Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.
Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.
Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką
Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.
Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.
„Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.
Kur atotrūkis didžiausias
Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.
Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.
Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.
Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu
Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.
„Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.
Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.
Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.
Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.
„Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.
