CP v2

Tag: Šimpanzės

  • Gyvūnų gedulas: mokslininkai aiškina, kodėl drambliai, beždžionės ir varniniai „atsisveikina“

    Žmonės nėra vieninteliai, kurie reaguoja į mirtį: vis daugiau stebėjimų rodo, kad dalis gyvūnų elgiasi taip, lyg gedėtų, atsisveikintų ar net atliktų savotiškus „ritualus“. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog panašumas į žmogaus gedulą dar nereiškia identiškų išgyvenimų.

    Tyrėjams sudėtingiausia atsakyti į klausimą, ar gyvūnai patiria mirtį kaip emocinę netektį, ar jų elgesį labiau paaiškina biologinės ir socialinės priežastys. Viena iš pagrindinių hipotezių teigia, kad dėmesys žuvusiam gentainiui gali padėti įvertinti grėsmę ir išmokti jos vengti ateityje.

    Dažniausiai aprašomi keli pasikartojantys požymiai: ilgas buvimas šalia kūno, prisilietimai, kūno „stebėjimas“, bandymas jį saugoti ar perkelti, grupės narių susibūrimas. Kai kuriais atvejais fiksuojamas ir akivaizdus socialinių ryšių vaidmuo, kai labiausiai reaguoja artimiausi individai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogui lengva tokį elgesį interpretuoti per emocijų prizmę, tačiau moksle svarbu vengti tiesioginių prielaidų. Net ir labai „žmogiškai“ atrodantis atsisveikinimas gali turėti praktinį tikslą, pavyzdžiui, informuoti grupę apie pavojingą vietą.

    Drambliai dažnai minimi kaip vienas ryškiausių pavyzdžių: bandos gali ilgai pasilikti prie žuvusio, liesti kūną straubliais, o kartais vėliau sugrįžti į vietas, kur aptinkami palaikai. Tokie sugrįžimai tyrėjams leidžia kalbėti apie išskirtinę atmintį ir socialinių ryšių svarbą.

    Didžiosios beždžionės taip pat demonstruoja elgesį, primenantį atsisveikinimą. Šimpanzės gali valandų valandas ar net ilgiau likti šalia mirusio gentainio, jį liesti, tvarkyti kailį, o grupė kartais kurį laiką išlaiko įprastą socialinę struktūrą aplink kūną.

    Gorilų grupėse fiksuota, kad individai apžiūri mirusį narį ir išlieka netoliese, ypač kai ryšiai grupėje yra glaudūs. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais reakcija gali būti susijusi ir su socialiniu mokymusi, ir su bandymu „suprasti“ situaciją.

    Dalies delfinų rūšių atveju aprašyta praktika palaikyti mirusį grupės narį vandens paviršiuje. Tokie epizodai kartais tęsiasi valandas, o grupė išlieka greta, tarsi lydėdama individą.

    Varniniai paukščiai, ypač varnos, pastebėję žuvusį gentainį, gali susirinkti aplink ir garsiai šaukti. Nors visuomenėje tai neretai vadinama „varnų laidotuvėmis“, tyrimai dažnai rodo kitą paaiškinimą: toks susibūrimas padeda atpažinti rizikos signalus ir įsiminti vietas, kur grėsmė buvo reali.

    Analogiškas elgesys fiksuotas ir šarkų atvejais, kai paukščiai trumpam telkiasi prie žuvusio, o kartais šalia pastebimos šakelės ar žolė. Vis dėlto mokslininkai atsargiai vertina bandymus tai laikyti simboliniu laidojimo „ritualu“, nes įrodymų apie sąmoningą prasmės suteikimą kol kas nepakanka.

    „Gyvūnų reakcijos į mirtį gali būti sudėtingos, tačiau dar per anksti jas tiesiogiai prilyginti žmogaus gedului“, – teigia tyrėjai, analizuojantys socialinio elgesio ir grėsmių vengimo sąsajas.

    Apibendrinant, daugelio rūšių elgesys rodo stiprių socialinių ryšių svarbą ir gebėjimą mokytis iš pavojingų situacijų. Ar tai visada reiškia emocinę netektį žmogaus prasme, mokslas dar aiškinasi, tačiau tokie stebėjimai vis labiau keičia požiūrį į gyvūnų socialinį intelektą.

  • Chimpanzee call combinations hint at language roots: What a major Taï Forest study found

    New research based on years of field recordings suggests wild chimpanzees can combine calls in ways that shift or expand meaning, a trait long seen as central to human language. The findings challenge the idea that complex, rule-like vocal communication is uniquely human.

    Scientists studied thousands of vocalisations from three chimpanzee groups in Taï National Park in Côte d’Ivoire. They analysed how the meanings of 12 call types changed when paired into 16 different two-call combinations across many everyday situations.

    How chimpanzees change call meaning

    The researchers report four main patterns that alter meaning when calls are combined, including compositional pairings that add information. Other combinations appear to clarify context, helping narrow a call’s meaning depending on what follows.

    The study also describes non-compositional, idiom-like combinations, where two familiar calls together convey a meaning that is not a simple sum of the parts. That kind of structure resembles a key feature of human language, where fixed phrases can carry distinct meanings.

    Why the context matters

    Previous work on primate call combinations has often focused on narrow scenarios such as predator alerts, with only a small number of known combinations. In Taï, the team found a broader and more flexible set of pairings used across feeding, travelling, social bonding and other contexts.

    Because chimpanzees and bonobos are humans’ closest living relatives, the results feed into a larger debate about language evolution. The authors argue these combinatorial abilities may have deeper evolutionary roots than once assumed, though they also note more comparative research is needed.

    What this means for language origins

    The findings do not mean chimpanzees use human-like grammar, but they do suggest vocal communication can be more generative in great apes than previously documented. That could shift how scientists frame the early building blocks that eventually supported human language.

    Researchers also warn that long-term fieldwork is becoming harder as human pressures grow on wild chimpanzee populations. Continued observation in natural habitats, they argue, is essential to map the full range of great ape communication.

  • Study suggests a part of the human auditory cortex is uniquely tuned to chimpanzee calls

    Study suggests a part of the human auditory cortex is uniquely tuned to chimpanzee calls

    The human brain is not limited to recognizing our own voices. Research from the University of Geneva (UNIGE) has revealed that specific parts of the auditory cortex react strongly to chimpanzee vocalizations. Chimpanzees are our closest relatives both genetically and in the types of sounds they produce. The study, which appears in the journal eLife, indicates that certain subregions of the brain may be especially tuned to the calls of particular primate species. This insight offers a new way to explore how voice recognition emerged and how it may relate to the development of language.

    Human voices play a central role in social communication, and a significant portion of the auditory cortex is devoted to interpreting them. Researchers wanted to know whether these abilities have deeper evolutionary origins. To investigate this question, scientists from UNIGE’s Faculty of Psychology and Educational Sciences used a comparative approach grounded in species evolution. By examining how the human brain processes the vocalizations of closely related species, such as chimpanzees, bonobos and macaques, they aimed to identify traits shared with other primates. This approach helps shed light on how the neural foundations of vocal communication began to emerge long before language existed.

    Studying How the Brain Responds to Primate Calls

    In the experiment, 23 human volunteers listened to vocal sounds from four species. Human voices served as the control group. Chimpanzee calls were included because these primates are closely related to us both genetically and acoustically. Bonobo vocalizations were also tested, even though they often sound more like birdsong. Macaque calls were added because these primates are more distantly related to humans both evolutionarily and acoustically. Researchers used functional magnetic resonance imaging (fMRI) to examine activity across the auditory cortex. “Our intention was to verify whether a subregion sensitive specifically to primate vocalizations existed,” explains Leonardo Ceravolo, research associate at UNIGE’s Faculty of Psychology and Educational Sciences and first author of the study.

    A Distinct Neural Response to Chimpanzee Vocalizations

    The results confirmed their expectations. A part of the auditory cortex known as the superior temporal gyrus, which plays a key role in processing sounds related to language, music and emotional cues, showed increased activation when participants heard certain primate calls. “When participants heard chimpanzee vocalizations, this response was clearly distinct from that triggered by bonobos or macaques.”

    This pattern is particularly striking because bonobos are just as genetically close to humans as chimpanzees, yet their vocalizations differ greatly in acoustic structure. The findings suggest that both evolutionary closeness and similarity in sound features influence how the human brain reacts.

    What the Findings Suggest About Language Evolution

    This discovery offers new directions for understanding how the neural basis of communication evolved. It indicates that some parts of the human brain may have preserved a sensitivity to the calls of our closest primate relatives. “We already knew that certain areas of the animal brain reacted specifically to the voices of their fellow creatures. But here, we show that a region of the adult human brain, the anterior superior temporal gyrus, is also sensitive to non-human vocalizations,” notes Leonardo Ceravolo.

    These results support the idea that humans and great apes share vocal processing abilities that existed before spoken language emerged. They may also help explain how voice recognition develops in early life. For instance, this line of research could clarify how babies begin recognizing familiar voices while still in utero.