Tag: Sintetinė biologija

  • T-Rex oda iš laboratorijos: kaip DI ir sintetinė biologija kuria naują prabangos mados kryptį

    T-Rex oda iš laboratorijos: kaip DI ir sintetinė biologija kuria naują prabangos mados kryptį

    Prabangos mados pasaulyje atsirado dar nematyta idėja: oda, sukurta laboratorijoje ne iš gyvūnų, o remiantis prieš maždaug 68 mln. metų išnykusio tiranozauro kolagenu. Projekto autoriai teigia, kad tai gali tapti nauju impulsu alternatyvioms medžiagoms, kurios bando konkuruoti su tradicine galvijų oda.

    Biomedžiaga, pristatoma kaip T-Rex oda, kuriama bendrovei Lab-Grown Leather Ltd bendradarbiaujant su kūrybos agentūra VML ir partneriais. Idėjos viešuoju veidu tapo VML pasaulinis kūrybos vadovas Dimitri Guerassimov, su kuriuo apie projektą kalbėjosi Euronews Culture komanda.

    Kaip atkuriamas dinozauro kolagenas?

    Projekto esmė – nuo fosilizuotų kolageno fragmentų pereiti prie pilnesnio baltymo „brėžinio“, kurį būtų galima pagaminti šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Pasak kūrėjų, vien tik turimų fosilijų duomenų neužtenka, todėl trūkstamoms dalims atkurti pasitelkiami skaičiavimai ir dirbtinis intelektas.

    „Turėjome dalį informacijos, tačiau kita dalis buvo prarasta, todėl reikėjo atkurti tai, ko trūko“, – sakė Dimitri Guerassimov.

    Autoriai pabrėžia, kad DI šiame procese tampa kritiniu įrankiu, leidžiančiu modeliuoti, kokia galėjo būti trūkstama baltymo struktūros dalis, ir parinkti artimiausius variantus. Tokie metodai siejami su sparčiai besivystančia kompiuterine biologija, kai skaitmeniniai modeliai padeda greičiau ir tiksliau planuoti laboratorinius bandymus.

    Kodėl pasirinkta rankinė?

    Pirmasis viešai pristatytas gaminys – vienetinė prabangi rankinė, sukurta kaip demonstracinis pavyzdys. Projekto komanda atvirai sako, kad tai ir technologijos įrodymas, ir istorija, kuri padeda naujai medžiagai išeiti iš „pigios alternatyvos“ rėmų.

    „Norėjome sukurti medžiagą, kuri nebūtų lyginama su karvės oda kaip šalutinis produktas, o būtų savarankiška ir vertinga“, – sakė Dimitri Guerassimov.

    Rankinės formatas pasirinktas neatsitiktinai: prabangos segmente mažesni kiekiai leidžia greičiau išbandyti naujas medžiagas, o pirkėjai dažniau priima neįprastas istorijas ir riboto leidimo produktus. Tokie pristatymai taip pat veikia kaip rinkodaros signalas: medžiaga skirta ne tik „ekologiškesniam“ masinės gamybos pakaitalui, bet ir aukščiausios klasės dizainui.

    Ką tai gali reikšti rinkai?

    Pastaraisiais metais alternatyvios odos kryptys sparčiai plečiasi: kuriamos medžiagos iš grybienos, augalinių pluoštų ar laboratorijose auginamų ląstelių. Didžiausia šių sprendimų kliūtis dažnai yra mastelio didinimas, kaina ir vartotojų pasitikėjimas ilgaamžiškumu, todėl ryškūs „pirmieji kartai“ mados industrijoje tampa svarbia konkurencijos dalimi.

    Projekto autoriai teigia matantys augantį susidomėjimą bendradarbiavimu ir potencialiais užsakymais, todėl partneriai kalba apie gamybos plėtrą. Vis dėlto reali rinkos sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks užtikrinti nuoseklią kokybę, atsekamumą ir aiškius tvarumo kriterijus, nes vien laboratorinė kilmė savaime negarantuoja mažesnio poveikio aplinkai.

    Kalbėdamas plačiau apie DI kūrybos industrijose, D. Guerassimov tvirtino, kad šiandien DI dažniausiai veikia kaip procesus supaprastinantis įrankis, o ne žmogų pakeičianti jėga. „Kol kas tai labiau jaudinantis įrankis, stiprinantis tai, ką darome, o ne priešas“, – sakė jis.

    Jei laboratorijoje auginta T-Rex oda iš tiesų pasieks platesnę gamybą, tai gali tapti dar vienu atveju, kai biotechnologijos ir dizainas susijungia ne vien dėl tvarumo deklaracijų, bet ir dėl naujos prabangos sampratos. Mados rinkai tai būtų signalas, kad „istorija“ ir pažangios medžiagos gali tapti tokios pat svarbios kaip tradicija.

  • MIT’s ComMAND gene circuit could make gene therapy dosing safer and more predictable

    Gene therapy has long promised one-time treatments for disorders caused by a missing or faulty gene, but controlling how strongly a delivered gene turns on in cells remains a major hurdle. Too little expression can leave a therapy ineffective, while too much can raise toxicity and other safety risks.

    Engineers at MIT report a compact gene-control design that aims to keep expression within a targeted range, even when cells receive different numbers of gene copies. The work, published in Cell Systems, centers on a circuit the team calls ComMAND, short for Compact microRNA-mediated attenuator of noise and dosage.

    A built-in brake for expression

    Many gene therapies rely on viral vectors such as adeno-associated virus or lentivirus to deliver therapeutic DNA. But uptake varies widely from cell to cell, which can create large swings in how much protein a new gene produces.

    ComMAND uses a control strategy known as an incoherent feedforward loop, pairing gene activation with a simultaneous suppressor signal. In this design, the therapeutic gene also produces a microRNA that dampens its own translation, acting as an internal counterweight.

    Compact design fits common vectors

    The researchers engineered the microRNA sequence inside an intron within the therapeutic gene, so both the gene’s messenger RNA and the suppressing microRNA are produced together. That single-transcript setup is intended to smooth out variability when delivery levels differ across cells.

    Because the circuit can be controlled with one promoter, the team says expression can be tuned by selecting promoters of different strengths. The compact architecture is also designed to fit within a single delivery vehicle, which could simplify manufacturing and development.

    Early results across multiple cell types

    In human cells, the team demonstrated ComMAND with genes linked to Friedreich’s ataxia and Fragile X syndrome, aiming to keep expression closer to desired levels. They reported gene output around eight times typical healthy levels in their tests, compared with more than 50 times without the circuit.

    The approach was also evaluated in rat neurons, mouse fibroblasts, and human T-cells using a fluorescent reporter to measure expression. The researchers say the next step is to test whether this tighter control can restore function and improve disease signs in cultured systems and animal models.

    The authors note that many candidate conditions are rare, making it difficult to run large studies and optimize dosing. They argue that more predictable, tunable gene circuits could lower development barriers for therapies targeting small patient populations.