužtenka, ir prasideda migracijos į pietus bei pietvakarius.
Tokie klajojimai nebūtinai baigiasi sėkmingai. Ornitologas atkreipė dėmesį, kad dalis paukščių gali bandyti įsitvirtinti naujose vietose, tačiau daug jų žūsta – tampa plėšrūnų grobiu arba neberanda pakankamai maisto, todėl galiausiai tai gali mažinti populiaciją.
Dėl šios priežasties tiksliai nuspėti, kada pasikartos kitas masinis atskridimas, sudėtinga, nors bendra periodika – maždaug kas 8–10 metų – pastaruoju metu išlieka panaši.
Kaip atpažinti riešutinę ir kodėl ji nebijo žmonių
Riešutinės priklauso varninių šeimai – jos giminaitės yra varnos, kovai, kuosos. Išoriškai atskirti į Ukrainą atskridusią sibirinę riešutinę nuo Karpatų populiacijos esą beveik neįmanoma – ne specialistui jos atrodo labai panašios.
Pasak ornitologo, tai tamsiai pilkas, beveik juodas paukštis su ryškiomis šviesiomis dėmelėmis, ypač matomomis ties uodega. Dar vienas požymis – specifinis, aštrus, „metališkas“ balsas, kuris išsiskiria iš kitų įprastų paukščių garsų.
Invazijos metu riešutinės dažniausiai laikosi nedidelėmis grupelėmis – po dvi ar tris, kartais aptinkamos ir pavieniui. Literatūroje aprašomi ir didesni susibūrimai, tačiau tai, anot pašnekovo, reti atvejai.
Kad paukščiai atskrido būtent iš šiaurės, sprendžiama iš jų judėjimo krypties: pirmieji pastebėjimai fiksuoti dar rugsėjo antroje pusėje šiaurės rytuose, vėliau jie pasirodė vis piečiau ir pietvakarių kryptimi.
Kokios grėsmės laukia atskridusių paukščių
V. Griščenka teigimu, pats tolimas skrydis riešutinėms nėra neįveikiama problema – jos tiesiog klajoja ieškodamos lesalo ir sustoja ten, kur randa kuo maitintis. Be to, jos nėra labai išrankios: gali lesinti ne tik sėklas, bet ir vabzdžius, uogas, net smulkius gyvūnus, pavyzdžiui, driežus.
Persikėlimas į pietesnes teritorijas, kur klimatas švelnesnis, žiemą net gali palengvinti išgyvenimą. Tačiau vėliau daug paukščių nebegrįžta atgal dėl įvairių priežasčių – dalį sumedžioja plėšrūnai, dalis neranda maisto ar žūsta nuo nelaimingų atsitikimų, pavyzdžiui, atsitrenkę į langus.
Kartu su riešutinėmis Ukrainoje šį sezoną fiksuojama ir kryžiasnapių invazija. Ornitologas pabrėžė, kad tai taip pat natūralus, periodiškai pasikartojantis procesas, dažniausiai susijęs su sėklų nederliumi šiaurėje ir šiaurės rytuose.