Tag: Simbiozė

  • Jūros gelmėse aptiktas moliuskas be žarnyno: bakterijas laiko membranų „drakono kamuoliuose“

    Giliai Pietų Kinijos jūroje mokslininkai aptiko neįprastą, į kirmėlę panašų moliuską, kuris beveik visiškai neteko žarnyno. Didelę jo kūno dalį užima milžiniška virškinimo liauka, pilna bakterijų, kurios, panašu, padeda gyvūnui maitintis.

    Dar keisčiau tai, kad šios bakterijos „sukrautos“ į mažytes, svogūną primenančias struktūras, apgaubtas daugiau nei 20 membranų sluoksnių. Tyrėjai joms suteikė netikėtą pavadinimą – „drakono kamuoliai“.

    Tiriamas gyvūnas – Chaetoderma shenloong, dar vadinamas „dieviškuoju drakono blizgiakirmiu“. Nors išvaizda primena kirmėlę, iš tiesų tai moliuskas – tolimas sraigių, kriauklių ir aštuonkojų giminaitis.

    Ši rūšis išsiskiria dydžiu ir gyvenimo sąlygomis: ji gali užaugti ilgesnė nei 15 centimetrų ir gyvena giliai jūros dugno nuosėdose, kur deguonies beveik nėra. Toks „gyvenimas purve“ daugumai gyvūnų būtų mirtinas.

    Gyvenimas ten, kur trūksta deguonies

    Tyrėjai glizgiakirmius rado Haima šaltųjų išsiveržimų (angl. cold seep) zonoje Pietų Kinijos jūroje – dešimtis centimetrų po nuosėdų paviršiumi. Matavimai rodė, kad deguonis išnyksta vos maždaug 3 milimetrus žemiau dumblo paviršiaus.

    Vis dėlto šis moliuskas klestėjo gerokai giliau už ribą, kurioje deguonies praktiškai nebelieka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti paaiškinimo, kaip gyvūnas išgyvena tokioje aplinkoje.

    Šaltųjų išsiveržimų ekosistemose iš jūros dugno į aplinką skverbiasi tokios medžiagos kaip metanas ar vandenilio sulfidas. Skirtingai nei saulės apšviestame paviršiniame pasaulyje, čia maisto grandinės pagrindą dažnai palaiko ne fotosintezė, o chemosintezė – organinių medžiagų gamyba naudojant cheminių reakcijų energiją.

    Virškinimo sistema, kurios „nebėra“

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Honkongo mokslo ir technologijų universiteto, pasitelkė mikro-CT skenavimą, elektroninę mikroskopiją ir trimates anatomines rekonstrukcijas. Taip jie detaliai ištyrė, kaip sudarytas šis neįprastas moliuskas.

    Tyrimas parodė, kad daugeliui moliuskų būdinga radula – dantukais nusėta mitybos struktūra – pas šią rūšį yra smarkiai sunykusi. Dar labiau stebino tai, jog didelė žarnyno dalis, įskaitant vidurinę ir užpakalinę žarnas bei išeinamąją angą, beveik išnyko.

    Vietoje įprasto virškinamojo trakto didžiąją kūno ertmės dalį užėmė didelė, šakota virškinimo liauka. Būtent joje ir knibždėjo bakterijos.

    „Drakono sferos“ su tūkstančiais bakterijų

    Mokslininkai nustatė, kad tai – sierą oksiduojantys mikroorganizmai, galintys naudoti nuosėdose esančių junginių cheminę energiją. Kitaip tariant, moliuskas dalį „maisto gamybos“ tarsi patiki savo mikrobų partneriams.

    Simbiotinės bakterijos giliavandeniuose gyvūnuose nėra naujiena: jomis mitybai remiasi ir kai kurie vamzdiniai kirminai ar midijos, o dalis organizmų per evoliuciją net prarado virškinamąjį traktą. Tačiau Chaetoderma shenloong atveju išskirtinės pačios bakterijų „talpyklos“.

    Didelės raiškos elektroninė mikroskopija atskleidė, kad bakterijos sukrautos į sferinius skyrelius, maždaug 10–15 mikrometrų skersmens – tai maždaug dešimtadalis žmogaus plauko storio. Kiekvieną tokį skyrelį gaubė stulbinamas membranų skaičius – kartais daugiau nei 20 sluoksnių.

    Vienoje šeimininko ląstelėje, tyrėjų skaičiavimu, vidutiniškai būdavo daugiau nei 1 600 bakterinių simbiontų. Šias struktūras jie pavadino dracosphera („drakono sfera“), įkvėpti „Dragon Ball“ mangos ir anime.

    Užuomina apie evoliucijos procesus?

    Tyrėjai svarsto, ar šis organizmas negalėtų suteikti įžvalgų apie ilgalaikę skirtingų gyvybės formų integraciją. Pavyzdžiui, mitochondrijos ir chloroplastai laikomi kilusiais iš senovinių bakterijų, kurios prieš milijardus metų tapo neatskiriama kitų ląstelių dalimi.

    Ar „drakono sferos“ galėtų būti dar vienas kelias į panašų glaudų ryšį – kol kas tik spėjama. Tačiau pats atradimas parodo, kad evoliucija gali sukurti visiškai naujas ląstelines struktūras, padedančias palaikyti labai artimą šeimininko ir mikroorganizmų partnerystę.

    Kol kas lieka daug atvirų klausimų: kaip moliuskas suformuoja tokias sudėtingas membranų sistemas, kaip įgyja ir išlaiko bakterijas bei kokiu tiksliai būdu iš jų gauna maisto medžiagų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūros dugne gyvenančiame retame giliavandeniame moliuske mokslininkai aptiko iki šiol nežinomas ląstelių struktūras, pramintas „smocžo kamuoliais“.

    Jos rastos moliusko Chaetoderma shenloong virškinimo liaukoje. Gyvūnas gyvena dugno nuosėdose prie vadinamųjų šaltųjų metano ištekėjimų – vietų, kur iš jūros dugno veržiasi cheminiai junginiai, palaikantys savitus ekosistemų tinklus.

    Ši rūšis mokslui žinoma tik nuo 2024 metų, tačiau naujausi Japonijos ir Kinijos tyrėjų darbai parodė, kad organizmas turi dar vieną išskirtinę savybę. Aptiktoms struktūroms suteiktas pavadinimas dracosphera, o populiarusis praminimas siejamas su „Dragon Ball“.

    Po mikroskopu „smocžo kamuoliai“ pasirodė esantys gerokai sudėtingesni, nei manyta: kiekvieną jų gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių, o viduje aptikta šimtai simbiotinių bakterijų.

    Kas yra „dracosphera“?

    DNR analizės parodė, kad šiose struktūrose yra vienos rūšies mikroorganizmai, galintys oksiduoti sieros junginius. Mokslininkų vertinimu, tai gali būti itin svarbu paties moliusko išgyvenimui.

    Šios bakterijos energiją gauna iš cheminių reakcijų ir ją naudoja organinėms medžiagoms gaminti. Toks procesas vadinamas chemosinteze – skirtingai nei fotosintezei, jam nereikia saulės šviesos, todėl jis gali vykti visiškoje vandenyno gelmių tamsoje.

    Tyrėjai aptiktas struktūras lygina su mažomis bakterijų „fermomis“: jos šeimininkui suteikia prieigą prie maistinių medžiagų aplinkoje, kur įprasti maisto šaltiniai yra labai riboti.

    Kuo šis atradimas neįprastas?

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintezę vykdančias bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakterio­citais. Nauja tai, kad dabar aptikti papildomi, atskiri „skyreliai“ pačių bakterio­citų viduje.

    Panašių struktūrų iki šiol nebuvo stebėta nei kituose moliuskuose, nei vamzdeliniuose daugiašeriuose. Dėl to keliama prielaida, kad tai gali būti pirmasis žinomas organoidas, specializuotas chemosintezei palaikyti.

    Vis dėlto, nors struktūra aprašyta detaliai, tikroji jos funkcija kol kas lieka neaiški. Mokslininkai pateikė dvi pagrindines hipotezes, kodėl bakterijos laikomos tokiuose sudėtinguose mikroskopiniuose „kamuoliuose“.

    Dvi hipotezės: maisto sandėlis arba deguonies taupymas

    Pirma hipotezė teigia, kad „smocžo kamuoliai“ gali veikti kaip maisto atsargos. Gyvūnas galėtų periodiškai ardyti juos gaubiančias membranas, išlaisvinti bakterijas į ląstelės vidų, o tuomet jas suvirškinti ir taip gauti maistinių medžiagų.

    Įdomu tai, kad šių struktūrų viduje nerasta lizosomų – ląstelės elementų, atsakingų už virškinimą. Tai galėtų reikšti, kad virškinimas prasideda tik bakterijoms patekus už „kamuolio“ ribų.

    Antra hipotezė susijusi su itin atšiauriomis sąlygomis gelmėse. Moliuskas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia įsirausęs į dugno nuosėdas, kur deguonies mažai, todėl bakterijų „įkalinimas“ daugiasluoksnėse struktūrose galėtų riboti jų deguonies vartojimą ir palikti daugiau šio elemento pačiam gyvūnui.

    Galutinių atsakymų kol kas nėra: būtų reikalingi fiziologiniai eksperimentai su gyvais individais, tačiau tokių egzempliorių tyrėjams nepavyko gauti. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“.

  • Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai, tirdami jūrų planktoną prie Šimodos krantų Japonijoje, aptiko itin neįprastą mikroorganizmą, kurio genomas yra vienas mažiausių, kada nors rastų. Radinys verčia iš naujo kelti klausimą, kur baigiasi ląstelinė gyvybė ir prasideda į virusus panašios būsenos.

    Naujai aprašyta archėja pavadinta Sukunaarchaeum mirabile. Ji buvo nustatyta ne iš karto mikroskopu, o iš genetinės medžiagos analizės, kai tyrėjai rinko vienaląstį jūrų planktoną Citharistes regius ir nagrinėjo su juo susijusius mikrobus.

    Kodėl šis genomas toks svarbus?

    Tyrėjai aptiko DNR žiedą, sudarytą maždaug iš 238 000 bazių porų. Toks skaičius yra neįprastai mažas net mikroorganizmų pasaulyje, o kai kurių virusų genomai, paradoksalu, būna didesni.

    Genomo dydis pats savaime dar nepasako visko, tačiau šiuo atveju svarbiausia tai, ko jame trūksta. Analizė rodo beveik visišką atpažįstamų metabolinių kelių stoką, vadinasi, organizmas greičiausiai negali savarankiškai pasigaminti energijos ir būtinų junginių.

    Gyvybė ar viruso analogas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad klasikinėje biologijoje esminis kriterijus yra gebėjimas daugintis ir išlaikyti genetinę informaciją, tačiau taip pat svarbus savarankiškumas. Šis organizmas, sprendžiant iš genomo, išlaikė daug mechanizmų, reikalingų kopijuoti savo DNR ir gaminti baltymus, bet prarado daugelį funkcijų, susijusių su medžiagų apykaita.

    „Beveik visiškas atpažįstamų metabolinių kelių nebuvimas rodo, kad jis negali išgyventi savarankiškai ir nesuteikia akivaizdžios metabolinės naudos šeimininkui“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tokie požymiai primena kraštutinę priklausomybę nuo šeimininko, kuri būdinga kai kurioms simbiozėms. Vis dėlto šiuo atveju tyrėjai svarsto ir parazitizmo scenarijų, nes dalis genomo, kaip nurodoma publikacijoje, skirta dideliems membraniniams baltymams, galintiems padėti prisitvirtinti ar įsiskverbti į šeimininko ląsteles.

    Ką tai gali reikšti evoliucijai?

    Biologijoje žinoma, kad ilgalaikė gyvenimo kartu raida dažnai lemia genomo mažėjimą: organizmas praranda genus, jei jų funkcijas gali „pasiskolinti“ iš šeimininko. Panašūs procesai aptariami ir aiškinant, kaip atsirado mitochondrijos, kurios kadaise buvo laisvai gyvenusios bakterijos, o vėliau tapo neatsiejama sudėtingų ląstelių dalimi.

    Sukunaarchaeum mirabile iškelia papildomą klausimą, kiek toli gali nueiti toks supaprastėjimas, kad ląstelė vis dar būtų laikoma savarankišku organizmu. Jei hipotezė apie parazitinį gyvenimo būdą pasitvirtintų, tai būtų itin retas atvejis archėjų pasaulyje, kur tokių pavyzdžių iki šiol beveik nefiksuota.

    Tyrimas publikuotas žurnale Current Biology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni žingsniai bus nukreipti į tiesioginį organizmo stebėjimą ir ryšio su šeimininku patikslinimą, nes vien genomo duomenų neužtenka galutinėms išvadoms apie jo gyvenimo būdą ir poveikį ekosistemai.

  • Tinginiai ir kandys: kodėl jų neįprasta kaimynystė kailiuose pasirodė naudinga abiem

    Tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad vabzdžiai gyvūnams yra ne vien maistas. Kai kurios rūšys su smulkiais bestuburiais kuria ryšius, kurie padeda apsisaugoti nuo parazitų, geriau išgyventi ir net netiesiogiai „pasigaminti“ papildomo maisto.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas kalbant apie rudagerklius tinginius: jų kailiuose įsikuria kandys, o toks sugyvenimas, pasirodo, gali būti abipusiai naudingas. Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad kandys nėra atsitiktiniai „keleiviai“ ir jų buvimas siejamas su visa mikroekosistema, gyvenančia tarp tinginio plaukų.

    Mechanizmas aiškinamas gana paprastai: kandys, gyvendamos tinginio kailyje, prisideda prie azoto apykaitos, o tai sudaro palankesnes sąlygas vešėti dumbliams. Būtent dumbliai yra svarbi šių gyvūnų „papildoma“ mitybos dalis, todėl tankesnė dumblių danga gali reikšti daugiau lengvai pasiekiamų maisto medžiagų.

    Kandžių gyvenimo ciklas taip pat prisitaikęs prie tinginių elgsenos. Kai tinginys periodiškai nusileidžia nuo medžio ant žemės atlikti gamtinių reikalų, kandys pasinaudoja proga padėti kiaušinėlius ekskrementuose, kur lervos turi maisto ir tinkamą terpę vystytis.

    Panašūs vabzdžių ir stuburinių ryšiai aptinkami ir kituose gyvūnų pasaulio kampeliuose. Paukščiai kartais leidžia skruzdėlėms ropoti po plunksnas, o tyrėjai tai sieja su galimu parazitų kontrolės efektu, nes skruzdžių išskiriamos medžiagos gali veikti kaip natūrali „chemija“ prieš kai kuriuos kenkėjus.

    Ekologai primena, kad didesniame paveiksle vabzdžių reikšmė dar platesnė: dauguma sausumos ir gėlavandenių stuburinių bent dalį raciono sudaro iš bestuburių, dažnai būtent vabzdžių. Net ir sėklomis mintantys paukščiai jauniklių auginimo metu paprastai pereina prie baltymingo maisto, todėl vikšrai ir kiti vabzdžiai tampa kritiškai svarbūs.

    Dėl to vabzdžių nykimas vis dažniau siejamas su grandininiais padariniais ekosistemoms, ypač toms rūšims, kurios labai priklausomos nuo sezoninių vabzdžių gausos. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais ryšiai gali būti tokie specifiniai, jog vienos rūšies mažėjimas tampa rimtu išbandymu kitai.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.