Tag: Silkės

  • Prancūzų tyrimas: neršto metu silkės suėda šimtus, kartais ir per tūkstantį savo ikrelių

    Prancūzijos mokslininkai nustatė neįprastą elgesį: neršto metu dalis Daunso silkių ima maitintis savo pačių ikrais ir per trumpą laiką gali suėsti šimtus, o kartais – daugiau nei tūkstantį ikrelių.

    Toks reiškinys siejamas su paprasta priežastimi – energijos stygiumi. Kai neršto vietose sumažėja pagrindinis šių žuvų maisto šaltinis – zooplanktonas, ikrai tampa lengvai pasiekiamu ir maistingu „užkandžiu“.

    Daunso silkės kasmet žiemą telkiasi veistis prie šiaurinės Prancūzijos pakrančių, ties Bulonės prie jūros, Kalė ir Le Treporo apylinkėmis. Įprastai žuvys per nerštą beveik nebesimaitina, nes energijos atsargas sukaupia dar vasarą Šiaurės jūroje.

    Tyrėjų vertinimu, ikrų suėdimas gali būti ypač svarbus nusilpusioms žuvims, pavyzdžiui, patelėms ar vyresnio amžiaus individams, kuriems po neršto dar laukia energiškai brangi atgalinė migracija.

    Kas rasta silkių skrandžiuose

    Siekiant įvertinti, kuo žuvys minta neršto metu, Prancūzijos jūrų tyrimų instituto „Ifremer“ specialistai analizavo sugautų silkių skrandžio turinį. Žuvys buvo sužvejotos 2022 metų lapkričio 15–gruodžio 20 dienomis Prancūzijos pakrantėje – ruože tarp Somos įlankos ir Diunkerko.

    Iš pradžių mėginiai buvo vertinami plika akimi, o dalis jų papildomai skenuota ir analizuota vaizdų atpažinimo programa. Pirmąsias keturias stebėjimų savaites daugumos žuvų skrandžiai buvo tušti arba beveik tušti.

    Situacija pasikeitė penktą savaitę, kai maždaug pusė populiacijos jau buvo išneršusi. Tuomet nemažai silkių skrandžiuose aptikta šimtai ikrelių, o kai kuriais atvejais – daugiau nei tūkstantis.

    Instituto duomenimis, 99 proc. programai pavykusių identifikuoti „grobio“ vienetų sudarė ikrai. Tai rodo, kad neršto laikotarpiu Lamanšo sąsiauryje žuvų racioną kai kada beveik visiškai pakeičia jų pačių palikuonys.

    Kodėl tai gali būti naudinga žuvims

    Mokslininkai tokį elgesį aiškina energetine nauda. Ikrų maistinė vertė didelė, juos lengva praryti, o po neršto jų aplinkoje būna gausu – tuo metu, kai zooplanktono trūksta.

    Nors viena ikrų porcija, kaip pabrėžia tyrėjai, nepajėgi aprūpinti energija visai kelionei atgal, ji gali suteikti pradinį „užtaisą“ migracijai. Skaičiuojama, kad judėjimas reikalauja maždaug 1–2 kilodžaulių energijos kiekvienam kilometrui, tad bendrai tai sudaro šimtus kilodžaulių.

    Tyrimo autoriai šį reiškinį apibūdina kaip dalinį kanibalizmą – suėdama tik dalis ikrų. Akcentuojama, kad nemaža dalis ikrelių ir taip neišgyvena: juos suėda kitos rūšys arba jie žūsta dėl didelio neršto tankio.

    Ar toks elgesys kelia grėsmę populiacijai?

    Tyrėjai pažymi, kad darbas turi ribojimų: imtis nebuvo didelė, o stebėjimų teritorija – gana siaura. Dėl to dar lieka neatsakytų klausimų, kiek toks elgesys paplitęs tarp skirtingų silkių populiacijų.

    Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar silkės geba atpažinti būtent savo ikrus, ir ar klimato kaita bei galimas zooplanktono mažėjimas ateityje nepakeistų šio reiškinio masto. Kol kas mokslininkai vertina, ar toks raciono pokytis gali turėti ilgalaikių pasekmių pačiai silkių populiacijai.

    Tyrimo rezultatai 2026 metais publikuoti mokslo žurnale „Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences“.

  • Šląskiečiai taip ruošia silkę su raugintais agurkais: nuo stalo dingsta greičiau už mišrainę

    Šlėzijoje populiarios salotos hekele dažnai vadinamos silkių kapotine, nes beveik visi ingredientai smulkiai sukapojami. Pagrindinį skonį čia kuria silkė, o ją papildo virti kiaušiniai, rauginti agurkai, svogūnas ir šviežios žolelės.

    Šis derinys daug kam primena lietuviškas užkandžių tradicijas, tačiau hekele esmė yra tekstūra ir ryškus, sūriai rūgštus skonis. Vieni kapoja labai smulkiai, kad gautųsi beveik tepamas užkandis prie duonos, kiti pjausto stambiau ir patiekia kaip salotas.

    Silkės paruošimas lemia viską

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nuo silkės kokybės priklauso visas patiekalas. Jei naudojate sūdytus silkių filė, juos reikia išmirkyti šaltame vandenyje, kad skonis nebūtų per intensyvus ir neužgožtų kitų ingredientų.

    Vandenį verta pakeisti 2–3 kartus, o mirkymo pabaigoje paragauti mažą gabalėlį ir įvertinti sūrumą. Tik tada silkę pjaustykite, nes per sūri masė su garstyčiomis ar majonezu paprastai jau nebeišsibalansuoja.

    Išmirkytus filė būtina gerai nusausinti, kad salotos netaptų vandeningos. Jei renkatės silkes aliejuje, jas užtenka kruopščiai nuvarvinti, tačiau ir čia svarbu nepadauginti skysčio, ypač jei padaže bus majonezo.

    Skonis susijungia per padažą

    Klasikiniame variante hekele suriša paprastas padažas iš dviejų rūšių garstyčių, o majonezas pasirenkamas pagal norimą riebumą. Garstyčios suteikia aštrumo ir struktūros, todėl patiekalas gerai dera su rieke tamsesnės duonos.

    Rauginti agurkai čia atlieka ne tik priedo vaidmenį, bet ir subalansuoja silkės sūrumą rūgštele. Smulkintas svogūnas ir šviežios žolelės suteikia gaivumo, todėl hekele dažnai tampa greitu užkandžiu vakarienei ar vaišių stalui.

    Nors recepto interpretacijų yra daug, logika išlieka ta pati: kuo geriau suvaldysite drėgmę ir sūrumą, tuo salotos bus ryškios, bet ne per aštrios. Paruoštą mišinį verta trumpam palaikyti šaldytuve, kad skoniai susigulėtų.