Tag: Sičuano baseinas

  • Mokslininkai aptiko 405 000 metų audrų ritmą: jį gali lemti Žemės orbitos ciklai

    Mokslininkai aptiko 405 000 metų audrų ritmą: jį gali lemti Žemės orbitos ciklai

    Senovinių uolienų sluoksniuose mokslininkai aptiko keistą dėsningumą: galingų audrų palikti nuosėdų „pėdsakai“ kartojasi maždaug kas 405 000 metų.

    Toks ciklas užfiksuotas geologiniame įraše – audrų suformuotos nuosėdos tai išauga, tai sumažėja, o šis ritmas gali būti susijęs su ilgalaikiais Žemės orbitos pokyčiais, vadinamais Milankovičiaus ciklais.

    Tyrėjų dėmesio centre atsidūrė tai, kas vyksta po audrų: nors stiprūs vėjai ir liūtys atrodo „nušluojantys“ pėdsakus, dalis smėlio, dumblo ir kitų dalelių nusėda vandenynų dugne, o vėliau, per milijonus metų, virsta uolienomis.

    Tokie audrų suformuoti nuosėdų sluoksniai vadinami tempestitais. Jie gali išsaugoti informaciją apie audras šimtus milijonų metų, tačiau sudėtingiausia dalis – ne atpažinti sluoksnį, o suprasti, kaip tokie įvykiai pasiskirstė laike ir ar juose yra ritmas.

    Kas yra tempestitai ir kaip jie „įrašo“ audras

    Audrų metu bangos ir srovės gali sujudinti jūros dugno nuogulas, jas pernešti ir suklostyti naujuose sluoksniuose. Vėliau šiuos sluoksnius užkloja naujos nuosėdos, jie susispaudžia ir sukietėja.

    Geologams tai – tarsi natūralus archyvas, kuriame galima rasti stichinių įvykių požymių. Vis dėlto vienas radinys dar neatsako į klausimą, ar audrų intensyvumas kito atsitiktinai, ar periodiškai.

    24 mln. metų įrašas ir 59 pasikartojimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama geologo Shuyuano Shi iš Kinijos Naftos žvalgybos ir plėtros tyrimų instituto, analizavo uolienas Kinijos Sičuano baseine. Ten aptinkami maždaug pusės milijardo metų senumo sluoksniai, susiformavę senovinėje tropinėje jūroje.

    Mokslininkai taikė ciklostratigrafiją – metodą, ieškantį pasikartojančių raštų nuosėdinėse uolienose ir lyginantį juos su žinomais Žemės orbitos ciklais. Kartu panaudoti ir uolienose išlikę cheminiai „užuominos“ leido atkurti apie 24 mln. metų geologinės istorijos.

    Šiame laikotarpyje jie nustatė 59 ciklus, kurių kiekvienas truko maždaug po 405 000 metų. Analizuojant, kuriose ciklo fazėse dažniau pasitaikė tempestitai, išryškėjo dėsningumas: jie dažniau telkėsi ciklo kilimo ir piko fazėse.

    Tokiais laikotarpiais nuosėdos buvo storesnės, grubesnės ir dažnai sukrautos glaudžiau – tai gali rodyti intensyvesnę audrų veiklą. Priešingose fazėse sluoksniai buvo plonesni, smulkesni ir retesni.

    Kaip su tuo gali būti susijusi Žemės orbita

    Žemės orbita aplink Saulę nėra idealiai apskrita – ji šiek tiek elipsinė, o šis „elipsiškumo“ laipsnis (ekscentriškumas) laikui bėgant kinta. Skirtingų planetų gravitacija sukelia kelių persidengiančių ciklų svyravimus, tarp jų – ir apie 405 000 metų trunkantį.

    Tyrėjai pažymi, kad tokie pokyčiai iš esmės nepadidina ir nesumažina per metus gaunamos Saulės energijos kiekio, tačiau gali keisti, kaip ji pasiskirsto per sezonus. Tai siejama ir su precesija – Žemės ašies orientacijos kitimu laikui bėgant.

    Pasak mokslininkų, šilto kambro klimato sąlygomis tokie sezoninės kaitos pokyčiai galėjo periodiškai sustiprinti tropinių vandenynų įšilimą ir energijos apykaitą tarp jūros ir atmosferos – tai galėjo sudaryti palankesnes sąlygas galingesnėms audroms.

    Vis dėlto ryšys dar nelaikomas galutiniu: pastebėtą modelį galėjo paveikti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, jūros lygio kaita, nuosėdų kiekis ar tai, kokiomis sąlygomis tempestitai apskritai geriausiai išsilaiko.

    Neaišku ir tai, ar toks audrų aktyvumo ritmas galėtų pasireikšti šiuolaikiniame klimate – dabartinės sąlygos skiriasi nuo kambro laikotarpio. Tačiau tyrimas rodo, kad tempestitai gali tapti dar vienu įrankiu rekonstruojant labai seną Žemės klimatą ir audrų kaitą.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology“.

  • Kinijoje aptiktas itin grynas natūralus vandenilis: tyrėjai aiškinasi, ar tai naujas energijos šaltinis

    Kinijos Sičuano baseine, į pietus nuo Čengdu, mokslininkai aptiko išskirtinai aukšto grynumo natūralaus vandenilio. Iš požemio paimtuose dujų mėginiuose vandenilio koncentracija siekė 97,33–98,24 proc., o azoto ir metano rasta tik pėdsakais.

    Toks grynumas pasaulyje fiksuojamas retai, todėl atradimas iškart sulaukė didesnio tyrėjų ir energetikos sektoriaus dėmesio. Pirmiausia specialistai siekia atsakyti į esminį klausimą: ar tai pavienis vietinis išsiveržimas, ar ženklas, kad regione gali būti didesni natūralaus vandenilio ištekliai.

    Iš kur atsiranda natūralus vandenilis?

    Pagal tyrėjų pateikiamą interpretaciją, aptiktos dujos greičiausiai nėra susijusios su organinių medžiagų irimu, kuris paprastai lemia gamtinių dujų susidarymą. Cheminiai ir izotopiniai duomenys labiau rodo neorganinės kilmės procesus, vykstančius giliai Žemės plutoje.

    Viena iš labiausiai tikėtinų hipotezių – vandenilis susidaro uolienų ir vandens sąveikos metu, o vėliau migruoja aukštyn tektoniniais lūžiais. Spartus judėjimas į paviršių galėjo sumažinti reakcijas, kurios paprastai „užteršia“ dujas kitais junginiais, todėl ir susiformavo neįprastai grynas mišinys.

    Kodėl tai vadinama galimu lūžiu energetikoje?

    Vandenilis dažnai įvardijamas svarbia energijos transformacijos kryptimi, tačiau įprastai jis nėra išgaunamas kaip gamtinis išteklius – dažniausiai gaminamas pramoniniu būdu, o tai reikalauja daug energijos. Dėl to didelę reikšmę turi vandenilio kilmė: nuo jos priklauso ir taršos pėdsakas, ir kaina.

    Natūralaus vandenilio idėja pastaraisiais metais iš „geologinės retenybės“ pamažu virsta rimtai nagrinėjama alternatyva. Kaip pavyzdys dažnai minimas Malis, kur Bourakébougou telkinyje ilgą laiką fiksuotas labai aukštas vandenilio grynumas, artimas 98 proc., ir jis naudojamas vietos poreikiams.

    Kokie bus kiti žingsniai Kinijoje?

    Toliau planuojami išsamesni darbai aplink Čengdu: giliųjų uolienų žemėlapiai, galimų migracijos kelių identifikavimas ir papildomos izotopinės analizės. Tik tokie tyrimai leistų patikimiau įvertinti, ar aptikimas rodo telkinį, ar tik siaurą „nuotėkio“ zoną.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad net ir radus daugiau natūralaus vandenilio, praktiniai klausimai išlieka sudėtingi: kaip jį stabiliai išgauti, kaip užtikrinti saugų transportavimą ir kaip išvengti metano priemaišų, jei dujos maišosi su angliavandeniliais kituose geologiniuose sluoksniuose.

    Vis dėlto tokie atradimai keičia pačią diskusijos kryptį. Jei natūralaus vandenilio sankaupos pasitvirtintų ir būtų ekonomiškai išgaunamos, jos galėtų tapti dar vienu energijos šaltiniu šalia atsinaujinančių išteklių ir mažinti spaudimą pramoniniu būdu gaminamam vandeniliui.

  • Kinijoje aptiktas itin grynas natūralus vandenilis: tyrėjai aiškinasi, ar tai naujas energijos šaltinis

    Rekordinis radinys prie Čengdu

    Kinijos Sičuano baseine, į pietus nuo Čengdu, mokslininkai identifikavo ypač gryną natūralų vandenilį. Iš gręžinių paimtuose mėginiuose vandenilio koncentracija siekė 97,33–98,24 proc., o azoto ir metano aptikta tik pėdsakais.

    Toks grynumas laikomas išskirtiniu, nes natūralūs vandenilio srautai dažnai būna „praskiesti“ kitomis dujomis. Tyrėjų teigimu, rezultatas yra vienas aukščiausių, apie kuriuos viešai skelbta pastaraisiais metais, ir išsiskiria Kinijos kontekste.

    Iš kur atsirado natūralus vandenilis?

    Pradiniame etape aptiktos dujos buvo neaiškios kilmės, tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad tai beveik vien vandenilis. Cheminė ir izotopinė analizė leido atmesti įprastus organinės kilmės scenarijus, siejamus su organinių medžiagų irimu.

    Labiausiai tikėtina versija – vandenilis susidarė giliai Žemės plutoje vykstančiuose neorganiniuose procesuose. Tarp galimų šaltinių minimi serpentinizuotas peridotitas ir Permo periodo porfyrai, kuriuose tam tikromis sąlygomis gali vykti reakcijos, išskiriančios vandenilį.

    Taip pat svarstoma, kad dujos greitai migravo į paviršių regioniniais lūžiais. Greita migracija galėjo sumažinti reakcijų tikimybę, kurios paprastai keičia dujų sudėtį, todėl vandenilis išliko neįprastai grynas.

    Kodėl tai svarbu energetikai?

    Natūralus vandenilis vis dažniau aptariamas kaip potencialus energijos išteklius, galintis papildyti vandenilio ekonomiką, ypač ten, kur dujos susidaro ir kaupiasi natūraliai. Skirtingai nuo pramoninio vandenilio gamybos, toks šaltinis teoriškai galėtų mažinti energijos sąnaudas ir emisijas, jei gavyba būtų įmanoma saugiai ir ekonomiškai.

    Pasaulyje jau yra pavyzdžių, kai natūralus vandenilis naudojamas vietiniu mastu, o žinomiausias atvejis – Malio Bourakébougou telkinys, kuriame fiksuotas labai aukštas vandenilio grynumas. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad po žeme vandenilio gali būti daugiau, nei manyta anksčiau, tačiau realią reikšmę nulems tai, ar egzistuoja komerciškai išgaunami telkiniai.

    Modeliavimuose minimi dideli teoriniai kiekiai, bet praktikoje svarbiausi klausimai yra kiti: telkinio dydis, srautų stabilumas, priemaišų kaita, gręžinių produktyvumas ir aplinkosauginės rizikos. Be to, reikės įvertinti, ar gavyba nekonkuruotų su kitais požeminiais ištekliais ir ar nepadidintų geologinių rizikų.

    Ką tyrėjai darys toliau?

    Mokslininkai planuoja detaliau ištirti teritoriją aplink Čengdu: sudaryti giliųjų uolienų žemėlapius, atsekti vandenilio migracijos kelius ir atlikti papildomas izotopines analizes. Tik tokie tyrimai parodys, ar aptiktas vandenilis yra lokalus nuotėkis, ar signalas apie didesnį, perspektyvų išteklių.

    Jeigu pasitvirtintų didesnio telkinio hipotezė, tai galėtų paskatinti naują natūralaus vandenilio žvalgybos bangą ir griežtesnį reguliacinį vertinimą. Vis dėlto iki realios įtakos energetikos sistemai dar ilgas kelias, nes pirmiausia reikia įrodyti išgaunamumą, kainą ir tvarumą.