Tag: Siemens Gamesa

  • Vėjo jėgainių mentės laikomos žalios energijos simboliu, bet artėja jų perdirbimo krizė

    Vėjo jėgainių mentės laikomos žalios energijos simboliu, bet artėja jų perdirbimo krizė

    Vėjo jėgainės dažnai pristatomos kaip vienas švariausių būdų gaminti elektrą: jos neteršia oro deginant kurą, o veikdamos gali aprūpinti energija tūkstančius namų ūkių. Tačiau už šio įvaizdžio slypi mažiau matoma problema, kuri pastaraisiais metais tampa vis aktualesnė – ką daryti su pasenusiomis vėjo jėgainių mentėmis.

    Pirmoji didesnė jėgainių banga, pastatyta dar 2000-aisiais, daugelyje šalių artėja prie įprastos 20–25 metų eksploatacijos pabaigos. Tai reiškia, kad mentės masiškai pradedamos nuiminėti dabar, o per artimiausią dešimtmetį šių atliekų srautas tik didės.

    Didžiulės mentės ir logistikos iššūkis

    Šiuolaikinių didelio galingumo vėjo jėgainių mentės siekia dešimtis metrų, o jūrinėse elektrinėse jos dar ilgesnės, nes didesnis sparnų plotas leidžia pagauti daugiau vėjo. Kuo mentė ilgesnė, tuo daugiau energijos galima pagaminti, o vienos kilovatvalandės kaina dažnai mažėja.

    Vis dėlto tas pats dydis tampa problema, kai mentę reikia išmontuoti ir išgabenti. Transportavimas keliais dažnai reikalauja specialios technikos, maršrutų planavimo ir kartais net infrastruktūros pritaikymo, o supjausčius mentę į dalis atsiranda papildomų sąnaudų ir dulkių bei atliekų tvarkymo klausimų.

    Kodėl mentes taip sunku perdirbti?

    Didelė dalis vėjo jėgainės konstrukcijos – metalai, varis, kai kurios elektronikos dalys – gali būti perdirbami palyginti įprastais pramoniniais metodais. Problemiškiausia dalis yra mentės, nes jos gaminamos iš kompozitų: stiklo pluošto, dervų, klijų ir įvairių užpildų, tokių kaip putos ar mediena.

    Kompozito privalumas – tvirtumas ir mažas svoris, leidžiantis mentei atlaikyti nuolatinį lenkimą, drėgmę ir audras. Tačiau būtent „sulipinta“ daugiasluoksnė struktūra apsunkina ardymą: atskirti dervą nuo pluošto nepažeidžiant medžiagų savybių yra sudėtinga ir brangu.

    Sąvartynai – paprasčiausias, bet brangstantis kelias

    Ilgą laiką dažniausias sprendimas buvo paprastas: pasenusias mentes supjaustyti ir utilizuoti sąvartynuose. Tai patogu, tačiau didėjant atliekų kiekiui ir griežtėjant aplinkosauginiams reikalavimams šis kelias tampa vis mažiau priimtinas, ypač ten, kur siekiama riboti sunkiai perdirbamų kompozitų šalinimą.

    Prognozės rodo, kad vien Jungtinėse Valstijose iki 2050 metų gali susidaryti apie 2,2 mln. tonų vėjo jėgainių menčių atliekų. Europoje taip pat įspėjama, kad nesiimant sprendimų reikšminga dalis išmontuotų menčių gali būti užkasama arba deginama, nors tai kertasi su žiedinės ekonomikos tikslais.

    Kokie sprendimai jau bandomi?

    Pramonė ir mokslininkai ieško kelių, kaip vertingą pluoštą ir kitas medžiagas sugrąžinti į gamybos ciklą. Viena kryptis – terminiai procesai, pavyzdžiui, pirolizė, kai kompozitas kaitinamas be deguonies, kad suirtų derva, o stiklo ar anglies pluoštas būtų atskirtas ir pritaikytas pakartotinai.

    Kita kryptis – mentės, kurių konstrukcija iš anksto kuriama taip, kad būtų lengviau išardoma eksploatacijos pabaigoje. Pavyzdžiui, „Siemens Gamesa“ yra pristačiusi „RecyclableBlade“ koncepciją, kurioje numatytas cheminis atskyrimas, leidžiantis išsaugoti medžiagų savybes ir jas panaudoti antrinėse rinkose.

    Taip pat plinta praktika menčių atliekas mechaniškai smulkinti ir naudoti kaip žaliavą statybinių gaminių ar infrastruktūros elementų gamyboje. Tai ne visada prilygsta tikram perdirbimui, nes dažnai medžiagos vertė sumažėja, tačiau tokie sprendimai bent jau mažina sąvartynų poreikį ir prailgina medžiagų gyvenimo ciklą.

    Kodėl artimiausias dešimtmetis bus lemiamas?

    Vėjo energetika sparčiai plečiasi, o tuo pat metu didelė dalis ankstyvųjų parkų pasieks eksploatacijos pabaigą beveik vienu metu. Jei perdirbimo pajėgumai ir reguliavimas nespės paskui šį tempą, atliekų tvarkymas taps viena pagrindinių sektoriaus reputacijos ir tvarumo rizikų.

    Dėl to vis dažniau kalbama ne tik apie naujų jėgainių statybą, bet ir apie atsakomybę už visą jų gyvavimo ciklą – nuo projektavimo iki išmontavimo. Kuo greičiau pramonė sugebės pereiti prie mastelio reikalavimus atitinkančių perdirbimo sprendimų, tuo labiau vėjo energija atitiks pažadą būti švaria ne tik gamybos, bet ir atliekų prasme.

  • Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Lamanšo sąsiauris daugeliui siejasi su po vandeniu nutiestu tuneliu, jungiančiu Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Tačiau netoli Normandijos krantų dėmesį pamažu perima kitas didelis inžinerinis projektas: Dieppe–Le Tréport jūrinis vėjo parkas, kuris keis regiono energetikos paveikslą.

    Planuojama, kad jūroje bus įrengtos 62 vėjo turbinos, o bendra parko galia sieks apie 496 megavatus. Projekto vystytojai skelbia, kad tiek pagaminamos elektros turėtų pakakti maždaug 850 000 gyventojų metiniam suvartojimui padengti, nors reali įtaka priklausys nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo.

    Kas statoma prie Normandijos?

    Vėjo parkas įrengiamas už keliolikos iki keliasdešimties kilometrų nuo kranto, šalia Dieppe ir Le Tréport uostų. Statyboms pasitelkiami specialūs jack-up tipo laivai, kurie dirba ištisą parą, o pagrindai tvirtinami jūros dugne vidutinio gylio vandenyse.

    Numatyta naudoti maždaug 8 megavatų klasės „Siemens Gamesa“ turbinas. Jos bus montuojamos ant vadinamųjų „jacket“ tipo keturkojų konstrukcijų, kurios jūrinėje vėjo energetikoje vertinamos dėl stabilumo, ypač kai reikia tvirtų pamatų sudėtingesnėse dugno sąlygose.

    Kaina, terminai ir darbo vietos

    Projekto investicijos vertinamos apie 2 700 000 000 eurų. Planuojama, kad vėjo parkas pilną komercinį darbą pasieks iki 2026 metų pabaigos, nors jūrinių projektų grafikus dažnai veikia orai, tiekimo grandinės ir prijungimo prie tinklo darbai.

    Vietos savivaldybėms ir uostams tai reikšmingas impulsas: statybų etapas siejamas su maždaug 2 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Tokie projektai paprastai didina ir ilgalaikį poreikį uostų logistikai, aptarnavimo infrastruktūrai bei techninės priežiūros specialistams.

    Kodėl projektas svarbus platesniame kontekste?

    Prancūzija, kaip ir kitos Europos šalys, siekia sparčiau didinti atsinaujinančios energijos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinė vėjo energetika laikoma viena iš krypčių, galinčių tiekti didelius elektros kiekius, ypač kai sausumoje tampa sudėtingiau rasti vietų naujiems parkams.

    Kartu didelio masto infrastruktūra neišvengiamai keičia kraštovaizdį: dalis visuomenės tokius projektus vertina kaip būtinybę energetiniam saugumui, kiti kelia klausimus dėl poveikio vaizdui, žvejybai ar biologinei įvairovei. Dieppe–Le Tréport parkas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip pakrantės regionai derina klimato tikslus, ekonominę naudą ir aplinkosaugos lūkesčius.

  • Danija stato jūrinį vėjo parką „Thor“: 70 turbinų Šiaurės jūroje turėtų maitinti iki milijono namų

    Danija stato jūrinį vėjo parką „Thor“: 70 turbinų Šiaurės jūroje turėtų maitinti iki milijono namų

    Danija Šiaurės jūroje pradėjo vieną ambicingiausių pastarųjų metų energetikos projektų – jūrinį vėjo parką „Thor“. Planuojama, kad tai bus didžiausias šalies jūrinis vėjo parkas, o jo galia viršys 1 000 megavatų.

    Projektas vystomas į vakarus nuo Danijos krantų, netoli Thorsminde, kur vėjai paprastai yra stipresni ir stabilesni nei sausumoje. Toks pasirinkimas leidžia tikėtis didesnio elektros gamybos pastovumo, tačiau kartu reiškia ir sudėtingesnę statybą bei priežiūrą atšiauriomis jūros sąlygomis.

    Kas yra „Thor“ projektas?

    „Thor“ – tai didelio masto jūrinis vėjo elektrinių kompleksas, kurį planuojama sudaryti iš maždaug 70 turbinų. Pagrindinis projekto vystytojas yra „RWE“, o partneris – „Norges Bank Investment Management“.

    Skelbiama, kad parke bus diegiamos „Siemens Gamesa“ SG 14-236 DD turbinos, kurios priskiriamos naujos kartos didelės galios įrenginiams. Didėjant vienos turbinos galiai, tokiems parkams dažnai prireikia mažiau įrenginių tam pačiam elektros kiekiui pagaminti, tačiau išauga atskirų komponentų – bokštų, menčių ir pamatų – gabaritai.

    Kodėl statybos jūroje tokios sudėtingos?

    Didžiausias iššūkis jūroje – ne vien turbinų pastatymas, o patikimas elektros perdavimas į sausumą. Energija iš turbinų kabeliais jūros dugnu keliauja į jūrines pastotes, kur ji surenkama ir paruošiama perdavimui, o vėliau eksporto kabeliais nukreipiama į Danijos elektros tinklą.

    Darbus komplikuoja sūrus vanduo, korozija, audros ir kintantis jūros dugnas. Dėl oro sąlygų techninė priežiūra gali būti atidėta dienoms ar net ilgiau, todėl įranga projektuojama taip, kad atlaikytų intensyvias bangas, stiprų vėją ir nuolatinę drėgmę.

    Kuo šis parkas svarbus Danijai ir regionui?

    „Thor“ laikomas Danijos strategijos dalimi, siekiant didinti atsinaujinančios energetikos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinis vėjas tampa vis svarbesnis visame Šiaurės jūros regione, kur šalys sparčiai plečia pramoninio masto energijos zonas jūroje.

    Projekto vystytojai nurodo, kad planuojama gamyba galėtų patenkinti maždaug iki 1 000 000 Europos namų ūkių elektros poreikį, nors reali nauda priklausys nuo vėjo sąlygų, tinklo pralaidumo ir faktinio vartojimo. Tikimasi, kad „Thor“ pilnai pradės veikti apie 2027 metais.

  • Baltica 2 jūrinis vėjo parkas jau matomas palydovuose: į Baltijos jūros dugną įkalta 11 pamatų

    Lenkijoje vystomas jūrinio vėjo projektas Baltica 2 perėjo į aktyvių jūrinių darbų etapą: Baltijos jūros dugne jau įrengta 11 monopalių – turbinų pamatų. Nuo kranto šių darbų nematyti, tačiau palydoviniai vaizdai leidžia fiksuoti pirmuosius statybų pėdsakus jūroje.

    Projektą kartu įgyvendina PGE Baltica ir „Ørsted“. Skelbiama, kad tai bus viena didžiausių Lenkijos jūrinių vėjo elektrinių Baltijos jūroje, o jos vystymas yra reikšminga regiono energetikos transformacijos dalis.

    Darbų mastas ir grafikas

    Monopalis – tai cilindro formos plieninis pamatas, įkalamas į jūros dugną ir tampantis atrama vėjo turbinai. Nors šiuo metu įrengta 11 pamatų atrodo kaip nedidelė dalis, bendrai projekte planuojama 111 monopalių: 107 turbinoms ir dar 4 jūrinėms transformatorių stotims.

    Monopalių montavimui reikalinga specializuota jūrinė kėlimo ir įrengimo technika, o darbų tempas priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač vėjų ir bangavimo. Numatyta, kad pamatų įrengimo kampanija turėtų būti užbaigta 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį.

    Ką reiškia 1 498 MW galia?

    Baltica 2 planuojama įrengtoji galia sieks 1 498 MW. Projektui numatytos 107 „Siemens Gamesa“ turbinos, kurių kiekvienos galia – 14 MW, o komercinis paleidimas planuojamas 2027 metais.

    Vystytojai prognozuoja, kad elektrinė per metus galėtų pagaminti apie 5,5–6,5 TWh elektros energijos. Toks kiekis reikšmingas šalies elektros balansui, ypač siekiant didinti atsinaujinančių išteklių dalį ir mažinti iškastinio kuro naudojimą energetikoje.

    Kur statoma ir kiek kainuoja?

    Vėjo parkas bus plėtojamas maždaug 40 kilometrų nuo kranto, tarp Lebos ir Ustkos, o pati teritorija jūroje apima apie 190 kvadratinių kilometrų. Jūrinių darbų koordinavimą vykdo „Ørsted“, o kranto infrastruktūros dalį, reikalingą pagamintai elektrai priimti ir perduoti į tinklą, prižiūri PGE Baltica.

    Investicijos vertė įvardijama apie 7 milijardus eurų. Tokios apimties projektams didžiausią kaštų dalį paprastai sudaro turbinų ir pamatų gamyba, jūrinių kabelių infrastruktūra, jūrinės transformatorių stotys, logistikos grandinė ir prijungimas prie perdavimo tinklo.