Praėjus beveik 40 metų nuo premjeros kino teatruose, Jameso Camerono režisuotas mokslinės fantastikos veiksmo filmas „Aliens“ vėl keičia transliavimo platformą. Nuo lapkričio 1 dienos juosta papildys „Hulu“ katalogą ir taps lengviau pasiekiama naujai žiūrovų kartai.
„Aliens“ yra 1979 metais Ridley Scotto sukurtos „Alien“ istorijos tęsinys, tačiau tonas čia gerokai kitoks. Vietoje lėto siaubo Cameronas pasirinko intensyvesnę veiksmo kryptį ir kartu išplėtė ksenomorfų mitologiją, paversdamas tęsinį savarankišku kino įvykiu.
Kas nutinka „Aliens“?
Filmo veiksmas vyksta praėjus 57 metams po pirmosios dalies įvykių. Ellen Ripley, kurią vaidina Sigourney Weaver, randama išsigelbėjimo kapsulėje po ilgos hibernacijos, o netrukus paaiškėja, kad ryšys su kolonija, susijusia su ankstesne grėsme, yra nutrūkęs.
Ripley prisijungia prie karių gelbėjimo misijos kaip patirties turinti konsultantė, tačiau ekspedicija greitai virsta kova už išlikimą. Šį kartą pavojus slypi ne viename padare, o kur kas platesnėje, agresyvioje grėsmėje.
Kodėl filmas laikomas klasika?
„Aliens“ dažnai minimas tarp geriausių visų laikų mokslinės fantastikos tęsinių, o jo reputacija bėgant metams tik sustiprėjo. Kritikai ir žiūrovai filmą vertina itin aukštai, o diskusijos, kuri dalis geresnė, iki šiol išlieka viena gyviausių franšizės gerbėjų bendruomenėje.
Komerciniu požiūriu filmas taip pat buvo milžiniška sėkmė: pasaulinės pajamos siekė daugiau nei 170 milijonų eurų, o biudžetas buvo apie 17 milijonų eurų. Juosta sulaukė septynių „Oskarų“ nominacijų ir laimėjo už geriausius vizualinius efektus bei garso efektų montažą, o Sigourney Weaver buvo nominuota geriausios aktorės kategorijoje.
Ką reiškia perkėlimas į „Hulu“?
Perkėlimas į „Hulu“ atspindi nuolat kintančias licencijavimo sutartis, dėl kurių net ikoninės franšizės reguliariai migruoja tarp skirtingų platformų. Žiūrovams tai praktiškai reiškia viena: norint pamatyti konkretų filmą, vis dažniau tenka sekti, kurioje paslaugoje jis tuo metu yra prieinamas.
„Aliens“ sugrįžimas į transliaciją yra ir priminimas, kaip stipriai klasikiniai filmai išlaiko aktualumą skaitmeninėje eroje. Šiuolaikinė auditorija juos atranda ne per televizijos programą, o per platformų katalogus, kuriuose kultiniai kūriniai vėl tampa nauju atradimu.