Kinijos šiaurėje, dabartinėje Šansi provincijoje, archeologų dėmesį jau seniai traukia Šimao – milžiniškas, akmeninėmis sienomis apjuostas neolito laikų miestas. Naujas senovinės DNR tyrimas atskleidė, kad įspūdingas centras išaugo daugiausia iš vietinių bendruomenių, o ne dėl didelės migracijos bangos, kaip ilgai manyta.
Šimao klestėjo maždaug prieš 4 200–3 700 metų ir, vertinant pagal mastą, buvo vienas didžiausių priešistorinių urbanistinių centrų ankstyvojoje Kinijos istorijoje. Miestas užėmė apie 4 kvadratinių kilometrų plotą, išsiskyrė monumentalia architektūra, aiškiai atskirtomis erdvėmis ir socialinės hierarchijos požymiais.
Ką parodė senovinės DNR analizė
Tyrėjai daugiau nei dešimtmetį rinko ir analizavo genetinę medžiagą iš Šimao ir aplinkinių archeologinių vietovių. Iš viso buvo tiriami žmonių palaikai, o aukštos kokybės genomo duomenis pavyko gauti iš 144 tarpusavyje negiminingų asmenų, kas leido patikimiau atkurti populiacijos kilmę ir ryšius.
Rezultatai rodo, kad didžioji dalis Šimao gyventojų buvo kilę iš vietinių Loesų plynaukštės bendruomenių, siejamų su ankstesne Jangšao kultūra. Tai reiškia, kad miesto atsiradimą greičiausiai lėmė ilgalaikė regioninė raida, o ne staigus atvykėlių antplūdis.
Kartu aptikti ir tolesnių ryšių pėdsakai – genetiniai signalai rodo kontaktus su pietų Šansi regione gyvenusiomis grupėmis, su stepėmis siejamomis bendruomenėmis ir su pietuose ryžius auginusiais gyventojais. Tokia mozaika atskleidžia, kad vėlyvajame neolite jau veikė plačios mainų ir kontaktų grandinės, apėmusios skirtingus Kinijos regionus.
Šeimos struktūra ir paveldėjimas
Ne mažiau svarbi tyrimo dalis – socialinės organizacijos rekonstrukcija, paremta giminystės analize. Mokslininkams pavyko sudaryti genealoginius ryšius, aprėpiančius iki keturių kartų, ir įvertinti, kaip bendruomenė formavosi šeimų lygmeniu.
Duomenys rodo patrilinijinę visuomenės sandarą: giminė ir paveldėjimas dažniau siejami su vyriškąja linija, o moterys po santuokos, tikėtina, persikeldavo į vyro bendruomenę. Tokie radiniai laikomi vienais tiesiogiausių genetinių įrodymų apie ankstyvų sudėtingų Rytų Azijos visuomenių šeimos struktūrą.
Žmonių aukos: netikėtas lyties faktorius
Dar vienas tyrimo akcentas susijęs su ritualais. Šalia rytinių miesto vartų anksčiau buvo aptikta apie 80 žmonių kaukolių, kurios siejamos su aukojimo praktikomis, tačiau iki šiol trūko tvirtesnių duomenų, kas buvo šių aukų žmonės.
Genetinė analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų aukų buvo vyrai, o tai koreguoja ankstesnes interpretacijas, kuriose dažniau akcentuotos moterų aukos. Tuo pat metu moterų palaikai dažniau aptikti elitiniuose kapinynuose, kur jos galėjo būti susijusios su aukšto statuso asmenų laidotuvėmis ir specifiniais ceremonijų vaidmenimis.
Šie rezultatai stiprina prielaidą, kad Šimao ritualai ir ceremonijos galėjo būti griežtai reglamentuoti ir priklausyti nuo lyties bei socialinio statuso. Mokslininkai pabrėžia, kad genetiniai duomenys tampa svarbiu įrankiu, leidžiančiu ne tik atkurti migracijos kelius, bet ir tikslinti socialinių praktikų interpretacijas, kai vien archeologinių radinių nepakanka.